Tėvai
Vyresnysis D. Todas Kristofersonas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Šiandien susitelksiu į tai, ką gero savo vyriškuose vyro ir tėvo vaidmenyse gali nuveikti vyrai.
Šiandien kalbėsiu apie tėvus. Dieviškame laimės plane tėvai yra svarbiausi, tad noriu padrąsinti tuos, kurie stengiasi gerai atlikti tą pašaukimą. Tėvystės gyrimas ir skatinimas nereiškia kažką sugėdinti ar sumenkinti. Tiesiog šiandien susitelksiu į tai, ką gero savo vyriškuose vyro ir tėvo vaidmenyse gali nuveikti vyrai.
Deividas Blankenhornas, knygos Betėvė Amerika autorius, yra pastebėjęs: „Šiandieninė Amerikos visuomenė yra iš esmės pasidalijusi ir susipriešinusi tėvystės klausimu. Kai kurie žmonės jos net neprisimena. Kitus ji žeidžia. Kiti, įskaitant nemažai šeimų specialistų, jos nepaiso arba jai nepritaria. Dauguma kitų jai kažkaip ypatingai neprieštarauja, bet ir kažkaip ypatingai neįsipareigoja. Dauguma žmonių norėtų kažką dėl to padaryti, bet mano, kad mūsų visuomenė to nepajėgs nei dabar, nei ateityje“.1
Kaip Bažnyčia mes tikime tėvais. Mes tikime „idealu vyro, kuris šeimą laiko prioritetu“.2 Mes tikime, kad „pagal dievišką planą, tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu, būti atsakingi už aprūpinimą viskuo, kas būtina pragyvenimui, ir savo šeimų apsaugą“.3 Mes tikime, kad vykdydami savo papildomas šeimos pareigas, „tėvai ir motinos yra įpareigoti padėti vienas kitam kaip lygūs partneriai“.4 Mes tikime, kad tėvai toli gražu yra ne nereikalingi, bet ypatingi ir nepakeičiami.
Kai kurie, kalbant socialiniu aspektu, tėvystę laiko geru dalyku, primenančiu vyrams apie jų pareigas savo vaikams, skatinančiu juos būti gerais piliečiais ir rūpintis kitų poreikiais, taip „motinos rūpinimąsi vaikais“ papildydami „tėvo rūpinimusi vaikais.… Trumpai kalbant, vyrams reikia būti tėvais. Vaikams reikia turėti tėvus. Visuomenei reikia kurti tėvus“.5 Nors šie dalykai yra tikrai teisingi ir svarbūs, tačiau žinome, kad tėvystė yra kur kas daugiau, nei socialinis konstruktas ar evoliucijos pasekmė. Tėvystė yra dieviškos kilmės, kilusį iš Tėvo Danguje, o šioje žemiškoje aplinkoje – iš tėvo Adomo.
Tobula, dieviška tėvystės išraiška yra mūsų Dangiškasis Tėvas. Jo būdas ir savybės apima begalinį gerumą ir tobulą meilę. Jo darbas ir šlovė yra Jo vaikų tobulinimas, laimė ir amžinasis gyvenimas.6 Šiame puolusiame pasaulyje tėvai negali lygintis su Didenybe aukštybėse, tačiau labai stengdamiesi jie gali sekti Jo pavyzdžiu, ir jie tikrai triūsia Jo darbe. Jie yra pagerbti nepaprasta ir milžiniška atsakomybe.
Vyrams tėvystė išryškina jų silpnybes ir poreikį tobulėti. Tėvystė reikalauja pasiaukojimo, tačiau ji yra nesulyginamo pasitenkinimo, netgi džiaugsmo šaltinis. Ir vėl, aukščiausias pavyzdys yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kuris mus, Savo dvasinius vaikus, taip mylėjo, jog dėl mūsų išgelbėjimo ir išaukštinimo atidavė mums Savo Viengimį Sūnų.7 Jėzus pasakė: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“.8 Tėvai tokią meilę rodo kasdien pasiaukojančiai darbuodamiesi ir tarnaudami dėl savo šeimų išlaikymo.
Turbūt pats svarbiausias tėvo darbas yra atgręžti savo vaikų širdis į jų Dangiškąjį Tėvą. Jei savo pavyzdžiu ir žodžiais tėvas gali pademonstruoti, kaip kasdieniniame gyvenime atrodo lojalumas Dievui, tai toks tėvas savo vaikams suteikia raktą į ramybę šiame gyvenime ir būsimame amžinajame gyvenime.9 Raštus sau ir savo vaikams skaitantis tėvas supažindina juos su Viešpaties balsu.10
Raštuose ne kartą akcentuojama tėvų pareiga mokyti savo vaikus:
„Ir dar, kiek Sionėje ar bet kuriame iš suorganizuotų jos kuolų vaikų turintys gimdytojai nemoko jų suprasti doktrinos apie atgailą, tikėjimą Kristumi, gyvojo Dievo Sūnumi, ir krikštą, ir Šventosios Dvasios dovaną rankų uždėjimu, sulaukus aštuonerių metų, tiek nuodėmė bus ant tų gimdytojų galvų.…
Ir jie taip pat mokys savo vaikus melstis ir teisiai vaikščioti priešais Viešpatį“.11
1833 metais Viešpats papeikė Pirmosios Prezidentūros narius dėl nepakankamo dėmesio pareigai mokyti savo vaikus. Vienam jis sakė: „Tu nemokei savo vaikų šviesos ir tiesos, pagal įsakymus; ir tas nelabasis vis dar turi galią tau, ir tai yra tavo suspaudimo priežastis“.12
Dievo įstatymo ir darbų tėvai turi iš naujo mokyti kiekvieną kartą. Kaip pareiškė Psalmininkas:
„Jis davė įstatus Izraeliui, Įstatymą – Jokūbo palikuoniams, įsakydamas mūsų protėviams mokyti savo vaikus,
kad jį pažintų būsimoji karta, jų vaikai, kurie dar gims, kad ir šie iš eilės pasakotų savo vaikams,
idant ir jie remtų savo viltį Dievu, neužmirštų Dievo darbų, bet laikytųsi jo įsakymų“.13
Be abejo, Evangelijos mokymo pareiga yra tiek tėvų, tiek motinų, tačiau Viešpats aiškiai pasakė, kad iš tėvų tikisi, jog jų atsakomybė yra tai laikyti dideliu prioritetu. (Nepamirškime, kad svarbūs mokymo elementai yra neformalūs pokalbiai, bendri darbai ir žaidimai.) Viešpats tikisi, kad tėvai prisidės prie savo vaikų mokymo, o vaikai nori pavyzdžio ir jiems reikia pavyzdžio.
Asmeniškai aš buvau palaimintas pavyzdingu tėvu. Prisimenu, kad kai man buvo maždaug 12 metų, mano tėvas mūsų palyginti nedidelėje bendruomenėje balotiravosi į miesto tarybą. Jis nesurengė kažkokios milžiniškos rinkimų kampanijos – tepamenu tik tai, kad tėtis mano broliams ir man padalino skrajučių, kad išnešiotume žmonėms po namus ir paragintume balsuoti už Polą Kristofersoną. Man bedalinant tas skrajutes, nemažai žmonių kalbėjo, kad Polas buvo geras ir sąžiningas vyras ir kad jie nematė problemos balsuoti už jį. Mano, paauglio, širdis ėmė didžiuotis tėvu. Tai įtikino ir įkvėpė mane sekti jo pėdomis. Jis nebuvo tobulas – niekas toks nėra, – tačiau savo sūnui jis buvo doras, geras ir sektinas pavyzdys.
Drausminimas ir pataisymas yra dalis mokymo. Apaštalas Paulius sakė: „Dievas griežtai auklėja, ką myli“.14 Tačiau drausmindami tėvai turi būti ypač atsargūs, kad tai nevirstų smurtu, kuris niekada nepateisinamas. Taisyti tėvai turi iš meilės ir vadovaujami Šventosios Dvasios:
„Tinkamu laiku, kai įkvepia Šventoji Dvasia, griežtai papeikiant, o po to parodant dar didesnę meilę tam, kurį papeikei, kad jis nelaikytų tavęs savo priešu;
kad jis žinotų, jog tavo ištikimybė stipresnė už mirties raiščius“.15
Dangiškame plane drausminimas reiškia ne tiek bausmę, kiek pagalbos savitvardos keliu einančiam mylimam žmogui suteikimą.
Viešpats yra pasakęs: „Visi vaikai turi teisę būti išlaikomi savo gimdytojų iki pilnametystės“.16 Duondavystė – tai šventas darbas. Nors šeimos aprūpinimas įprastai reikalauja laiko už šeimos ribų, tačiau tai nėra su tėvyste nesiderinantis dalykas – tai esminis gero tėvo požymis. „Šeima ir darbas yra tarpusavyje susijusios atsakomybės“.17 Tai, žinoma, nepateisina vyro, kuris dėl karjeros nesirūpina savo šeima arba, esant kitam kraštutinumui, nededa pastangų ir šią atsakomybę palieka kitiems. Karaliaus Benjamino žodžiais:
„Ir neleisite, kad jūsų vaikai vaikščiotų alkani ar nuogi; ir neleisite, kad jie peržengtų Dievo įstatymus ir peštųsi, ir kivirčytųsi vienas su kitu.…
Bet mokysite juos vaikščioti tiesos ir rimtumo keliais; mokysite juos mylėti vienas kitą ir tarnauti vienas kitam“.18
Mes suprantame, kaip nepakeliamai sunku tiems vyrams, kurie nežino, kaip tinkamai išlaikyti savo šeimas. Nereikia gėdytis, kad tam tikru metu, dedant visas pastangas, neįstengiama atlikti visų tėviškų pareigų ir funkcijų. „Nedarbingumas, mirtis ar kitos aplinkybės gali priversti atitinkamai prisitaikyti. Esant reikalui turi padėti giminės.“19
Du geriausi dalykai, kuriuos tėvas gali daryti dėl savo vaikų, yra savo vaikų motinos mylėjimas ir tos meilės parodymas. Tai dar kartą patvirtina ir sustiprina santuoką, kuri yra jų šeimos pagrindas ir apsauga.
Kai kurie vyrai yra vieniši tėvai, globėjai ar įtėviai. Dauguma jų labai stengiasi šiame dažnai sudėtingame vaidmenyje. Mes gerbiame tuos, kurie kaip įmanydami su meile, kantrumu ir pasiaukojimu stengiasi pasirūpinti asmeniniais ir šeimos poreikiais. Reikia pastebėti, kad Pats Viešpats Savo Viengimį Sūnų patikėjo tėvui–globėjui. Be abejo, dalis garbės tenka Juozapui, nes „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“.20
Gaila, bet dėl mirties, išsižadėjimo ar ištuokos kai kurie vaikai netenka tėvo. Kai kurie gali turėti tėvus fiziškai, tačiau emociškai jų neturi arba jie yra nedėmesingi ar nerodantys palaikymo. Kviečiame visus tėvus labiau pasistengti ir būti geresnius. Kviečiame visas žiniasklaidos ir pramogų priemones vaizduoti atsidavusius ir pajėgius tėvus, tikrai mylinčius savo žmonas ir išmintingai vedančius savo vaikus, o ne vėplas ir juokdarius ar „problemiškus vyrukus“, kuriais tėvai vaizduojami pernelyg dažnai.
Probleminėse šeimose augantiems vaikams sakome, kad jūs dėl to nesate menkesni. Kai kurie iššūkiai rodo Viešpaties pasitikėjimą jumis. Tiesiogiai ar per kitus Jis gali jums padėti susidoroti su visais jūsų iššūkiais. Jūs galite tapti ta karta, galbūt net pirmąja savo šeimoje, kurioje ims formuotis dieviška šeimos sankloda, palaiminsianti visas būsimas kartas.
Vaikinams, kurie suvokia turėsiantys vykdyti aprūpintojo ir globėjo vaidmenį, mes sakome: tam ruoškitės jau dabar, būdami stropūs mokykloje ir planuodami studijas po jos. Išsilavinimas, tiek universitetinis, tiek techninis, tiek profesinis ar koks kitoks, yra raktas į jums praversiančius įgūdžius ir sugebėjimus. Išnaudokite progas bendrauti su įvairaus amžiaus žmonėmis, įskaitant vaikus, ir mokykitės, kaip reikia kurti sveikus ir pasitenkinimą teikiančius santykius. Įprastai tai reiškia, kad su žmonėmis turite bendrauti veidas į veidą ir kartais su jais ką nors kartu nuveikti, o net tik tobulinti susirašinėjimo žinutėmis įgūdžius. Gyvenkite taip, kad kaip vyrai savo santuokai ir savo vaikams teiktumėte tyrumo.
Visai augančiai kartai mes sakome: kad ir kaip savo tėvą vertintumėte pagal skalę geras–geresnis–geriausias (ir spėju, kad vertinimas gerės jums augant metais ir išmintimi), apsispręskite savo pačių gyvenimu gerbti tiek jį, tiek ir savo motiną. Atminkite šią Jono išreikštą ilgesingą tėvo viltį: „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje“.21 Jūsų teisumas bet kuriam tėvui bus pati didžiausia garbė.
Savo broliams, tėvams Bažnyčioje, sakau, kad žinau, jog norite būti tobulesni tėvai. Labai norėčiau pats toks būti. Kad ir kaip būtų, kad ir kas mus ribotų, veržkimės pirmyn. Nusimeskime šiuolaikinės kultūros išpūstas individualizmo ir autonomiškumo idėjas ir pirmiau galvokime apie kitų laimę ir gerovę. Tikrai, kad ir kokie netinkami jaustumės, mūsų Dangiškasis Tėvas išaukštins mus ir padarys, kad mūsų prastos pastangos būtų vaisingos. Mane padrąsina vienas pasakojimas, prieš keliolika metų išspausdintas žurnale New Era. Autorius pasakojo:
„Kai buvau vaikas, mūsų nedidelė šeima gyveno vieno miegamojo bute antrame aukšte. Aš miegojau ant sofos svetainėje.…
Mano tėtis kasdien labai anksti išeidavo į darbą plieno liejykloje. Kiekvieną rytą jis … mane apkaišydavo ir stabtelėdavo minutėlei. Snausdamas jausdavau, kad prie mano sofos stovi ir į mane žiūri mano tėtis. Pamažu busdamas dėl tokio jo stovėjimo jausdavausi nepatogiai. Ėmiau suprasti, kad stovėdamas prie mano lovos jis visą dėmesį ir energiją skyrė maldai – už mane.
Mano tėtis kiekvieną rytą meldėsi už mane. Jis meldėsi, kad gerai praeitų mano diena, kad būčiau saugomas, kad mokyčiausi ir ruoščiausi ateičiai. Kadangi manęs nematydavo iki pat vakaro, jis meldėsi už mokytojus ir mano draugus, su kuriais praleisiu dieną.…
Iš pradžių aš nesupratau, ką mano tėtis tais rytais darydavo melsdamasis už mane. Tačiau augdamas ėmiau jausti jo meilę ir domėjimąsi visais mano darbais. Tai vienas mėgstamiausių mano prisiminimų. Savo tėčio rūpinimąsi manimi supratau tik tuomet, kai po kelių metų vedęs pats susilaukiau savo vaikų ir, jiems dar miegant, pradėjau vaikščioti į jų kambarius ir pats melstis už juos“.22
Alma savo sūnui paliudijo:
„Štai, sakau tau, kad [Kristus] yra tas, kuris tikrai ateis …; taip, jis ateina skelbti savo žmonėms gerosios išgelbėjimo naujienos.
Ir dabar, mano sūnau, tai buvo tarnystė, kuriai jūs buvote pašauktas, – skelbti šią gerąją naujieną žmonėms, kad paruoštumėt jų protus; kitaip sakant, kad … jie paruoštų savo vaikų protus išgirsti žodį jo atėjimo metu“.23
Tokia yra šių dienų tėvų tarnystė. Dieve, palaimink juos ir padaryk juos tinkamus jai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.