Jis prašo mūsų būti Jo rankomis
Šerilė A. Esplin
Pirmoji patarėja visuotinėje Pradinukų organizacijos prezidentūroje
Tikra krikščioniška tarnystė yra nesavanaudiška ir sutelkta į rūpinimąsi kitais.
„Kaip jus mylėjau, mylėkit vienas kitą.“1 Šiuos žodžius, kuriuos giedojo šis nuostabus choras, Jėzus ištarė likus vos kelioms valandoms iki Jo didžiosios apmokančiosios aukos – aukos, kurią vyresnysis Džefris R. Holandas apibūdino kaip didingiausią tyros meilės pasireiškimą šio pasaulio istorijoje.2
Jėzus mus mokė mylėti ne tik pamokslaudamas – Jis taip pat mokė pavyzdžiu. Žemiškosios tarnystės metu Jėzus „vaikščiojo darydamas gera“3 ir prašė sekti Jo pavyzdžiu.4 Jis mokė: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės.“5
Prezidentas Tomas S. Monsonas, supratęs patarimą mylėti ir gyvenęs pagal jį, yra pasakęs: „Manau, Gelbėtojas mums sako, kad, jei neprarasime savęs tarnaudami kitiems, mūsų gyvenime liks mažai prasmės. Tie, kurie gyvena tik dėl savęs, galiausiai išdžiūsta ir […] praranda gyvybę, o tie, kurie praranda save tarnaudami kitiems, auga ir klesti ir taip išsaugo savo gyvybę.“6
Tikra krikščioniška tarnystė yra nesavanaudiška ir sutelkta į rūpinimąsi kitais. Viena savo neįgaliu vyru besirūpinanti moteris paaiškino: „Nelaikykite savo užduoties našta; verčiau laikykite ją galimybe mokytis, kas iš tiesų yra meilė.“7
Kalbėdama BJU dvasinėje valandėlėje sesuo Sondra D. Hyston pasiteiravo: „Kas būtų, jeigu iš tiesų galėtume matyti vieni kitų širdis? Ar galėtume geriau vienas kitą suprasti? Jei jaustume tai, ką jaučia kiti, matytume tai, ką mato kiti, ir girdėtume tai, ką girdi kiti, ar rastume ir skirtume laiko tarnauti kitiems, ar elgtumės su jais kitaip? Ar būtume jiems kantresni, malonesni ir tolerantiškesni?“
Sesuo Hyston pasidalijo įvykiu iš vienos Merginų stovyklos, kurioje ji tarnavo. Ji sakė:
„Viena iš […] kalbėjusiųjų […] per dvasinę valandėlę mus mokė, kaip „tapti tokioms, kokios turėtume būti.“ Vienas jos teiginių […] buvo: „Tapkite tokios, kurios stengiasi pažinti aplinkinius ir jiems padėti, – meskite šalin veidrodžius ir žvelkite pro langą.“
Norėdama tai iliustruoti, ji pakvietė merginą ir paprašė jos atsistoti priešais. Tuomet ji paėmė veidrodį ir bandė kalbėti su mergina žiūrėdama į veidrodį, kurį laikė tarp savęs ir merginos. Nenuostabu, kad joms nepavyko užmegzti tikro ar nuoširdaus pokalbio. Tai buvo veiksminga vaizdinė priemonė, iliustravusi, kaip sunku su kitais kalbėti ir jiems tarnauti, jeigu rūpinamės tik savimi ir savo reikmėmis. Tuomet ji padėjo veidrodį ir paėmusi lango rėmą pastatė jį tarp savęs ir tos merginos. […] Galėjome matyti, kad ta mergina tapo jos dėmesio centru ir kad neįmanoma nuoširdžiai tarnauti nesusitelkus į kitų reikmes ir jausmus. Mes labai dažnai rūpinamės savimi ir savo įtemptu gyvenimu – tarsi ieškotume galimybių tarnauti žiūrėdamos į veidrodžius – ir nežiūrime tiesiai pro tarnavimo langus.“8
Prezidentas Monsonas mums dažnai primena, kad „aplink mus yra tų, kuriems reikia mūsų dėmesio, mūsų padrąsinimo, mūsų palaikymo, mūsų paguodos, gerumo, – ar jie būtų šeimos nariai, draugai, pažįstami ar nepažįstami“. Jis mokė: „Čia, žemėje, esame Viešpaties rankos, turime pavedimą tarnauti ir pakylėti Jo vaikus. Jis pasikliauja kiekvienu iš mūsų.“9
Praėjusių metų sausį žurnaluose Draugas ir Liahona viso pasaulio vaikams buvo siūloma priimti prezidento Monsono patarimą ir tapti Viešpaties rankomis. Vaikai buvo kviečiami atlikti tiek mažus, tiek didelius tarnavimo darbus. Jie buvo skatinami apibrėžti savo delną ant popieriaus lapo, iškirpti jį ir aprašius, kaip jie tarnavo, nusiųsti žurnalams. Daug kas iš jūsų, besiklausančių šiandien, tikriausiai esate iš tų tūkstančių meilės tarnystę atlikusių ir piešinius atsiuntusių vaikų.10
Kai vaikai dar būdami maži mokosi, kaip mylėti kitus ir jiems tarnauti, jie padeda tarnavimo pagrindą visam ateinančiam gyvenimui. Labai dažnai vaikai visus mus moko, kad meilė ir tarnavimas neprivalo būti didžiuliai ir grandioziški, idant būtų prasmingi ir darytų įtaką.
Pasidalinsiu vienos pradinukų mokytojos pavyzdžiu. Ji pasakojo: „Šiandien mūsų penkiamečiai ir šešiamečiai darė meilės vėrinius. Kiekvienas vaikas ant popieriaus juostelių nupiešė po paveikslėlį: save, Jėzų ir kai kuriuos šeimos narius bei mylimus žmones. Suklijavome juosteles taip, kad gautųsi tarpusavyje sujungtų žiedų grandinės, iš kurių padarėme meilės vėrinius. Piešdami vaikai kalbėjo apie savo šeimas.
Heter ištarė: „Nemanau, kad mano sesuo mane myli. Mes nuolat pešamės. […] Nekenčiu savęs. Mano gyvenimas blogas.“ Tuomet ji susiėmė už galvos.
Prisiminiau jos šeimos padėtį ir pamaniau, kad galbūt jos gyvenimas iš tiesų sunkus. Tačiau vos Heter ištarė tuos žodžius, kitame stalo gale sėdėjusi Ana pasakė: „Heter, aš tave įklijuoju į savo vėrinį, tu būsi tarp manęs ir Jėzaus, nes ir Jis, ir aš tave mylime.“
Po šių Anos žodžių Heter palindo po stalu, nuropojo pas Aną ir stipriai ją apkabino.
Kai po pamokos jos pasiimti atėjo močiutė, Heter tarė: „Žinai ką, močiute? Jėzus mane myli.“
Kai rūpinamės kitais su meile ir net mažais būdais jiems tarnaujame, širdys keičiasi, nes aplinkiniai jaučia Viešpaties meilę.
Tačiau kartais, dėl to, kad aplink mus yra begalė žmonių, kuriems reikia, kad kas padėtų ir palengvintų jų naštas, gali būti sudėtinga patenkinti visas skubias reikmes.
Seserys, kai kurios iš jūsų, besiklausančių šiandien, galbūt jaučiatės dirbančios visu pajėgumu, kad padėtumėte šeimos nariams. Atminkite, kad atlikdamos šiuos kasdienius ir dažnai pilkus darbus „tarnaujate savo Dievui“.11
Kai kurios galbūt jaučiate tuštumo jausmą, kurį galite užpildyti apsižvalgiusios kaimynystėje ar bendruomenėje ir radusios galimybių palengvinti kitų naštas.
Mes visos galime tarnavimą paversti savo kasdieninio gyvenimo dalimi. Gyvename nesutarimų kupiname pasaulyje. Tarnaujame tuomet, kai nekritikuojame, kai atsispiriame apkalboms, kai neteisiame, kai šypsomės, kai dėkojame ir kai esame kantrios ir malonios.
Yra tokių tarnavimų, kuriuos atliekant reikia laiko, išankstinio planavimo ir papildomų jėgų. Tačiau tai verta mūsų visokeriopų pastangų. Galbūt iš pradžių galėtume savęs paklausti:
-
Kam iš pažįstamų galėčiau šiandien tarnauti?
-
Kiek laiko ir kokių išgalių turiu?
-
Kaip tarnaudama kitiems galiu panaudoti savo talentus ir gebėjimus?
-
Ką galėtume atlikti drauge su šeima?
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas mokė:
„[…] Turėsite daryti tai, ką Kristaus mokiniai darė kiekvieną Evangelijos laikotarpį: tartis tarpusavyje, išnaudoti visus turimus išteklius, siekti Šventosios Dvasios įkvėpimo, teirautis Viešpaties patvirtinimo, o tada pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.“
Jis pasakė: „Pažadu, kad jei seksite šiuo modeliu, sulauksite konkrečių nurodymų, ką, kaip, kur ir kada aprūpinti Viešpaties būdu.“12
Kaskart mąstydama apie tai, kas bus, kai sugrįš Gelbėtojas, prisimenu Jo apsilankymą pas nefitus ir tai, ko Jis paklausė:
„Ar yra tarp jūsų ligonių? Atveskite juos čionai. Ar yra luošų ar aklų, ar raišų, ar sužalotų, ar raupsuotų arba sudžiūvusių, arba kurčių ar bet kaip varginamų? Atveskite juos čionai, ir aš juos išgydysiu, nes aš atjaučiu jus; mano vidus kupinas gailestingumo. […]
[Gelbėtojas] išgydė kiekvieną jų.“13
Dabar Jis prašo, kad Jo rankomis būtume mes.
Man teko patirti, kad gyvenimui prasmę teikia meilė Dievui ir artimui. Sekime mūsų Gelbėtojo pavyzdžiu ir mokymu, ir su meile padėkime kitiems.
Liudiju apie prezidento Henrio B. Airingo pažadą, kad „naudodami turimas dovanas tam, kad kam nors tarnautume, mes jausime Viešpaties meilę tam žmogui. Mes taip pat jausime jo meilę mums.“14 Jėzaus Kristaus vardu, amen.
Pastaba: 2016 m. balandžio 2 d. sesuo Esplin buvo atleista iš visuotinės Pradinukų prezidentūros pirmosios patarėjos pašaukimo.