„Nuostabus pasiruošimas gyvenimui“, Liahona, 2024 m. liepa.
Nuostabus pasiruošimas gyvenimui
Tai, ką vaikinai ir merginos išmoksta misijoje, amžiams palaimins jų gyvenimą.
Nuo mažumės mane žavėjo misionierių užsidegimas. Mano mažame Minaso skyriuje, Urugvajuje, per vieną sakramento susirinkimą paliudijo ir savo jausmus apie misiją išreiškė vienas misionierius. Jo žodžiai įstrigo mano prote ir širdyje.
„Vieną dieną, – pasakiau sau, – aš tarnausiu misijoje.“
Po kurio laiko jau būdamas kunigas turėjau galimybę padėti misionieriams pamokose. Kokia nepamirštama patirtis šešiolikmečiui būti misionieriumi!
Kai man sukako 18 metų, keli jaunuoliai iš mano skyriaus grįžo iš savo misijų, įskaitant mano seserį Aną, kuri grįžo iš misijos Argentinoje. Jų potyriai ir liudijimai taip pat palietė mano širdį.
Artėjant mano 19-am gimtadieniui norėjau duoti savo vardą, eiti skelbti evangelijos ir tarnauti Jo vynuogyne (žr. Doktrinos ir Sandorų 75:2). Pasiruošiau ir išsiunčiau savo dokumentus misijai. Kai atėjo mano pašaukimas, atplėšiau laišką, pasirašytą prezidento Spenserio V. Kimbolo, ir perskaičiau, kad tarnausiu Urugvajaus/Paragvajaus misijoje. Tarnausiu savo šalyje! Džiaugiausi dėl galimybės skelbti „didžiai džiaugsmingą gerąją naujieną, būtent nesibaigiančią evangeliją“ (Doktrinos ir Sandorų 79:1).
Į misijos biurą Montevidėjuje, Urugvajuje, atvykau autobusu po dviejų valandų kelionės. Misijos prezidentas rankų uždėjimu paskyrė mane Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misionieriumi ir paskyrė man porininką. Tos pačios dienos popietę pradėjome belsti į duris.
Pradžioje buvo momentų, kai misija neatrodė tokia šauni, kokią įsivaizdavau. Laimei, turėjau paklusnų ir uoliai dirbantį porininką, padėjusį man suprasti visiško pasinėrimo į Viešpaties tarnystę džiaugsmą. Jo pavyzdys laimino mane per visą mano misiją.
Tačiau mano pasiruošimas būti Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atstovu prasidėjo gerokai anksčiau.
Viskas prasidėjo nuo segtuko kaklaraiščiui
1962 m. sausį, kai man buvo šešeri, misionieriai užėjo į mano tėvo papuošalų parduotuvę norėdami nusipirkti naują kaklaraiščio segtuką, nes vienas iš jų tokį pametė. Būdami ten jie išgirdo kažką grojant gitara. Kai jie pasiteiravo apie tai, mano tėtis pakvietė juos užeiti ir susipažinti su jo draugu.
Pokalbio metu mano tėtis ir jo draugas paklausė misionierių, ar jie groja gitara. Vienas vyresnysis pasakė, kad jis truputį groja. Mano tėčio draugas padavė jam gitarą ir paprašė pagroti. Jis pradėjo groti įvairias dainas, o jo porininkas dainuoti.
Paprasta segtuko kaklaraiščiui paieška padėjo mano šeimai susipažinti su Jėzaus Kristaus evangelija. Labai susidraugavome su misionieriais ir pradėjome klausyti pamokų. Evangelijos sėkla buvo pasodinta ir ėmė augti: pirma mano mamai, Elsai, bei mano seserims Anai ir Stelai, o tada – man.
Nuo tos dienos mano šeimoje ėmė augti meilė misionieriškam darbui. Aš tarnavau misijoje, mano sūnūs tarnavo misijose ir dabar mūsų anūkai, kurdami trečią misionierių kartą, pradeda ruoštis tarnauti misijose.
Ne visada lengva būti misionieriumi. Kad vaikinas ar mergina būtų tinkami įžengti į misijos lauką, reikia pasiruošti. Štai kur tėvai, šeima ir Bažnyčios vadovai gali tapti geru pavyzdžiu ir darbuotis kaip viena komanda, kad nuo mažumės ruoštų jaunuolius.
Jiems pasiruošti padėsime mokydami praktinių įgūdžių. Tokie įgūdžiai kaip pinigų taupymas, skalbimas ir skalbinių lyginimas, siuvimas, batų blizginimas, maisto gaminimas, bendravimas su kitais ir tarnavimas aplinkiniams padės jiems jų misijoje. Dalyvavimas seminarijos ir instituto pamokose taip pat padeda tam pasiruošti ir papildo tai, ko jie mokosi namuose ir savo kvorumuose bei pamokose.
Mūsų parama turėtų nenutrūkti, kol jie tarnauja misijoje. Malonu girdėti, kokių nuostabių potyrių turi misionieriai beveik kiekvieną dieną. Ištiesdami ranką jų mokomiems asmenims mes taip pat galime prisidėti prie tų potyrių. Pavyzdžiui, vieno iš misionierių, mokiusių mūsų šeimą, mama susisiekė su mano mama ir rašė jai daugelį metų, padėdama mano mamai likti sandoros kelyje.
Padėdami būsimiems misionieriams pasiruošti, turėtume atminti, kad misionieriškas darbas yra daug daugiau nei tradicija Bažnyčioje – tai Viešpaties kvietimas ir įsakymas (žr. Mato 28:19). Pradžioje Adomas ir Ieva buvo mokomi evangelijos. Tada jie mokė evangelijos savo vaikus (žr. Mozės 5:6–12). „Taigi evangeliją pradėta skelbti jau nuo pradžios, ir ją skelbė šventi angelai, atsiųsti iš Dievo akivaizdos“ (Mozės 5:58).
Šį skelbimą iki dabar tęsia daugiau nei 71 tūkst. misionierių armija. Tačiau reikia daugiau, daug daugiau pirmose gretose tarnaujančių misionierių ir narių armijos.
Ko galime išmokti savo misijoje
Būdamas misijoje pripratau prie misionieriško darbo ir pradėjau giliau mąstyti apie mūsų žinią. Visada jutau, kad evangelija yra tikra, tačiau turėjau stiprų troškimą žinoti, kad ji yra tikra. Meldžiausi, pasninkavau, studijavau, dirbau ir tada laukiau atsakymo.
Vieną dieną per pamoką pasidalijau Džozefo Smito pasakojimu apie Pirmąjį regėjimą:
„Virš savo galvos išvydau šviesos stulpą, skaistesnį už saulę, kuris tolygiai leidosi, kol nusileido ant manęs. […]
Kai šviesa buvo ant manęs, pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:16–17).
Tą akimirką pajutau Šventąją Dvasią, liudijančią man, kad tai, ko mokau, yra tiesa. Pranašas Džozefas Smitas iš tiesų matė Tėvą ir Sūnų. Mormono Knyga yra Dievo žodis ir, drauge su Biblija, liudija apie Gelbėtoją. Kokią ramybę tai suteikė mano sielai. Net praėjus keliems dešimtmečiams tai vis dar šildo mano širdį.
Mano misija buvo tarsi dvasinio magistro laipsnio įgijimas. Tai, ką vaikinai ir merginos išmoksta misijoje, amžiams palaimins jų gyvenimą. Be daugelio kitų dalykų, jie sužino:
-
kaip kasdien studijuoti, melstis, mokyti ir taikyti evangelijos principus;
-
kaip gyventi su porininku 24 valandas per parą;
-
kaip rūpintis savo sveikata;
-
kaip planuoti;
-
kaip tobulinti vadovavimo įgūdžius;
-
kaip tinkamai bendrauti su kitais žmonėmis;
-
kaip siekti, klausyti ir būti vedamiems Šventosios Dvasios.
Jei ir toliau taikys misijoje išmoktus dalykus, tai misijoje tarnavę vaikinai ir merginos bus sustiprėję ir pasirengę pasitikti gyvenimo išbandymus.
Šiandien yra ta diena
Mūsų mylimas pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, yra mokęs:
„Dar niekada pasaulio istorijoje kiekvienai žmogaus sielai nebuvo taip asmeniškai svarbu ir gyvybiškai būtina pažinti Gelbėtoją kaip dabar. Pagalvokite, kaip greitai tie niokojantys konfliktai visame pasaulyje – ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose – būtų išspręsti, jei visi pasirinktų sekti Jėzumi Kristumi ir skirtų dėmesį Jo mokymams.“
Šiandien yra ta diena parodyti savo charakterį bei drąsą ir dalytis Jėzaus Kristaus evangelija. Šiandien yra ta diena mūsų jaunuoliams ruoštis tarnauti Viešpaties gretose mokymo ar tarnavimo misijoje. Pasauliui reikia jūsų! Yra nusilpusių kelių, kuriuos reikia sustiprinti, rankų, kurias reikia pakelti, ir tiesa, kurią reikia skelbti (žr. Doktrinos ir Sandorų 81:5).
Tegul šis Viešpaties kvietimas paskatina mus veikti ir galingai kelti tiesos vėliavą:
„Štai, sakau jums, jog mano valia, kad eitumėt […]
pakeldami savo balsus lyg trimito garsą, skelbdami tiesą pagal apreiškimus ir įsakymus, kuriuos jums daviau.
Ir taip, jei esate ištikimi, jūs būsite apkrauti daugeliu pėdų ir karūnuoti garbe ir šlove, ir nemirtingumu, ir amžinuoju gyvenimu“ (Doktrinos ir Sandorų 75:3–5).