Vaiko kelrodė dovana
Merė R. Durham
Neseniai atleista antroji patarėja visuotinėje Pradinukų organizacijos prezidentūroje
Kaip mokome savo vaikus išsilaisvinti iš pasaulio įtakos ir pasikliauti Dvasia?
Jaunas tėvas tikrąja šio žodžio prasme skendo. Jis drauge su dviem savo vaikais ir uošviu išėjo pasivaikščioti aplink ežerą. Juos supo pušimis apaugę kalnai, žydras dangus buvo pilnas lengvų baltų debesų ir skleidė grožį bei ramybę. Vaikams sukaitus ir pavargus, vyrai nutarė užsisodinti juos ant nugarų ir perplaukti per siaurą ežerą.
Viskas atrodė lengva – iki tos akimirkos, kai tėvas pasijuto tempiamas į dugną ir viskas tapo nepaprastai sunku. Kai ėmė grimzti, staiga jį apėmė baimė. Kaip jam išsilaikyti paviršiuje, kai ant jo nugaros brangi duktė?
Jo pagalbos šauksmas išsisklaidė erdvėje; uošvis buvo pernelyg toli, kad išgirstų beviltišką pagalbos šauksmą. Jis jautėsi vienišas ir bejėgis.
Ar galite įsivaizduoti, koks vienišas jis jautėsi, kai nepavyko prisišaukti pagalbos ir jis beviltiškai stengėsi išgelbėti savo ir savo vaiko gyvybę? Deja, mes visi patiriame panašų jausmą atsidūrę situacijose, kai netenkame vilties sulaukti pagalbos, kad išgyventume ir išgelbėtume tuos, kuriuos mylime.
Kone ištiktas panikos suvokė, kad jį gramzdina vandens prisisunkę batai. Stengdamasis išlikti paviršiuje jis bandė nusiauti sunkius batus. Tačiau jie laikėsi tarsi prisisiurbę. Batraiščiai buvo išbrinkę nuo vandens ir dėl to dar labiau užsiveržę.
Sutelkęs paskutines jėgas jis sugebėjo nutraukti batus nuo kojų ir netrukus, paleidę iš savo gniaužtų, jie greitai nugrimzdo į ežero dugną. Išsilaisvinęs iš dugnan tempusių sunkių batų, jis su dukrele kaipmat iškilo į viršų. Dabar jis galėjo plaukti pirmyn į saugų ežero krantą.
Kartais galime jaustis grimztą. Gyvenimas gali būti sunkus. Gyvename „triukšmingame ir užimtame pasaulyje. Jeigu būsime neatsargūs, šio pasaulio dalykai gali užgožti Dvasios dalykus.“1
Kaip mes, sekdami šio tėvo pavyzdžiu, galime išsilaisvinti iš kai kurių šio pasaulio sunkmenų, kad galėtume išlaikyti savo vaikų galvas ir rūpesčiuose paskendusias savo galvas virš vandens? Kaip galime pritaikyti Pauliaus patarimą nusimesti visas naštas?2 Kaip galime paruošti mūsų vaikus tai dienai, kai jie nebegalės laikytis įsikibę į mus ir mūsų liudijimus, dienai, kai jie plauks patys?
Atsakymas ateina, supratus šį dievišką stiprybės šaltinį. Šis šaltinis dažnai yra nuvertinamas, tačiau jis gali būti naudojamas kasdien, kad palengvintų mūsų naštas ir rodytų kelią mūsų brangiems vaikams. Šis šaltinis yra kelrodė Šventosios Dvasios dovana.
Sulaukę aštuonerių, vaikai gali pasikrikštyti. Jie sužino apie sandorą su Dievu ir ją sudaro. Jie džiaugsmingai panyra ir išlipa iš krikšto vandenų mylimų žmonių apsuptyje. Tuomet jie gauna neapsakomą Šventosios Dvasios dovaną, dovaną, kuri gali juos nuolatos vesti, jei jie gyvena vertai šio palaiminimo.
Vyresnysis Deividas A. Bednaris sakė: „Dėl [patvirtinimo] apeigų paprastumo galime nepastebėti jų svarbos. Tie trys žodžiai – „priimk Šventąją Dvasią“ – nėra šiaip sau ištarti žodžiai; greičiau jie yra kunigystės įsakymas – įsakmus paraginimas veikti, o ne tik būti veikiamam.“3
Vaikai turi įgimtą troškimą daryti gera ir būti geri. Galime jausti jų nekaltumą ir tyrumą. Jie taip pat yra labai imlūs tyliam ramiam balsui.
3 Nefio 26 skyriuje Gelbėtojas atskleidžia vaikų dvasinius gebėjimus:
„Jis […] atrišo jiems liežuvius, ir jie kalbėjo savo tėvams didžius ir nuostabius dalykus, netgi didingesnius, negu jis apreiškė liaudžiai.
[…] Jie tiek matė, tiek ir girdėjo vaikus; taip, netgi kūdikiai atvėrė savo burnas ir kalbėjo nuostabius dalykus.“4
Kaip mes, tėvai, stipriname mūsų mažylių dvasinius gebėjimus? Ką darome, kad jie mokėtų išsilaisvinti iš pasaulio įtakos ir pasitikėti Dvasia, kai mūsų nebus šalia ir jie vieni turės plaukti giliaisiais gyvenimo vandenimis?
Turiu keletą minčių.
Pirma, galime atkreipti mūsų vaikų dėmesį į tai, kada jie girdi ir jaučia Dvasią. Grįžkime į Senojo Testamento laikus pasižiūrėti, kaip Elis būtent šito mokė Samuelį.
Jaunasis Samuelis du kartus girdėjo balsą ir nubėgo pas Elį sakydamas: „Aš čia!“
Bet Elis atsakė: „Nešaukiau tavęs.“
Tačiau „Samuelis dar nebuvo Viešpaties pažinęs, ir Viešpaties žodis dar nebuvo jam apreikštas“.
Trečią kartą Elis suvokė, kad Samuelį šaukia Viešpats ir liepė Samueliui sakyti: „Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso.“5
Samuelis pradėjo Viešpaties balsą jausti, atpažinti ir į jį įsiklausyti. Tačiau šis vaikinas nepradėjo suprasti tol, kol Elis nepadėjo jam atpažinti. Dėl to, kad buvo pamokytas, Samuelis dar geriau pažino tylų ramų balsą.
Antra, galime paruošti mūsų namus ir mūsų vaikus jausti tą tylų ramų balsą. „Dauguma užsienio kalbų mokytojų tiki, kad vaikai kalbų geriausiai išmoksta būdami „panardinti“, t. y. kai jie būna tarp kitų ta kalba kalbančiųjų ir yra priversti ja kalbėti patys. Jie išmoksta ne tik tarti žodžius, bet taip pat rišliai kalbėti ir net mąstyti nauja kalba. Geriausias „panardinimas“ dvasinio lavinimo prasme vyksta namuose, kuriuose dvasiniai principai kloja kasdienio gyvenimo pamatus.“6
„Įdiek [Viešpaties žodžius] savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.“7 Panardindami mūsų šeimas Dvasioje padėsime mūsų vaikų širdims būti atviroms Jos įtakai.
Trečia, galime padėti savo vaikams suprasti, kaip Dvasia jiems kalba. Džozefas Smitas mokė: „Jei Ji aplanko mažą vaiką, Ji prisitaiko prie mažo vaiko kalbos ir pajėgumo.“8 Viena motina pamatė, jog vaikai mokosi skirtingai – jie gali būti vizualai, audialai, kinestetikai – ir kuo ilgiau ji savo vaikus stebėjo, tuo jai tapo aiškiau, kad Šventoji Dvasia juos moko labiausiai jiems suprantamu būdu.9
Dar viena motina pasidalijo patyrimu, kaip ji padėjo savo vaikams atpažinti Dvasią. Ji rašė: „Kartais [vaikai] nesuvokia, kad pasikartojanti mintis, paguodos jausmas po to, kai verkė, arba prisiminimas apie ką nors būtent tuo metu, kai to reikia, yra Šventosios Dvasios bendravimo [su jais] būdai.“ Ji pridūrė: „Aš savo vaikus mokau atkreipti dėmesį į tai, ką jie jaučia [ir pagal tai veikti].“10
Pajutę ir atpažinę Dvasią, vaikai įgis geresnius dvasinius gebėjimus, ir tas balsas, kurio jie išmoks klausyti, taps jiems vis aiškesnis. Bus visai taip, kaip sakė vyresnysis Ričardas G. Skotas: „Kai jūs įgyjate patirties ir Dvasios vadovaujami sulaukiate sėkmės, jūsų pasitikėjimas jausmais gali tapti stipresnis už pasitikėjimą tuo, ką matote ar girdite.“11
Neturėtume baimintis matydami mūsų vaikus žengiančius į gyvenimo vandenis, nes padėjome jiems išsivaduoti iš pasaulio naštos. Mes juos išmokėme gyventi siekiant Dvasios vadovavimo dovanos. Ši dovana palengvins jų naštas ir nukreips juos atgal į dangiškuosius namus, jeigu jie gyvens vertai jos ir seks jos raginimais. Jėzaus Kristaus vardu, amen.