Gydantis atlaidumo tepalas
Vyresnysis Kevinas R. Dankanas
Iš Septyniasdešimties
Atlaidumas yra šlovingas gydantis principas. Galime nebūti auka dukart. Galime atleisti.
Visa, kas gera, apima meilę, šviesą ir tiesą. Tačiau mes, žmonės, gyvename puolusiame, kartais pilname tamsos ir sumaišties pasaulyje. Neturėtume stebėtis, kad bus daroma klaidų, pasitaikys neteisybės ir bus nusidedama. Todėl nėra nė vienos gyvos sielos, kuri vienu ar kitu metu nebūtų kažkieno kito nerūpestingų poelgių, skaudinančių veiksmų ar net nuodėmingo elgesio auka. Tai yra vienas mus visus vienijantis dalykas.
Laimei, Dievas iš meilės ir gailestingumo savo vaikams paruošė kelią, kad padėtų mums orientuotis šiuose kartais neramiuose gyvenimo patyrimuose. Jis paruošė atsarginį kelią visiems tiems, kurie tampa aplinkinių piktadarybių aukomis. Jis mokė mus, kad galime atleisti! Net jei bent kartą buvome nukentėję, neturėtume antrąkart būti auka, nešiodami neapykantos, kartėlio, skausmo, apmaudo ar net keršto naštą. Galime atleisti ir išsilaisvinti!
Prieš daugelį metų, taisydamas tvorą, į pirštą įsivariau rakštį. Po kelių paviršutiniškų bandymų ištraukti rakštį, pamaniau, kad pašalinau ją, tačiau pasirodė, kad buvo ne taip. Laikui bėgant rakštis apaugo oda ir taip ant mano piršto atsirado gumbas. Jis erzino ir kartais skaudėdavo.
Galiausiai prabėgus keleriems metams nusprendžiau imtis veiksmų. Viskas, ką dariau, tai tiesiog tepdavau gumbą gydomuoju tepalu ir aprišdavau tvarsčiu. Dažnai kartojau šį procesą. Jūs negalite įsivaizduoti mano nuostabos, kai vieną dieną man nuėmus tvarstį, rakštis išniro iš mano piršto.
Tas tepalas suminkštino odą ir sudarė galimybę pasišalinti tam, kas kėlė man skausmą ilgus metus. Kai rakštis buvo pašalinta, pirštas greit užgijo ir šiandien nėra jokių tos žaizdos požymių.
Panašiai yra su neatleidžiančia širdimi, kuri slepia tiek daug nereikalingo skausmo. Gelbėtojas suminkštins mūsų širdis ir padės mums pasikeisti, kai tepsime gydantį Jo Apmokėjimo tepalą. Jis gali pagydyti sužeistą sielą (žr. Jokūbo knygą, 2:8).
Esu įsitikinęs, kad daugelis iš mūsų nori atleisti, tačiau mums sunku tai padaryti. Kai patiriame neteisybę, galime skubiai pasakyti: „Tas žmogus pasielgė blogai. Jis nusipelno bausmės. Kur teisingumas?“ Neteisingai manome, jog jei atleisime, kažkokiu būdu teisingumas nebus įvykdytas, o bausmės bus išvengta.
Tai paprasčiausiai netiesa. Dievas atseikės teisingą bausmę, nes gailestingumas negali apiplėšti teisingumo (žr. Almos 42:25). Dievas su meile jums ir man užtikrina: „Teismą palikite man vienam, nes jis mano, ir aš atmokėsiu. [Tačiau tebus] ramybė jums“ (DS 82:23). Mormono Knygos pranašas Jokūbas taip pat pažadėjo, kad Dievas „nuramins jus jūsų suspaudimuose, ir užtars jūsų bylą, ir atsiųs teisėtą atpildą tiems, kurie siekia jūsų sunaikinimo“ (Jokūbo 3:1).
Kai nukenčiame, galime guostis žinojimu, kad Dievas atlygins mums už visą mūsų patirtą neteisybę, jei būsime ištikimi. Vyresnysis Džozefas B. Virtlinas sakė: „Viešpats atlygina tikintiesiems už kiekvieną netektį. […] Už kiekvieną šiandien pralietą ašarą ilgainiui bus šimteriopai atlyginta džiaugsmo ir dėkingumo ašaromis.“1
Kai stengiamės atleisti kitiems, taip pat atminkime, kad mes visi augame dvasiškai, tačiau esame skirtingo lygio. Lengva pastebėti fizinio kūno pasikeitimus ir augimą, tačiau sunku pamatyti mūsų dvasios augimą.
Vienas iš būdų, kaip atleisti kitiems, yra stengtis matyti juos taip, kaip mato Dievas. Kartais Dievas praskleis uždangą ir suteiks gebėjimą matyti ir suprasti to žmogaus, kuris mus įžeidė, širdį, sielą ir dvasią. Tokia įžvalga netgi gali sukelti nenusakomą meilę tam žmogui.
Raštai moko, kad Dievo meilė Jo vaikams yra tobula. Jis žino jų galimybes daryti gera, nepaisant jų praeities. Pagal visus pasakojimus, nebuvo agresyvesnio ar žiauresnio Jėzaus Kristaus pasekėjų priešo nei Saulius iš Tarso. Tačiau, kai Dievas parodė Sauliui šviesą ir tiesą, nebuvo už jį labiau atsidavusio, entuziastingesnio ir drąsesnio Gelbėtojo mokinio. Saulius tapo apaštalu Pauliumi. Jo gyvenimas yra nuostabus pavyzdys to, kad Dievas mato žmones ne tik tokius, kokie jie šiuo metu yra, bet taip pat tokius, kokie jie gali būti. Mūsų visų gyvenime yra panašių į Saulių žmonių su panašiu į Pauliaus potencialu. Ar galite įsivaizduoti, kaip smarkiai pasikeistų mūsų šeimos, bendruomenės ir pasaulis, jei visi pasistengtume matyti kitus taip, kaip mus mato Dievas?
Pernelyg dažnai mes žiūrime į skriaudėją kaip į ledkalnį: matome tik viršūnę, bet ne tai, kas po paviršiumi. Mes nežinome visko, kas vyksta to žmogaus gyvenime. Mes nežinome jo praeities; nesuprantame jo sunkumų; nežinome, kokį skausmą jis išgyvena. Broliai ir seserys, prašau suprasti teisingai. Atleisti nereiškia toleruoti. Mes nepateisiname blogo ar neteisingo elgesio ir neleidžiame, kad žmonės taip elgtųsi su mumis dėl jų patiriamų sunkumų, skausmų ar silpnybių. Tačiau galime įgyti didesnį supratimą ir ramybę, kai žvelgiame plačiau.
Be abejo, mažiau dvasiškai subrendę gali išties padaryti rimtų klaidų. Tačiau nė vienas iš mūsų neturėtų būti apibūdinamas vien tik remiantis blogiausiu kada nors padarytu poelgiu. Dievas yra tobulas teisėjas. Jis mato daugiau nei išorę. Jis viską žino ir viską mato (žr. 2 Nefio 2:24). Jis pasakė: „Aš, Viešpats, atleisiu tam, kam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms“ (DS 64:10).
Kai buvo neteisingai apkaltintas, o po to negailestingai užpultas, sumuštas ir paliktas kentėti ant kryžiaus, tą akimirką pats Kristus pasakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą“ (Luko 23:34).
Dėl mūsų trumparegystės kartais galime lengvai išsiugdyti pagiežą žmonėms, kurie elgiasi ar galvoja kitaip nei mes. Netolerantiškumą galime išsiugdyti nedraugiškai žiūrėdami į tuos, kurie varžosi su mūsų palaikoma komanda, turi kitokias politines pažiūras ar kitokius religinius įsitikinimus.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas davė išmintingą patarimą sakydamas: „Progos išklausyti tuos, kurie turi kitokius religinius ar politinius įsitikinimus, gali paskatinti toleranciją ir mokymąsi.“2
Mormono Knygoje pasakojama apie laikus, kai „bažnyčios žmonės ėmė aukštintis dėl savo akių išdidumo ir […] pradėjo niekinti vienas kitą ir pradėjo persekioti tuos, kurie netikėjo pagal jų valią ir pageidavimą“ (Almos 4:8). Prisiminkime, kad Dievas žiūri ne į sportinių marškinėlių spalvą ar politinę partiją. Atvirkščiai, kaip sakė Amonas: „[Dievas] žiūri žemyn į visus žmonių vaikus; ir Jis žino visas širdies mintis ir ketinimus“ (Almos 18:32). Broliai ir seserys, gyvenimo varžybose, jei laimėsime, laimėkime su maloningumu. O jei pralaimėsime, pralaimėkime su maloningumu. Nes jei gyvename su maloningumu vienas kitam, maloningumas bus mūsų laimėjimas paskutinę dieną.
Visi mes vienu ar kitu metu esame ne tik aplinkinių piktadarybių aukos, bet taip pat kartais esame ir skriaudėjai. Visi klystame ir mums visiems reikia maloningumo, malonės ir atleidimo. Turime atminti, jog tam, kad gautume atleidimą už savo nuodėmes ir prasižengimus, turime atleisti kitiems. Gelbėtojas sakė:
„Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų Dangiškasis Tėvas jums atleis.
O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mato 6:14–15).
Įdomu tai, kad iš visų dalykų, kuriuos Gelbėtojas galėjo ištarti nepaprastai trumpoje maldoje „Tėve mūsų“, Jis pasirinko pasakyti: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mato 6:12; 3 Nefio 13:11).
Atlaidumas yra būtent ta priežastis, dėl kurios Dievas siuntė savo Sūnų, tad džiaukimės Jo mums siūlomu gydymu. Gelbėtojo Apmokėjimas yra ne tik tiems, kuriems reikia atgailauti, jis taip pat yra tiems, kurie turi atleisti. Jei jums sudėtinga atleisti kitam žmogui, ar net sau, prašykite Dievo, kad jums padėtų. Atlaidumas yra šlovingas gydantis principas. Galime nebūti auka dukart. Galime atleisti.
Liudiju apie besąlygišką Dievo meilę Savo vaikams ir apie Jo troškimą, kad mes mylėtume vienas kitą taip, kaip Jis mus myli (žr. Jono 15:9, 12). Tai darydami, mes prasiveršime per šio pasaulio tamsą į šlovingą ir didingą Jo dangiškąją karalystę. Mes išsilaisvinsime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.