Nusižemink
Vyresnysis Styvenas E. Snou
Iš Septyniasdešimties
Būdami nuolankūs galime būti geresni tėvai, sūnūs, dukros, vyrai, žmonos, kaimynai ir draugai.
Esame palaiminti, kad Bažnyčioje turime giesmių knygas, kurios padeda mums garbinti giesmėmis. Mūsų Bažnyčios susirinkimuose „giesmės pakviečia Viešpaties Dvasią, skatina pagarbumą, vienybę ir padeda šlovinti Viešpatį. Kartais geriausi pamokslai pasakomi per giesmes.“1
Praėjus vos keliems mėnesiams po Bažnyčios įkūrimo, pranašas Džozefas Smitas gavo apreiškimą, skirtą jo žmonai Emai. Viešpats jai pasakė: „Ir tau taip pat bus duota sudaryti šventų himnų rinkinį, kaip tau bus duota, ką man malonu turėti savo bažnyčioje.“2
Ema Smit surinko giesmes, kurios 1836 metais pasirodė šiame Kirtlando giesmyne.3 Šioje plonoje knygelėje buvo tik 90 giesmių. Daugelis iš jų buvo protestantiškų tikėjimų giesmės. Mažiausiai dvidešimt šešias iš jų sukūrė Viljamas V. Felpsas, kuris vėliau parengė ir padėjo išleisti giesmyną. Giesmyne buvo tik žodžiai; natų prie jų nebuvo. Šis kuklus giesmynėlis patvirtino esąs didis palaiminimas pirmiesiems Bažnyčios nariams.
Vėliausias mūsų giesmyno anglų kalba leidimas išleistas 1985 metais. Daugelis giesmių, kurias Ema surinko prieš daugybę metų, vis dar yra mūsų giesmyne, pavyzdžiui, „Jis gyvas, Išpirkėjas mūs!“ ir „Koks pagrindas tvirtas“4.
Viena iš naujų giesmių, įtrauktų į minėtą 1985 metų leidimą, vadinasi „Nusižemink“5. Šią ramią giesmę parašė Grietje Terburg Rouli, kuri praeitais metais iškeliavo į amžinybę. Prie Bažnyčios ji prisijungė 1950 metais Havajuose – ten dirbo mokytoja. Sesuo Rouli tarnavo Visuotiniame muzikos komitete ir padėjo pritaikyti giesmes daugeliui kalbų. Giesmės „Nusižemink“ žodžius ji parašė pagal dvi Raštų eilutes: Doktrinos ir Sandorų 112:10 ir Etero 12:27. Etero knygos eilutė skamba taip: „Ir jeigu žmonės ateis pas mane, aš jiems parodysiu jų silpnumą. Aš duodu žmonėms silpnumą, kad jie būtų nuolankūs; […] nes jeigu jie nusižemina prieš mane ir tiki mane, tada aš jų silpnumą paversiu jų stiprybe.“
Kaip ir kitos Bažnyčios giesmės, giesmė „Nusižemink“ moko tyrų ir paprastų tiesų. Ji mus moko, kad jei nusižeminsime, mūsų maldos bus išklausytos, mėgausimės dvasios ramybe, veiksmingiau tarnausime pašaukimuose ir, jei išliksime ištikimi, galiausiai sugrįšime į mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdą.
Gelbėtojas mokė Savo pasekėjus, kad jie turi nusižeminti kaip maži vaikai, kad galėtų įeiti į dangaus karalystę.6 Augindami savo vaikus, turime padėti jiems išlikti nuolankiems. Tai darome nelaužydami jų dvasios žiaurumu ar per griežtu drausminimu. Puoselėdami jų pasitikėjimą savimi ir savigarbą turime mokyti juos nesavanaudiškumo, gerumo, paklusnumo, nusižeminimo, mandagumo ir paprastumo. Turime juos išmokyti džiaugtis brolių, seserų ir draugų sėkme. Prezidentas Hovardas V. Hanteris mokė: „Turėtume nuoširdžiai rūpintis kitų sėkme.“7 Jei to nemokysime vaikų, juos gali užvaldyti noras iškelti save ir nurungti kitus, pavydas ir apmaudas dėl bendraamžių sėkmės. Esu dėkingas savo motinai, kuri matydama, kad darausi išdidus berniukas, pasakė: „Sūnau, tau dabar labai praverstų truputis nuolankumo.“
Bet nuolankumas skirtas ne tik vaikams mokyti. Visi turime stengtis tapti nuolankesni. Nuolankumas yra būtinas Evangelijos palaimoms gauti. Būdami nuolankūs galime sudužusia širdimi atgailauti, kai nusidedame ar padarome klaidą. Būdami nuolankūs galime būti geresni tėvai, sūnūs, dukros, vyrai, žmonos, kaimynai ir draugai.
Be to, nereikalingas išdidumas gali sužlugdyti šeimos santykius, išardyti santuokas ir sugriauti draugystes. Ypač svarbu prisiminti nuolankumą, kai jaučiate, kad jūsų namuose kyla ginčas. Tik pagalvokite, kiek širdgėlos galite išvengti nusižeminę ir pasakę: „Atsiprašau“; „Pasielgiau neapgalvotai“; „Ką norėtum daryti?“; „Tiesiog nepagalvojau“; „Labai tavimi didžiuojuosi“. Jei nuolankiai sakytume šiuos trumpus sakinius, mūsų namuose būtų mažiau ginčų ir daugiau ramybės.
Jau pats gyvenimas dažnai gali būti nusižeminti skatinanti patirtis. Nelaimingas atsitikimas, liga, mylimų žmonių mirtys, santykių problemos ir net finansiniai sunkumai gali paskatinti mus klauptis. Nesvarbu, ar šie sunkumai kyla ne dėl mūsų kaltės, ar dėl mūsų prastų sprendimų ir neišmanymo, vis tiek visi jie skatina nusižeminti. Jei pasirenkame vadovautis Dvasia ir nuolankiai priimti pamokymus, mūsų maldos tampa nuoširdesnės, o tikėjimas ir liudijimas auga mums brendant per žemiškojo gyvenimo išmėginimus. Visi mes tikimės išaukštinimo, bet tai įvyks tik po to, kai ištversime tai, kas vadinama „nusižeminimo slėniu“8.
Prieš daugelį metų mūsų 15-metis sūnus Erikas patyrė sunkią galvos traumą. Matyti jį komoje ilgiau kaip savaitę buvo nepakeliamai skaudu. Gydytojai sakė, kad nėra tikri, kas bus toliau. Aišku, mes labai džiaugėmės, kada jis pradėjo atgauti sąmonę. Manėme, kad dabar viskas bus gerai, bet klydome.
Pabudęs jis negalėjo vaikščioti, kalbėti ir valgyti. Blogiausia, kad jis neturėjo trumpalaikės atminties. Jis galėjo atsiminti beveik viską, kas atsitiko prieš avariją, bet negalėjo atsiminti nieko, kas įvyko po jos, net kas įvyko vos prieš kelias minutes.
Kurį laiką manėme, kad turėsime sūnų, kuris taip ir liks 15-os metų amžiaus. Prieš avariją jam viskas labai lengvai sekėsi. Jis buvo atletiškas, populiarus ir puikiai mokėsi mokykloje. Tada jo ateitis atrodė šviesi. Dabar nebuvome tikri, kad jis turės ateitį, bent jau tokią, kurią galėtų prisiminti. Dabar jis vargais negalais mokėsi pačių pagrindinių įgūdžių. Tai buvo daug nusižeminimo iš jo reikalaujantis metas. Tai taip pat buvo daug nusižeminimo iš jo tėvų reikalaujantis metas.
Atvirai kalbant, mums buvo sunku suprasti, kaip tai galėjo nutikti. Jis visada stengėsi daryti, kas teisu. Gyvenimas pagal Evangeliją mūsų šeimoje buvo prioritetas. Tad negalėjome suprasti, kaip mums galėjo nutikti toks skaudus dalykas. Turėjome klauptis, nes netrukus tapo aišku, kad jo reabilitacija užtruks mėnesius, gal net ne vienus metus. Dar sunkiau buvo palaipsniui suvokti, kad jis niekada nebus toks, koks buvo.
Tuo metu buvo išlieta daug ašarų, o mūsų maldos tapo dar karštesnės ir nuoširdesnės. Nusižeminusiomis akimis pagaliau pradėjome matyti mažus stebuklus, kuriuos mūsų sūnus patyrė šiuo skausmingu metu. Jis ėmė po truputį sveikti. Jo nusistatymas ir požiūris buvo labai teigiami.
Šiandien mūsų sūnus Erikas yra vedęs nuostabią bendražygę ir jie turi penkis gražius vaikučius. Jis yra atsidavęs mokytojas ir pagalbininkas bendruomenėje ir Bažnyčioje. Svarbiausia, kad jis tebegyvena ta pačia nuolankumo Dvasia, kurią įgijo prieš daugelį metų.
O kas, jei galėtume nusižeminti prieš tą „nusižeminimo slėnį“? Alma mokė:
„Palaiminti tie, kurie nusižemina neverčiami būti nuolankūs.“
Taip, toks „daug daugiau palaimintas negu tie, kurie priversti būti nuolankūs“9.
Esu dėkingas už tokius pranašus kaip Alma, kurie mus mokė šios puikios savybės. Spenseris V. Kimbolas, 12-asis Bažnyčios prezidentas, sakė: „Kaip žmogus tampa nuolankus? Manau, kad žmogus turi nuolat prisiminti savo priklausomybę. Priklausomybę nuo ko? Nuo Viešpaties. Kaip prisiminti? Per tikrą, nuolatinę, garbinimo, dėkojimo maldą.“10
Tad nieko nuostabaus, kad prezidento Kimbolo mėgiama giesmė buvo „O Viešpatie, Tavęs kas valandą man reik“11. Vyresnysis Dalinas H. Ouksas sakė, jog tai buvo giesmė, kurią šventykloje Broliai dažniausiai giedodavo kaip įžanginę giesmę, kai jis pradėjo tarnauti Dvylikos Kvorume. Jis sakė: „Įsivaizduokite, kokį poveikį darydavo saujelė Viešpaties tarnų, kurie giedojo tą giesmę prieš melsdami Jo vadovavimo vykdant jų didžias pareigas.“12
Liudiju, kad nuolankumas yra labai svarbus mūsų gyvenime. Taip pat esu dėkingas už tokius žmones, kaip sesuo Grietje Rouli, parašiusius įkvepiančius žodžius ir muziką, kurie padeda mums mokytis Jėzaus Kristaus Evangelijos doktrinos, apimančios ir nuolankumą. Esu dėkingas už giesmių palikimą, padedantį mums garbinti giesmėmis, ir esu dėkingas už nuolankumą. Meldžiu, kad visi siektume nuolankumo savo gyvenime, kad galėtume tapti geresniais tėvais, sūnumis, dukromis ir Gelbėtojo pasekėjais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.