„Jūsų kūnas. Rūpinkitės šia dieviška dovana“, Liahona, 2024 m. liepa.
Jūsų kūnas. Rūpinkitės šia dieviška dovana
Mūsų kūnai yra Dievo dovana ir mūsų dvasios šventykla, tačiau norint tinkamai juos puoselėti ir prižiūrėti, reikia savikontrolės ir drausmės.
Gerą sveikatą lengva laikyti savaime suprantamu dalyku, kol mūsų neužklumpa 10-ies gazuotų gėrimų vartojimo per dieną, nejudraus gyvenimo būdo ir miego trūkumo pasekmės. Arba, nepaisant mūsų sveikos gyvensenos, genetika smogia netikėtą smūgį, ir iškyla sveikatos problemų.
Mums visiems buvo suteikta skirtinga fizinė sveikata, kuri ne visada priklauso nuo mūsų. Tačiau viena aišku: Dievo planas ragina mus gerinti tai, kas mums duota. Tam reikia tokios pat savidrausmės ir atsidavimo, kokių reikia mūsų dvasinei sveikatai puoselėti. Tai reiškia, kad turime įveikti savo natūralų polinkį sėdėti, užuot bėgiojus, valgyti saldumynus, užuot valgius daržoves, ir iki vėlumos naktinėti, užuot miegojus.
Ieškodami įkvėpimo savo fizinei sveikatai pagerinti ir ugdydami savidrausmę jai išlaikyti, atrasime didesnį gebėjimą tarnauti Dievui ir rasti džiaugsmą.
Jūsų kūnas yra šventykla
Siela klesti, kai dvasia ir kūnas yra gerai prižiūrimi. „Dvasia ir kūnas yra žmogaus siela“ (Doktrinos ir Sandorų 88:15). Komentuodamas šią eilutę, prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad ir kūnas, ir dvasia „yra labai svarbūs. Jūsų fizinis kūnas yra nuostabus Dievo kūrinys. Tai Jo ir jūsų šventykla, todėl su juo reikia elgtis pagarbiai.“
Būdamas 99 metų, prezidentas Nelsonas ir toliau vykdo savo, kaip Bažnyčios prezidento, pareigas, kartu pripažindamas, kad kartais naudojasi vaikštyne pusiausvyrai išlaikyti, ir savo kalbas visuotinėje konferencijoje mieliau skaito sėdėdamas. „Retkarčiais susiduriu su nedideliu pusiausvyros sutrikimu, – 2023 m. gegužę jis rašė savo socialiniame tinklaraštyje. – Manau, neturėčiau stebėtis, kai man artėjant prie šimto metų amžiaus, iškyla nedidelių sutrikimų. Laimei, mano širdis gera, dvasia stipri, kaip ir kojos, o smegenys vis dar veikia.“
Prezidentas Nelsonas žinomas dėl atidaus rūpinimosi savo sveikata ir aktyvaus gyvenimo būdo. Nors visada buvo lieknas, jis labai stengėsi, kad toks ir išliktų. Jis reguliariai mankštinosi, mielai leisdavo laiką lauke. Sulaukęs 90-ies, jis kasė sniegą nuo savo ir kaimynų šaligatvių, rideno šiukšliadėžes atgal į garažus ir darbavosi savo kieme. Prieš tapdamas Bažnyčios prezidentu, jis slidinėjo taip dažnai, kaip leido jo tvarkaraštis.
Savidrausmės ugdymas
Žinome geros fizinės sveikatos pagrindus:
-
reguliari mankšta;
-
pakankamas miegas;
-
subalansuota mityba;
-
sveikatai palankaus kūno svorio išlaikymas;
-
streso valdymas.
Sunkiausia yra pasiekti, kad mūsų kūnas darytų tai, ko nori mūsų dvasia. Anot prezidento Nelsono, vienas iš mirtingojo gyvenimo išbandymų yra mūsų kūno įnorių pajungimas jame gyvenančiai dvasiai:
„Šėtonas žino mūsų įnorių galią. Todėl jis gundo mus valgyti tai, ko neturėtume valgyti, gerti tai, ko neturėtume gerti. […]
Kai tikrai pažinsime savo dieviškąją prigimtį, norėsime suvaldyti tokius įnorius. […] Kasdienėje maldoje mes su dėkingumu pripažinsime [Dievą] kaip savo Kūrėją ir dėkosime Jam už mūsų fizinės šventyklos didybę. Mes ja rūpinsimės ir branginsime kaip asmeninę dovaną iš Dievo.“
Mokykimės džiaugtis Dievo mums suteiktu kūnu ir dėkoti už jį
Kai man buvo 27 metai ir buvau trijų vaikų mama, man buvo diagnozuotas reumatoidinis artritas – autoimuninė liga, kuri laikui bėgant ardo sąnarius. Mano gyvenimas tapo nebevaldomas fiziškai ir psichologiškai. Meldžiau Dievą padėti man atgauti psichikos stabilumą ir puikią sveikatą, kurią anksčiau laikiau savaime suprantamu dalyku.
Dėl savo nerimo kreipiausi pagalbos į psichologą. Konsultavausi su reumatologu, kokius vaistus vartoti, taip pat naudojau natūralius vaistus. Niekada nepasidaviau. Po daugelio metų ir daugybės kančių mano fizinė ir psichinė sveikata pagerėjo.
Prisimenu, vieną popietę žygiavau pro lauko gėlių jūrą link kalnų ežero. Ašaroms riedant mano veidu dėkojau Dievui už tai, kad palaimino mano fizinį kūną ir galėjau užsiimti veikla, kuria, kaip maniau, daugiau niekada nebeužsiimsiu. Mano liga nepagydoma, ir ji akivaizdžiai paveikė mano kūną. Tačiau žygiai ir mankšta tapo mano aistra, ir aš nebelaikau savo sveikatos savaime suprantamu dalyku.
Nepaisydama savo fizinių apribojimų, neseniai su vyru tarnavau vyresnio amžiaus misioniere Vašingtono valstijoje, JAV (žygių mekoje!). Esu dėkinga, kad visą gyvenimą turėjau galimybę tarnauti beveik visuose įmanomuose Bažnyčios pašaukimuose.
Kaip sakė prezidentas Nelsonas: „Visada būkime dėkingi už neįtikėtiną palaiminimą – nuostabų fizinį kūną, puikų mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo kūrinį. Kad ir koks puikus būtų mūsų kūnas, jis nėra galutinis tikslas. Jis tėra svarbi didžiojo Dievo laimės plano, skirto mūsų amžinam tobulėjimui, dalis.“