Nuo užgauliotojų iki pasikrikštijusiųjų
Vyresnysis Hugo Montoja
Iš Septyniasdešimties kvorumo
Jūsų draugystė ir doras pavyzdys palaimins jūsų draugus ir ateinančias kartas.
Brukės Smart iliustracijos
Kai man buvo septyniolika, mokykloje mane labai spaudė bendraamžiai. Mano draugai nesivadovavo tomis pačiomis vertybėmis kaip aš. Kartu dalyvaudavome daugybėje tinkamų užsiėmimų, tokių kaip krepšinis arba futbolas. Bet jie taip pat vartojo alkoholį ir rūkė – du dalykai, kurių su jais nedarydavau.
Vieną dieną mūsų grupelė išėjusi iš mokyklos ruošėsi testui, kuris turėjo vykti tą pačią dieną šiek tiek vėliau. Su manimi buvo du artimiausi draugai Chuanas ir Franciskas (vardai pakeisti). Vieną akimirką kažkas išsitraukė žiebtuvėlį ir cigaretes. Pamaniau, kad mano draugams nusibodo studijuoti ir jie pamiršo, kad esu su jais. Supratau, kad klydau, kai jie atsigręžė į mane ir pasakė: „Dabar laikas Hugo išmokti rūkyti.“
Net nespėjau sureaguoti, o Chuanas su Francisku pripuolė ir sugriebė mane už rankų, kiekvienas iš skirtingos pusės. Jie laikė mano rankas nuleistas, o kažkas man į lūpas įbruko cigaretę. Mano kūnas kaipmat ją atstūmė ir aš išspjoviau cigaretę ant žemės, toliau nuo savęs. Iš karto pajutau sugniaužto kumščio smūgį į smakrą. Jie mane gąsdino, sakydami: „Vėl pridegsime cigaretę ir tu išmoksi traukti dūmą. Nespjauk jos ant žemės. Jei tai padarysi, tau blogai baigsis.“
Tą akimirką supratau, kad įkliuvau. Užmerkiau akis ir greitai pasimeldžiau, prašydamas kokios nors pagalbos. Vos tik baigiau melstis, privažiavo mūsų mokytojas ir šalia mūsų pasistatė automobilį. Mokytojas išlipo ir paklausė, ką čia veikiame. Draugai mane paleido. „Mes ruošiamės testui“, – patikino jie mokytoją. Nuėjome į mokyklą ir laikėme testą, ir tas incidentas baigėsi.
Nors šis patyrimas buvo sunkus, aš atleidau draugams už tai, ką jie padarė. Žinojau, kad jie nesupranta mano standartų ir mano pasiryžimo gyventi pagal Išminties Žodį, todėl atleidau ir nutariau nepuoselėti jiems blogų jausmų. Kai baigėme mokyklą, aš išvykau į misiją, bet vis dar bendravau su Chuanu ir Francisku. Dažnai jiems rašiau apie Evangeliją ir liudijau apie Jėzų Kristų. Raginau juos atgailauti ir lankyti Bažnyčią. Mano didžiai nuostabai iš tiesų vienas į ją nuėjo.
Anksčiau aš dažnai kviesdavau savo draugus į sekmadieninius susirinkimus, bet iki tol nė vienas kvietimo nepriimdavo. Nors negalėjau būti su Chuanu, su juo buvo mano broliai ir tėvas – jie jam padėjo ir susibičiuliavo. Mano šeima jį priėmė ir Chuanas Bažnyčioje jautėsi labai gerai. Pamažu jis ėmė keistis, kol apsisprendė krikštytis. Džiaugiausi dėl jo, o dar labiau apsidžiaugiau jam pasakius, kad mano laiškai jam padėjo pamilti Jėzų Kristų. Grįžęs iš misijos aš artimai bendravau su Chuanu ir po kurio laiko jo žmona taip pat pasikrikštijo. Šiandien Chuanas ir Franciskas vis dar mano artimiausi draugai.
Tie įvykiai paveikė mano gyvenimą. Supratau, kad geriausias būdas daryti žmonėms įtaką, tai gyventi teisiai, mylėti kitus ir padėti jiems. Knygelėje Jaunimo stiprybės vardan sakoma: „Jei norite turėti gerų draugų, patys būkite geri draugai. Nuoširdžiai domėkitės kitais, šypsokitės ir leiskite suprasti, kad jie jums rūpi.“1 Taip elgtis su Chuanu ir Francisku man padėjo Viešpats. Dėl to turiu du pačius geriausius draugus ir dabar dirbame kartu kaip Bažnyčios nariai, stiprindami Dievo karalystę.
Visada laikykitės Bažnyčios standartų, net jei pakliuvote į tokią sudėtingą situaciją kaip mano. Jaunimo stiprybės vardan moko: „Stengdamiesi būti draugai kitiems, nelaužykite savo standartų. Jei draugai ragina jus pasielgti neteisingai, stokite už tiesą, net jeigu tektų stovėti vienam.“2 Net jei atrodo, kad visi elgiasi priešingai įsakymams, tvirtai stovėkite, nes jūsų pavyzdys yra galingas. Būkite toks pavyzdys, kokį jūsų draugai galėtų prisiminti, kai prireiks. Kai kuriais atvejais, tokiais kaip mano, jūsų draugystė gali padėti jiems mokytis, atgailauti ir atsiversti.