„Misionieriškos sėkmės istorija, užtrukusi 60 metų“, Liahona, 2024 m. liepa.
Misionieriškos sėkmės istorija, užtrukusi 60 metų
Koks džiaugsmingas įvykis man buvo išgirsti, kad prieš dešimtmečius pasėta evangelijos sėkla davė vaisių.
Karolinos Vibert iliustracija
Man visados patiko Doktrinos ir Sandorų 18:10 eilutė: „Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė.“ Kartais prireikia daugelio mūsų bendrų liudijimo pastangų, kad atvestume sielas pas Gelbėtoją (žr. 2 Korintiečiams 13:1).
Prisiminiau šią nuostabią bendro misionieriško darbo koncepciją, kai vieną dieną gavau elektroninį laišką. Kažkoks brolis, kuris sakėsi esąs misijos prezidento Vičitoje, Kanzase, sūnus, norėjo sužinoti, ar kartais nesu Roberto Monsono žmona. Tas brolis toliau rašė, kad ieško vyresniojo Monsono, kuris tarnavo Centrinių valstijų misijoje 1959 metais. Tai buvo mano vyras.
Jis man papasakojo apie du jaunus misionierius, kurie neseniai buvo įkvėpti apsilankyti viename daugiabutyje. Jie pabeldė į pirmas pasitaikiusias duris ir rado pagyvenusią moterį, kuri pakvietė juos sugrįžti kitą dieną. Jie sutarė laiką.
Sugrįžę sutartu laiku jie sužinojo, kad toji pagyvenusi moteris turi seną triknygę (Mormono Knygą, Doktriną ir Sandoras ir Brangųjį Perlą), kurią jai davė misionieriai dar 1959 metais. Šią knygą ji buvo perskaičiusi daug kartų ir žinojo, kad mokymai joje tikri. Prie Bažnyčios ji tada neprisijungė, nes jos vyras nenorėjo, kad ji lankytų bažnyčią ar būtų pakrikštyta. Neseniai jos vyras mirė, ir ji meldėsi, kad galėtų vėl rasti misionierius. Jos triknygėje buvo vardai dviejų misionierių iš 1959-ųjų: Robertas Monsonas ir Graneidas Kuranas, mano vyras ir jo porininkas.
Per kelias kitas savaites ši moteris mokėsi apie išgelbėjimo planą ir šventyklos palaimas. Jos sūnus mirė būdamas 22 metų, ir ją sujaudino galimybė vėl su juo susivienyti. Misionieriams ją pakvietus krikštytis, ji su džiaugsmu priėmė jų kvietimą.
Tiek mano vyras, tiek jo porininkas vyresnysis Kuranas jau yra išėję anapus, bet aš galiu įsivaizduoti juos už uždangos lankantis tame nuostabiame krikšte.
Misijos prezidento sūnui man visa tai pasakojant, į galvą atėjo mintis, kad Gelbėtojas nepamiršta nė vieno iš mūsų. Jis visada su mumis, jei įsileidžiame Jį į savo gyvenimą. Naujajame Testamente pasakojama apie Zachiejų, kuris įsilipo į šilkmedį, kad pamatytų Gelbėtoją (žr. Luko 19:1–10). Net Zachiejui esant medyje Gelbėtojas jį pamatė ir pasiprašė pietų jo namuose. Panašiai ir ši pagyvenusi sesuo meldėsi ir laukė misionierių pabeldimo į jos duris, ir jie atėjo. Gelbėtojas pažįsta mus visus. „Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas [yra] pražuvę“ (Luko 19:10).
Dvi misionierių poros – viena prieš 60 metų ir kita visai neseniai – atvedė šią seserį pas Jėzų Kristų ir tuo pačiu sustiprino jų pačių liudijimą bei rado džiaugsmą Viešpatyje. Nuolankiai dėkoju, kad galėjau būti šios istorijos stebėtoja ir pajusti visų prisidėjusiųjų prie šios sesers atvedimo pas Gelbėtoją džiaugsmą (žr. Doktrinos ir Sandorų 18:15).
Autorė gyvena Jutoje, JAV.