„Iš tamsos į laimę“, Liahona, 2024 m. liepa.
Pastarųjų dienų šventųjų balsai
Iš tamsos į laimę
Kai mintyse kartojau šventyklos apeigų žodžius, atsitiko kai kas nuostabaus.
1988 m. su kitais britų mokytojais išvykau mokytojauti vienoje Sudano mokykloje. Vaikai buvo žavūs ir greitai prisitaikėme prie gyvenimo besivystančioje šalyje tvarkos. Tačiau mūsų darbdavys pasirodė esąs despotiškas vadovas, kuris persekiojo visus, kurie nors kiek, jo manymu, jam prieštaravo. Manęs jis nekentė nuo tos dienos, kai gyniau jo išnaudojamą žmogų.
Vieną dieną jis pakvietė mane į savo kabinetą. Daugiau nei pusvalandį jis vertė mane kęsti visokius žodinius įžeidinėjimus ir grasinimus. Iš kabineto išėjau šoko būsenos. Kaip išgyvenau likusią mokyklos dienos dalį, nepamenu. Visą vakarą negalėjau išmesti iš galvos jo baisių žodžių.
Prieš miegą sėdėjau savo lovoje ir skaičiau Raštus. Tada atsiklaupiau ir karštai meldžiau paguodos ir nusiraminimo, bet nieko nepajutau. Atsiguliau į lovą, bet negalėjau užmigti. Dar du kartus atsikėliau, paskaičiau, atsiklaupiau ir meldžiausi, bet nieko neįvyko.
„Na, gerai, – pagalvojau, – Dangiškasis Tėvas ne visada atsako į mūsų maldas taip ir tada, kaip mes norime.“ Susitaikiau su apgailėtina, bemiege naktimi.
Bet kai vėl atsiguliau, pagalvojau: „Galiu padaryti dar vieną dalyką.“ Mintyse ėmiau kartoti šventyklos apeigų žodžius. Kai tai dariau, įvyko neįtikėtinas stebuklas. Visa neviltis ir tamsa išplaukė iš manęs, o vidun įsiliejo nuostabiausia ramybė ir džiaugsmas, užpildęs visą mano esybę.
Atsikėliau ir meldžiausi, su ašaromis dėkodama Dangiškajam Tėvui. Tada grįžau į lovą ir užmigau. Kita diena, kuri turėjo būti kupina baimės ir nevilties, buvo pati laimingiausia diena, kurią kada nors praleidau su vaikų klase.
Supratau, kad Viešpats norėjo, jog apmąstyčiau šventyklos apeigas. Per prerijas keliaujantiems Navū šventykloje palaiminimus gavusiems šventiesiems prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) pasakė: „Tegul Viešpaties namuose jūsų sudarytos sandoros ugnis liepsnoja jūsų širdyje lyg negęstanti liepsna.“ Kai mūsų širdyse ir mintyse liepsnos mūsų šventyklos sandoros, mes taip pat rasime stiprybę, nusiraminimą ir paguodą.