Savo šviesa su manimi pasidaliję draugai
Autorė gyvena Kalifornijos pusiasalyje, Meksikoje.
Bijojau ir jaučiausi vieniša. Tada persikėliau į kitą šalį ir po ilgos pertraukos nuėjau į Bažnyčią.
Gyvenau kartu su mama mažame Meksikos miestelyje, kuriame visi pažįsta vieni kitus. Žinojau, kas gera ir kas bloga, bet buvau sutrikusi ir visame miestelyje – vienintelė aktyvi mergina.
Norėjau pritapti, todėl padariau tai, kas tada atrodė protinga – susiradau vaikiną. Tai buvo tik pirma iš daugelio klaidų, kurias pradėjau daryti. Ėmiau pasiduoti bendraamžių spaudimui ir manyti, jog esu pakankamai suaugusi, kad pati viską spręsčiau, o tai reiškė – tapau neaktyvia tamsoje gyvenančia mergina.
Tamsoje gyvenau ne vienus metus ir kiekviena prabėgusi diena buvo vis tamsesnė. Mano prasti sprendimai vedė į ginčus su šeima ir supratau, kad nebegaliu su jais gyventi. Bet iki artimos draugės, pastarųjų dienų šventosios, mirties aš nesupratau, kad kažko trūksta. Deja, aš kaltinau Dievą ir Evangeliją. Buvau nustojusi tikėti, kad palaiminimai gaunami už paklusnumą. Supratau, kad jei neapsispręsiu gyventi pagal Evangeliją, toliau ignoruosiu savo ryšius su Bažnyčia ir gyvensiu taip, kaip gyvena pasaulis.
Sėdėjau ant lovos tamsiame kambaryje, verkiau ir gailėjausi, ir staiga supratau, kad bijau – bijau būti viena ir neturėti su kuo pasikalbėti, bijau nesugebėti ištaisyti visų padarytų skriaudų, bijau, kad niekas man neatleis, ypač Dievas.
Galiausiai su seneliais, kurie nebuvo Bažnyčios nariai, persikėliau į Minesotą Jungtinėse Valstijose. Patėvis skrido su manimi ir pirmą sekmadienį nuėjome į Bažnyčią, bet tik į sakramento susirinkimą. Susirinkimui pasibaigus buvau nusprendusi išeiti, bet mano nuostabai, kai jau ėjome link mašinos, pamatėme mus atsivejantį vyskupą. Jis mums uždavė keletą klausimų ir pakvietė sugrįžti kitą sekmadienį – taip ir padarėme.
Kitą sekmadienį, vos pasibaigus sakramento susirinkimui, net nespėjusi atsistoti, buvau apsupta apylinkės merginų – merginų, kurios padėjo man pakeisti gyvenimą.
Alberto Rugjeri iliustracija
Staiga patekau į visiškai kitokį pasaulį, kuriame buvo vyskupas ir merginų prezidentė, kuriems rūpėjau, o svarbiausia, merginos, kurios kasdien stengėsi gyventi pagal Evangeliją, stengėsi laikytis aukštų standartų ir ginti tiesą. Jos taip švietė, kad galėjo nušviesti man kelią.
Tada supratau, ką turiu daryti: „Taip tešviečia ir [mano] šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų [mano] gerus darbus ir šlovintų [mano] Tėvą, kuris danguje“ (žr. Mato 5:16). Taigi pradėjau kiekvieną savaitę lankyti Bažnyčią ir bendras jaunimo veiklas, kasdien skaityti Mormono Knygą ir melstis, kukliai rengtis, pagarbiau kalbėti, vaikščioti į šventyklą ir ruoštis gauti patriarchalinį palaiminimą.
Visiškai pasikeičiau, bet to nesuvokiau iki merginų stovyklos, per kurią pajaučiau Šventąją Dvasią ir atradau, kad turiu liudijimą – tokį, kuris primena man, kad Dievas myli mane, kad Jis turi man planą ir kad Jis nenori, kad būčiau vieniša. Tokį ryškų ir tvirtą liudijimą, kad jis pakeitė mane. Liudijimą, kuriuo galiu dalytis ir nušviesti ne tik savo, bet ir kitų kelią. Liudijimą, kuris nebijo šviesti tamsoje.