Kokia Bažnyčios pozicija dėl aplinkosaugos?

Svarbiausias žodis bandant suprasti mūsų požiūrį į aplinką yra prievaizdavimas. Tai nereiškia, kad žemė yra žmonių nuosavybė, kurią jie gali išnaudoti kaip panorėję, tai reiškia, kad esame atsakingi už tai, kaip naudosime jos išteklius (žr. Doktrinos ir Sandorų 104:13–15). Nors „žemė yra kupina ir visko pakanka, ir dar lieka“ (Doktrinos ir Sandorų 104:17), Dievas nori, kad išmintingai naudotume žemės išteklius (žr. Doktrinos ir Sandorų 59:20).

Dievas sukūrė žemę ir pareiškė, kad jo kūrinija yra „labai gera“ (žr. Pradžios 1:1, 31). Ši žemė buvo sukurta, kad pagal Dievo planą priimtų Jo vaikus. Pati žemė bus pašventinta ir gaus celestialinę šlovę (žr. Doktrinos ir Sandorų 88:18–19).

Dievas sukūrė žemę ne tik naudingą, bet ir gražią. Visa, kas žemėje, „sutverta žmogaus labui ir jam vartoti, kad ir džiugintų akį, ir linksmintų širdį“, o taip pat ir „sielai pagyvinti“ (Doktrinos ir Sandorų 59:18–19).

Turime gerbti Dievą vertindami Jo kūriniją, rodydami dėkingumą už ją ir stengdamiesi ją išlaikyti gražią. Turėtume tausoti išteklius, saugoti gamtą, vengti ją teršti ir šiukšlinti.