Balta kepuraitė Florensai
Autorius gyvena Mičigano valstijoje, JAV.
Trylikametė Florensa Onjedžekvė pasiekė savo įprastą vietą žmonių pilname Nigerijos Oničos miesto turguje. Gatvė buvo pilna pardavėjų, kviečiančių skubančius pirkėjus. Praeidamos moterys ant galvų nešė nešulius. Neseniai mokykloje prasidėjo atostogos ir Florensa žinojo, kad jos draugai džiaugiasi poilsiu nuo pamokų. Bet Florensa atostogas leido turguje prekiaudama vernonijomis. Tai buvo vienintelė galimybė užsidirbti mokslams.
Bet Florensa nesiskundė. Juk jos mama, kad aprūpintų šeimą maistu, valandų valandas praleisdavo turguje prekiaudama batatais. Mama labai sunkiai dirbo. Sunkiai dirbo abu jos tėvai. Bet be geresnio išsilavinimo jie tik tai galėjo daryti. Florensa jau beveik užbaigė pradinę mokyklą. Galbūt, jei ji tęstų mokslą toliau, galėtų gauti gerai apmokamą darbą ir padėti savo šeimai.
Grįžusi Florensa namie rado tėvus ir paklausė: „Kaip manote, ar galėčiau lankyti pagrindinę mokyklą? O galbūt ir universitetą?“
Mama pažvelgė į Nnamą (tėtį) ir papurtė galvą. „Universitetas kainuoja daug daugiau, nei turime“, – atsakė Nnamas. Florensa nudelbė akis į batus. Ji nenorėjo, kad mama ir Nnamas matytų, kokia ji nusivylusi.
Po kelių dienų Florensa užsuko į ligoninę parnešti vaistų. Ligoninėje buvo beveik tiek pat daug žmonių, kaip ir turguje, tik ne tiek daug triukšmo. Florensa įdėmiai žiūrėjo į slauges su ryškiai baltomis kepuraitėmis. Ji įsivaizdavo save, dėvinčią panašią uniformą, didelėje ligoninėje padedančią ligoniams ir besirūpinančią kūdikiais. Galbūt ji galėtų tapti slaugytoja.
Florensa žinojo, kad jos tėvai buvo teisūs – įgyti išsilavinimą bus sunku. Tačiau Florensa mokėjo sunkiai dirbti. Ji nusprendė pabandyti.
Kad ir kiek laiko užimdavo dienos darbai, Florensa skirdavo laiko mokslams. Ji išlaikė pagrindinės mokyklos testus ir Nnamas pasiskolino pakankamai pinigų kelionei. Vėliau ji sužinojo, kad valdžia padeda apmokėti mokslus slaugos mokykloje. Jos svajonė tapo pasiekiama!
Bet, atėjus laikui pradėti mokytis slaugos mokykloje, Florensą šiek tiek apėmė abejonės. O jei bus per daug sunku? Jei ji jausis vieniša? Florensa nulenkė galvą ir pasimeldė: „Brangus Dieve, prašau, suteik man jėgų vykti į slaugos mokyklą ir labai stengtis.“
Slaugos mokykloje Florensa išmoko suleisti vaistus ir dezinfekuoti įrankius. Kartais jos ligoniai pasveikdavo, o kartais – ne. Florensa dažnai melsdavosi prašydama drąsos. Po ilgų trejų metų Florensa baigė mokyklą pelniusi geriausios klasės mokinės apdovanojimą. Jos svajonė išsipildė! Ji galėjo nešioti baltą slaugės kepuraitę ir sugebėjo uždirbti pakankamai, kad padėtų šeimai.
Po daugelio metų Florensa apsilankė nedideliame Ganos Akros misijos skyriuje. Jos vyras, Kristoferis Čiukvura, ten tarnavo misijos prezidentu. Florensa susitiko su to skyriaus vaikais, kurie ne visada gali lankyti mokyklą. Jie nežinojo, kokią ateitį rinktis. Jie Florensai priminė ją pačią vaikystėje. „Ką galiu pasakyti, kad jiems padėčiau?“ – tyliai pasimeldė Florensa.
Tada ji pajuto aiškų raginimą: „Papasakok jiems apie savo gyvenimą.“
Florensa pagalvojo apie savo gyvenimą. Ji dirbo Nigerijos ir Jungtinių Valstijų ligoninėse. Susituokė su geru vyru ir kartu jie surado Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Ji tapo motina. Dabar ji padeda misionieriams būti sveikiems ir stropiai dirbti. Dangiškasis Tėvas padėjo jai tapti slaugytoja. Jis padėjo jai nuveikti daugiau, nei ji įsivaizdavo. Jis gali tą patį padaryti ir šiems vaikams.
Florensa pažvelgė į vaikus ir nusišypsojo. „Ar esate matę baltas kepuraites, kurias nešioja slaugės? Pamačiau tokią kepuraitę ir panorau tapti slauge…“