Dieviškumo galia

Vyresnysis Kentas F. Ričardsas

Iš Septyniasdešimties

Kiekviena šventykla yra šventi Dievo namai, kuriuose kiekvienas iš mūsų galime mokytis ir pažinti dieviškumo galias.

Likus keliems mėnesiams iki savo mirties, Pranašas Džozefas Smitas susitiko su Dvylika apaštalų aptarti, ko tuo ypač sunkiu metu labiausiai reikėjo Bažnyčiai. Jis jiems tarė: „šventyklos mums reikia labiau nei bet ko kito.“¹ Tikrai, šiuo sunkiu metu kiekvienam iš mūsų ir mūsų šeimoms šventyklos reikia labiau nei bet ko kito.

Neseniai vykusiame šventyklos pašventinime mane sujaudino viskas, kas ten vyko. Man labai patiko atvirų durų dienos, sveikinimasis su gausybe šventyklos apžiūrėti atvykusių lankytojų; energingo ir gyvybingo jaunimo surengtas kultūrinis renginys, po kurio vyko nuostabiosios pašventinimo sesijos. Jautėsi miela Dvasia. Daug žmonių buvo palaiminti. Kitą rytą kartu su žmona įžengėme į krikštyklą dalyvauti krikštuose už kelis savo pačių protėvius. Kai apeigų pradžioje pakėliau ranką, mane beveik pergalėjo Dvasios galia. Dar kartą supratau, kad šventyklos galia yra jos apeigose.

Viešpats yra apreiškęs, kad Melchizedeko kunigystės pilnatvė yra šventykloje ir jos apeigose, „nes [jose] suteikiami šventosios kunigystės raktai, kad galėtumėte gauti garbę ir šlovę“.² „Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia“.³ Šis pažadas skirtas jums ir jūsų šeimai.

Mūsų pareiga yra „priimti“ tai, ką siūlo mūsų Tėvas.⁴ „Nes tam, kuris priima, bus duodama gausiau, būtent galios“:⁵galios priimti viską, ką Jis gali mums duoti ir duos – dabar ir amžinybėje;⁶galios tapti Dievo sūnumis ir dukromis,⁷ pažinti dangaus galias,⁸ kalbėti Jo vardu⁹ ir priimti Jo Dvasios galią.¹⁰ Šios galios kiekvienam iš mūsų asmeniškai tampa prieinamos per šventyklos apeigas ir sandoras.

Nefis savo didingame regėjime matė mūsų dienas: „Aš, Nefis, išvydau Dievo Avinėlio galią, nusileidusią ant Avinėlio bažnyčios šventųjų ir ant Viešpaties sandoros žmonių, kurie buvo išsklaidyti ant viso žemės veido; ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove.”¹¹

Neseniai man teko privilegija per šventyklos atvirų durų dieną lankytis joje su prezidentu Raselu M. Nelsonu ir jo šeima; surinkęs ją aplink užantspaudavimo altorių jis jai paaiškino, kad viskas, ką mes darome šventykloje, – kiekvienas susirinkimas, veikla, pamoka ir tarnystė – yra skirta kiekvienam iš mūsų pasiruošti atvykti į šventyklą ir atsiklaupus prie altoriaus priimti visus Tėvo pažadėtuosius palaiminimus amžinybei.¹²

Kai savo gyvenime imame jausti šventyklos palaiminimus, tai mūsų širdys atsigręžia į mūsų šeimas – tiek gyvus, tiek mirusius šeimų narius.

Neseniai mačiau, kaip trijų kartų šeima drauge dalyvavo krikštuose už savo protėvius. Dalyvavo net močiutė, kuri šiek tiek nerimavo dėl pasinėrimo po vandeniu. Išnirusi iš vandens, su džiaugsmo ašaromis akyse ji apkabino savo vyrą. Senelis ir tėtis tuomet pakrikštijo vienas kitą ir daugelį savo anūkų. Kokį dar didesnį džiaugsmą kartu gali patirti šeima? Kiekviena šventykla turi nusistačiusi prioritetinį laiką šeimoms, kad jūsų šeima galėtų rezervuotis laiką krikštykloje.

Prieš pat savo mirtį Prezidentas Džozefas F. Smitas patyrė regėjimą apie mirusiųjų išpirkimą. Jis mokė, kad esantieji dvasių pasaulyje yra visiškai priklausomi nuo mūsų atliekamų apeigų jų labui. Raštuose sakoma: „Mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams“.¹³ Mes atliekame apeigas jų labui, tačiau tai jie sudaro ir yra atskaitingi už kiekvieną sandorą, susijusią su kiekvienomis apeigomis. Tikrai, šventykloje toji uždanga mums yra gana plona, o jiems – visiškai praskirta.

Tad kokia yra mūsų, tiek lankytojų, tiek darbuotojų, asmeninė atsakomybė uoliai dalyvaujant šiame darbe? 1840 metais Pranašas Džozefas Smitas šventuosius mokė, kad „tai atlikti reikės daug pastangų ir išteklių, – ir kadangi [šventyklos statymo] darbą reikia teisiai paskubinti, šventiesiems dera apsvarstyti šių dalykų svarbą […] ir tada imtis reikalingų žingsnių jiems įgyvendinti; ir, apsiginklavus drąsa, apsispręsti padaryti viską, kas įmanoma, ir taip atsidėti šiam darbui, tarsi jo sėkmė priklausytų tik nuo jų“.¹⁴

Apreiškimo knygoje skaitome:

„Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?

[…] Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.

Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę“.¹⁵

Ar galite įsivaizduoti šiandien tarnaujančius šventykloje?

150-yje visame pasaulyje veikiančių šventyklų dirba daugiau nei 120000 apeigų darbuotojų. Tačiau šią malonią patirtį gali turėti ir daugiau darbuotojų. Kai Prezidentas Gordonas B. Hinklis pranešė apie sumanymą pasaulyje statyti daugiau mažesnių šventyklų, jis mokė, kad „visi apeigų darbuotojai bus vietiniai žmonės, kurie savo apylinkėse ir kuoluose atlieka dar ir kitus pašaukimus“.¹⁶ Paprastai tokie darbuotojai pašaukiami tarnauti dviem ar trims metams su pratęsimo galimybe. Neturėtų būti manoma, kad jei kartą esi pašauktas, tai gali tarnauti tiek, kiek bepajėgsi. Daugelis ilgai tarnavusių darbuotojų meilę šventyklai išsaugo širdyje ir po atleidimo, tarnystės vietą užleisdami naujiems darbuotojams.

Beveik prieš 100 metų apaštalas Džonas A. Vidsou mokė: „[Šiam] nuostabiam darbui atlikti mums reikia daugiau darbuotojų. […] Mums reikia daugiau visokio amžiaus stiprų liudijimą apie šventyklos darbą turinčiųjų. […] Atėjo laikas […] šiam naujam šventyklos darbui atlikti kviestis įvairaus amžiaus žmones. […] Šventyklos darbas […] naudingas tiek aktyviam jaunimui, tiek pagyvenusiems žmonėms, kurių nebeslegia daugelis gyvenimo prievolių. Vaikinui vieta šventykloje yra netgi reikalingesnė, nei jo tėvui ir seneliui, kuriuos gyvenimas jau daug ko pamokė; į gyvenimą tik pradedančiai žengti merginai reikia dvasios, įtakos ir nukreipimo, kuris įgyjamas per dalyvavimą šventyklos apeigose“.¹⁷

Daugumoje šventyklų jų prezidentai kviečiasi naujai pašauktus ir endaumentą gavusius misionierius, vaikinus ir merginas, prieš išvykstant į Misionierių ruošimo centrą trumpai patarnauti apeigų darbuotojais. Šie jaunuoliai palaiminami ne tik tarnavimu, bet ir „visiems tarnaujantiems šventykloje suteikia daugiau grožio ir dvasios“.¹⁸

Kelių vaikinų ir merginų, tarnavusių šventyklos apeigose prieš ir po savo misijos, paprašiau pasidalinti savo įspūdžiais. Savo patirtį šventykloje jie apibūdino štai tokiomis frazėmis:

Kai tarnauju šventykloje,

[…] jaučiu, „kad esu arčiau savo Tėvo ir Gelbėtojo“;
[…] jaučiu „visišką ramybę ir laimę“;
[…] jaučiuosi, lyg „būčiau namuose“;
[…] įgyju „šventumo, galios ir stiprybės“;
[…] pajuntu „savo šventų sandorų svarbą“;
[…] „šventykla tapo dalimi manęs“;
[…] „apeigų metu suartėjame su tais, kuriems tarnaujame“;
[…] „tai man suteikia stiprybės pagundoms įveikti“ ir
[…] „šventykla amžiams pakeitė mano gyvenimą“.¹⁹

Tarnavimas šventykloje – tai turtinga ir galinga patirtis visokio amžiaus žmonėms. Tarnauja net kai kurios neseniai susituokusios poros. Prezidentas Nelsonas yra mokęs: „Tarnavimas šventykloje […] yra kilni veikla šeimai“.²⁰ Būdami apeigų darbuotojais galite ne tik atlikti apeigas už savo protėvius, bet ir patarnauti apeigose už juos.

Kaip pasakė Prezidentas Vilfordas Vudrafas:

„Ar begali vyras [ar moteris] turėti didesnį pašaukimą ant viso žemės veido, nei laikyti savo rankose galią ir įgaliojimą eiti ir atlikti išgelbėjimo apeigas? […]

Jūs tampate įrankiu Dievo rankose gelbėjant tą sielą. Žmonių vaikams nėra suteikta nieko panašaus“.²¹

Jis taip pat sakė:

„Kartas nuo karto [jums] švelniai kuždės Šventoji Dvasia, bus pridėta Dangaus turtų ir su jumis bendraus angelai“.²²

„Dėl to jums ir man verta paaukoti viską, ką tik galime, [per] tuos kelis čia kūne praleidžiamus metus“.²³

Prezidentas Tomas S. Monsonas neseniai mums priminė, kad „Šventyklos palaiminimai yra neįkainojami“.²⁴ „Jokia auka nėra per didelė.“²⁵

Ateikite į šventyklą. Ateikite dažnai. Ateikite su savo šeima ir jos labui. Ateikite ir padėkite kitiems ateiti.

„Kas tokie yra […] tie, apsivilkę baltais drabužiais?“ Mano broliai ir seserys, tai esate jūs – priėmusieji šventyklos apeigas, besilaikantieji, netgi per aukojimąsi, savo sandorų; padedantys savo šeimoms atrasti tarnavimo šventykloje palaiminimus ir tuo pačiu padedantys kitiems. Dėkojame jums už jūsų tarnystę. Liudiju, kad kiekviena šventykla yra Jo šventi namai ir kad juose kiekvienas iš mūsų galime mokytis ir pažinti dieviškumo galias. Jėzaus Kristaus vardu, amen.