„Dievas man parodė, kad turiu savo paskirtį“, Liahona, 2024 m. liepa.
Tikėjimo portretai
Dievas man parodė, kad turiu savo paskirtį
Iškritau iš medžio, bet Viešpats mane išgelbėjo, kad galėčiau pakeisti savo gyvenimą ir padėti žmonėms, turintiems tokią pat negalią, kaip mano.
Kristinos Hear nuotraukos
Kai su seserimi dalyvavau religinėje konferencijoje, ji manęs paprašė įlipti į medį ir nuskinti konferencijai kokosų. Kai medžio viršūnėje rinkau kokosus, staiga netekau sąmonės ir nukritau. Smarkiai trenkiausi ant nugaros ir nebejaučiau kojų.
Mane nuvežė į ligoninę, kur gydytojai stabilizavo mano stuburo kaulus. Tris mėnesius gulėjau ligoninėje ant nugaros ir negalėjau net atsisėsti. Tai buvo emocingas ir slegiantis laikas. Tiesiog gulėjau ir galvojau, kas su manimi bus ir ką turėsiu daryti toliau.
Tarkitės su Viešpačiu
Po trijų mėnesių man reikėjo vykti į Naująją Zelandiją stuburo operacijai. Po šios operacijos galėjau sėdėti, o ne tik gulėti. Būdamas ligoninėje Naujojoje Zelandijoje sutikau ten dirbančią merginą. Ji manęs paklausė: „Ar aš jus pažįstu? Atrodote matytas.“
Pradėjome šnekučiuotis. Ji papasakojo apie Jėzaus Kristaus evangeliją ir padovanojo man Mormono Knygą. Iš pradžių aš jos neskaičiau. Palikau ją nepaliestą šalia savo lovos. Tačiau vieną dieną buvau vienas ir per televiziją nebuvo ką įdomaus žiūrėti. Tada ant savo stalo pastebėjau Mormono Knygą. Atverčiau ją ir pradėjau skaityti ir skaityti.
Skaitydamas pajutau, kad Mormono Knygoje yra kažkas kitokio ir kad joje turi būti tikroji Jėzaus Kristaus evangelija. Ta mergina ligoninėje pažymėjo keletą eilučių, iš kurių viena buvo Almos 37:37: „Tarkis su Viešpačiu visuose savo darbuose, ir jis nukreips tave į gera.“
Tie žodžiai man pasirodė labai svarbūs ir paskatino susimąstyti. Supratau, jog tam, kad sužinočiau, ar Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra tikroji Bažnyčia, turiu pasitarti su Viešpačiu. Taip pat norėjau pats apsilankyti šioje Bažnyčioje.
Mano beviltiškumas išsisklaidė
Kai iš Naujosios Zelandijos grįžau namo, pakviečiau misionierius mane mokyti. Besimokydamas įgijau liudijimą, kad tai yra Kristaus Bažnyčia. Esu dėkingas mane mokiusiems misionieriams. Per mano krikštą jie turėjo jėgų nunešti mane į vandenį – vienas laikė mane ant rankų, o kitas mane pakrikštijo.
Per mano krikštą buvo nuplauti visi mano jausti depresijos ir beviltiškumo jausmai. Supratau, kad gyvenime turiu savo paskirtį ir kad Dievas mane myli.
Prieš krikštą gėdijausi, kad esu neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau po krikšto kiekvieną sekmadienį ėmiau lankytis apylinkėje ir dalyvauti vienišų jaunų suaugusiųjų veiklose. Netgi dalyvaudavau kuolo šokiuose ir pagal kiekvieną dainą šokdavau vežimėlyje. Taip pat prisijungiau prie stuburo traumas patyrusių samojiečių pagalbos tinklo.
Supratau, jog pasveikau nuo jausmo, kad turiu slėptis. Per Bažnyčią įgijau pasitikėjimo vėl būti tarp žmonių.
Viešpats taip pat padėjo man eiti pirmyn ir augti, kai buvau paskatintas dalyvauti Kambodžos protezavimo ir ortopedijos mokyklos (CSPO) trejų metų programoje. Nebuvau tikras, kad galėsiu dalyvauti šioje programoje, nes iki tol niekas neįgaliojo vežimėlyje nebuvo pateikęs prašymo. Tačiau aplinkybės galiausiai leido man dalyvauti CSPO programoje Kambodžoje. Ją baigiau kaip pirmasis negalią turintis studentas per visą programos istoriją.
Prieš krikštą Posenai gėdijosi būti neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau po krikšto jis sakė: „Įgijau pasitikėjimo vėl būti tarp žmonių.“
Grįžęs į Samoa, vienišiems jauniems suaugusiesiems skirtoje dvasinėje valandėlėje kalbėjau apie sveikatą. Po konferencijos prie manęs priėjusi viena moteris paspaudė man ranką ir pasakė, kad jai patiko mano kalba. Lagimanofija buvo ką tik grįžusi iš misijos. Nuo tada, kai sutikau ją, jaučiau, kad ji yra mano antroji pusė. Jau anksčiau meldžiausi, kad surasčiau ką nors, kas galėtų būti mano bendražyge, mane mylėtų ir priimtų.
Kai su Lagimanofija pradėjome susitikinėti, ji manimi rūpinosi ir mane priėmė, o jos šeima mane palaikė. Mudu susituokėme; o kai įsivaikinome Posenai Jaunesnįjį, mūsų gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Dievas mus paruošė jį įsivaikinti. Esame labai laimingi, kad jis yra mūsų gyvenime.
Ar galėčiau tarnauti?
Bažnyčioje buvau pašauktas apylinkės raštininku, o vėliau patarėju vyskupijoje. Negalėjau patikėti, kad kas nors vežimėlyje gali tarnauti. Dėl mane ištikusio nelaimingo atsitikimo jaučiausi nenaudingas, bet dirbdamas Bažnyčioje pasijutau naudingas ir supratau, kad galiu prisidėti. Man patinka galimybė tarnaujant artėti prie Jėzaus Kristaus.
Tarnaudamas patarėju vyskupijoje, norėjau būti vedamas Dvasios, kad galėčiau geriau atlikti savo pašaukimą. Tai paskatino mane labiau ruoštis kiekvienam sekmadieniui. Įpratau skaityti Raštus ir turėjau progų liudyti. Buvimas vadovu bažnyčioje netgi padėjo man tapti vadovu darbe. Ėmiau jausti, kad galiu vadovauti ir kalbėti, o tai leido man vadovauti kitose srityse.
Dabar dirbu pagrindinės Samoa ligoninės Tupua Tamasese Meaole ligoninės Protezavimo ir ortopedijos skyriaus vedėju. Mano skyriuje per metus vaikščiojimo priemonėmis ir neįgaliųjų vežimėliais aprūpinama apie 500 žmonių. Bažnyčia per Samoa sveikatos ministeriją padeda aprūpinti reikalingais vežimėliais ir protezavimo medžiagomis (žr. philanthropies.ChurchofJesusChrist.org/humanitarian-services). Šios priemonės padeda žmonėms grįžti į darbą ir tapti savarankiškiems. Jos taip pat suteikia žmonėms viltį ir kelią atgal į gyvenimą, kurį jie manė praradę.
„Dirbdamas Bažnyčioje pasijutau naudingas ir supratau, kad galiu prisidėti, – sako Posenai. – Man patinka galimybė tarnaujant artėti prie Jėzaus Kristaus.“
Pasikliaukite Viešpačiu
Jei galėčiau patarti kitiems neįgaliesiems, tai patarčiau: „Neleiskite, kad jūsų negalia atkirstų jus nuo to, kuo tikite. Įdėkite visą savo širdį į tai, ką norite pasiekti, ir iš visų jėgų to siekite. Jei prašysite Viešpaties pagalbos, Jis jus palaimins [žr. 2 Nefio 32:9].“
Su tokiu tikėjimu aš einu toliau, ir tai daro mane tuo, kas esu šiandien. Tikiu, kad čia gyvenu ir esu išgelbėtas dėl tam tikros priežasties. Iškritau iš to medžio, bet Viešpats mane išgelbėjo, kad galėčiau pakeisti savo gyvenimą ir atlikti šį darbą, kuris padeda visiems šiems žmonėms. Viešpats mane pamokė, kad galiu padėti daugeliui žmonių – ne nepaisant mano negalios, o būtent dėl jos.