„Dvi tiesos, padedančios man suprasti nuolankumą“, Liahona, 2024 m. liepa.
Jauni suaugusieji
Dvi tiesos, padedančios man suprasti nuolankumą
Nuolankumas gali padėti įveikti tiek išdidumą, tiek ir menkavertiškumo jausmą.
Nuotraukoje nariai iš Paragvajaus, aut. Leslis Nilsonas
Faktas: aš – Dievo vaikas. Ir tai nuostabi, dieviška tiesa.
Ne mažiau svarbus faktas: kadangi visi kiti šioje žemėje taip pat yra Dievo vaikai, jie taip pat yra nuostabios ir dieviškos esybės.
Abi šios tiesos tikriausiai atrodo akivaizdžios, tačiau man prireikė laiko, kad jas iš tiesų įsisąmoninčiau ir suprasčiau, ką jos reiškia mano gyvenime. Kartais atsitinka, kad į situaciją žvelgiu išdidžiai, manydamas, kad būtent aš teisus arba kad esu gabesnis už kitus žmones. Kitais atvejais elgiuosi priešingai, jausdamas, kad esu mažiau vertas ar vertingas už mane supančius žmones.
Susidūrus su abiem problemomis atsakymas yra tas pats:
nuolankumas.
Ar nebuvau pakankamai geras?
Vienas apie savo nuolankumą mane paskatinęs susimąstyti įvykis nutiko per mano misiją. Manau, kad su menkavertiškumo jausmu susiduria dauguma pas Jėzų Kristų žmones bandančių vesti misionierių. Savo misijos metu kasdien valandų valandas ieškodavau žmogaus, kurį galėčiau mokyti, bet būdavau vis atstumiamas. Nejaučiau, kad man sekasi. Nejaučiau, kad dedu pakankamai pastangų. Galiausiai pradėjau jausti, kad nebuvau pakankamai geras.
Nors gali pasirodyti, kad nuolankumas nebuvo tai, ko man reikėjo, tačiau kai misijos prezidentui paaiškinau savo jausmus, jis padėjo man suprasti, kad iš dalies mano problema kilo dėl to, jog maniau neturįs problemų, su kuriomis susiduria misionieriai visame pasaulyje. Tačiau nesu pirmasis atstūmimą patyręs misionierius ir tikrai nebūsiu toks paskutinis.
Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad dėl savo sunkumų esu kaltas tik aš pats, nors kai kurie geriausi misionieriai istorijoje, pavyzdžiui, pirmieji dvylika apaštalų, Mozijo sūnūs ir Alma jaunesnysis, būdavo atstumiami ir persekiojami kur kas daugiau nei aš.
Užuot gailėjęs savęs, pradėjau jausti, kad savo sunkumuose stoviu petys į petį su Jėzumi Kristumi. Ir kai man būdavo gėda dėl savo netobulų pastangų, prisimindavau, ko mokė prezidentas Džefris R. Holandas, pavaduojantysis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas: „[Kristaus] Apmokėjimas, greičiausiai, labiau pasitarnaus patiems misionieriams nei jų besidomintiesiems. Kai jums sunku, kai esate atstumiami, […] tai su jumis elgiamasi taip pat, kaip buvo elgtasi su pačiu geriausiu pasaulio žmogumi, vieninteliu tyru ir tobulu žmogumi.“
Vis dar žvelgiu į šį potyrį, kai turiu prisiminti, kad reikia būti nuolankiam ir pasitikėti Viešpačiu.
Nuolankumo pamoka
Tarnaudamas misijoje daug sužinojau apie savo, kaip Dievo vaiko, tapatybę. Tačiau grįžęs namo supratau, kad dar daug ko turiu išmokti apie tai, kaip svarbu nepamiršti, kad kiti žmonės taip pat yra Dievo vaikai.
Vos grįžęs namo netikėtai gavau sudėtingą pašaukimą ir buvau paskirtas vadovauti svarbiam renginiui. Buvau pasimetęs ir negalėjau susisiekti su žmonėmis, kurie turėjo man padėti. Išsiunčiau el. laišką, kuris, tiesą sakant, buvo gana griežtai suformuluotas.
Teisingai maniau, kad pašaukimas buvo svarbus ir kad man reikėjo daugiau palaikymo, bet greitai supratau, kad galbūt tai nebuvo geriausias būdas motyvuoti žmones. Man reikėjo nuolankumo; turėjau prisiminti, kad kiti žmonės tikriausiai turi savų įtampą keliančių rūpesčių.
Kaip mokė vyresnysis Styvenas E. Snou, būdamas Septyniasdešimties nariu: „Jei nusižeminsime, mūsų maldos bus išklausytos, mėgausimės dvasios ramybe, veiksmingiau tarnausime pašaukimuose ir, jei išliksime ištikimi, galiausiai sugrįšime į mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdą.“
Iš tiesų, kai išmokau būti nuolankesnis, pajutau daugiau džiaugsmo savo pašaukime ir gyvenime.
Dviejų tiesų suderinimas
Tikro nuolankumo mokausi siekdamas suderinti šias dvi tiesas:
aš – Dievo vaikas; mane supa kiti Dievo vaikai.
Sužinojęs daugiau apie nuolankumą, supratau, kad tai, ko mokė vyresnysis Kventinas L. Kukas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo, yra tiesa: „Nuolankumas nėra kažkoks didelis matomas pasiekimas ar net didelio iššūkio įveikimas. […] Tai ramus pasitikėjimas, kad kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą mes galime pasikliauti Viešpačiu, tarnauti Jam ir pasiekti Jo tikslus.“ Sužinojau, kad tikrai galiu pasiekti Viešpaties tikslus, bet tik tada, kai palenkiu savo valią Jam ir pasitikiu, kad Jis žino, kas geriausia.
Žinau, kad jei stengsimės tapti nuolankesni ir panašesni į Kristų, Dangiškasis Tėvas palaimins mūsų pastangas.
Autorius gyvena Frankfurte, Vokietijoje.