Ar aš tikiu?
Bonė L. Oskarson
Merginų organizacijos visuotinė prezidentė
Jei šie dalykai yra tikri, tada mes turime didingiausią pasaulio istorijoje vilties ir pagalbos žinią.
Kovo 30-ąją, vos prieš metus, mažasis dvejų metukų Etanas Karnseka iš Amerikan Forko, Jutos, buvo paguldytas į ligoninę dėl plaučių uždegimo ir skysčio aplink plaučius. Praėjus dviem dienoms jo būsena taip pablogėjo, kad reikėjo jį sraigtasparniu pergabenti į mažamečių vaikų ligoninę Solt Leik Sityje. Jo susirūpinusiai mamai, Mišelei, buvo leista vykti kartu priekinėje keleivio sėdynėje ir lydėti savo sūnų. Jai buvo duotos specialios ausinės, kad galėtų bendrauti su kitais sraigtasparnyje. Ji galėjo girdėti prie jos sergančio berniuko besidarbuojančius medikus ir, pati būdama vaikų slaugė, Mišelė turėjo pakankamai žinių, kad suprastų, jog Etanas rimtoje bėdoje.
Tuo kritiniu momentu Mišelė pastebėjo, kad jie skrenda tiesiai virš Jutos Dreiperio šventyklos. Iš aukštai žvelgdama į slėnį ji galėjo matyti Džordan River, Oukur Mauntin ir, kiek tolėliau, net Solt Leiko šventyklas. Ji pagalvojo apie save: „Tu tiki ar ne?“
Štai ką ji sako apie tą patyrimą:
„Pradinukų ir Merginų organizacijose išmokau apie šventyklos palaiminimus, ir [kad] „šeimos yra amžinos“. Savo misijoje dalinausi šia žinia apie šeimas su geraisiais Meksikos žmonėmis. Šventykloje laikui ir amžinybei buvau užantspauduota su savo amžinuoju bendražygiu. Vadovaudama Merginų organizacijai vedžiau pamokas apie šeimas ir per šeimos namų vakarą savo vaikams pasakojau apie amžinas šeimas. AŠ tai ŽINOJAU, bet ar tuo TIKĖJAU? Atsakiau akimirksniu, vos tik klausimas nuskambėjo mano galvoje, – Dvasia paliudijo mano širdžiai ir protui atsakymą, kurį jau žinojau: aš tuo TIKĖJAU!
Tą akimirką maldoje išliejau širdį savo Dangiškajam Tėvui, dėkodama už žinojimą ir tikėjimą, kad šeimos iš tiesų yra amžinos. Padėkojau Jam už Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris visa tai padarė įmanoma. Padėkojau Jam už savo sūnų ir pasakiau savo Dangiškajam Tėvui, kad jei Jam reikia pasiimti mažąjį Etaną į Savo dangiškuosius namus, tai viskas gerai. Visiškai pasitikėjau savo Dangiškuoju Tėvu ir žinojau, kad ir vėl galėsiu pamatyti Etaną. Buvau labai dėkinga, jog kritiniu momentu žinojau IR tikėjau, kad Evangelija yra tikra. Buvau rami.“1
Daugelį savaičių Etanas praleido ligoninėje, kur juo rūpinosi patyrę medikai. Mylinčiųjų maldos, pasninkas ir tikėjimas, kartu su tuo rūpinimusi, padėjo jam palikti ligoninę ir grįžti namo į savo šeimą. Šiandien jis sveikas, ir jam viskas gerai.
Tą Mišelei lemiamą akimirką ji gavo patvirtinimą, kad tai, ko ji buvo mokoma visą jos gyvenimą, buvo daugiau nei vien tik žodžiai; tai buvo tiesa.
Ar kartais taip nepriprantame prie palaiminimų, kuriuos gauname kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, kad nebesugebame gerai suvokti mokinystės Viešpaties tikrojoje Bažnyčioje stebuklo ir didingumo? Ar kartasi nenusikalstame nedėkodami už didžiausią šiame gyvenime siūlomą dovaną? Pats Gelbėtojas mokė: „Jei laikysiesi mano įsakymų ir ištversi iki galo, turėsi amžinąjį gyvenimą, kuris yra didžiausia iš visų Dievo dovanų“.2
Mes tikime, kad ši Bažnyčia yra daugiau, nei tik gera vieta apsilankyti sekmadieniais ir mokytis būti geru žmogumi. Tai daugiau, nei mielas krisčioniškas socialinis klubas, kur galime bendrauti su tinkamų standartų besilaikančiais žmonėmis. Tai yra ne tik nuostabių idėjų, kurių tėvai gali mokyti savo vaikus namuose, kad jie taptų atsakingais ir nuostabiais žmonėmis, rinkinys. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra neišmatuojamai daugiau, nei visa tai.
Minutėlę pagalvokite apie gilius pareiškimus, kuriuos deklaruojame šioje Bažnyčioje. Mes tikime, kad ta pati Bažnyčia, kurią įsteigė Jėzus Kristus būdamas žemėje, buvo atkurta dar kartą per Dievo pašauktą pranašą mūsų laikais ir kad mūsų vadovai turi tą pačią galią ir įgaliojimą veikti Dievo vardu, kaip ir senovės apaštalai. Tai vadinama Dievo kunigyste. Mes teigiame, kad per šį sugrąžintąjį įgaliojimą galime priimti išgelbėjimo apeigas, tokias kaip krikštas, ir džiaugtis nuolatine apvalančia bei taurinančia Šventosios Dvasios dovana. Mes turime apaštalus ir pranašus, vadovaujančius ir vedančius šią Bažnyčią per kunigystės raktus, ir mes tikime, kad Dievas kalba savo vaikams per šiuos pranašus.
Mes taip pat tikime, kad su šia kunigystės galia šventose šventyklose galima sudaryti sandoras ir priimti apeigas, kurios vieną dieną padės mums grįžti Dievo akivaizdon ir gyventi su Juo amžinai. Mes taip pat teigiame, kad su šia galia šeimos gali būti sujungtos kartu amžinybei, kai poros sudaro naująją ir nesibaigiančiąją santuokos sandorą pašventintuose pastatuose, kurie tiesiogine prasme yra Dievo namai. Mes tikime, kad galime gauti šias gelbstinčias apeigas ne tik sau, bet ir mūsų protėviams, kurie gyvenime neturėjo galimybės priimti šių svarbių gelbstinčių apeigų. Tikime, kad tose šventose šventyklose galime atlikti vikarines apeigas už savo protėvius.
Tikime, kad per pranašą ir Dievo galią esame gavę papildomų Raštų, papildančių Biblijos liudijimą, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas.
Tvirtiname, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Dievo karalystė ir vienintelė tikra Bažnyčia žemėje. Ji vadinama Jėzaus Kristaus Bažnyčia, nes Jis jai vadovauja; tai Jo Bažnyčia, ir visi šie dalykai įmanomi dėl Jo apmokančios aukos.
Tikime, kad šių išskirtinių elementų negalima rasti jokioje kitoje šios žemės vietoje ar organizacijoje. Kad ir kokios geros ir nuoširdžios kitos religijos ar bažnyčios būtų, nei viena iš jų neturi įgaliojimo suteikti tų išgelbėjimo apeigų, kurios yra vykdomos Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.
Mes žinome apie šiuos dalykus, bet ar mes tikime jais? Jei šie dalykai yra tikri, tada mes turime didingiausią pasaulio istorijoje vilties ir pagalbos žinią. Tikėjimas jais – tai amžinosios reikšmės reikalas mums ir mūsų mylimiems žmonėms.
Kad tikėtume, turime perkelti Evangeliją iš savo protų į savo širdis! Būna, kad mes tik formaliai gyvename pagal Evangeliją, – todėl, kad to tikimasi iš mūsų arba todėl, kad tokia yra kultūra, kurioje užaugome, arba todėl, kad tai yra tapę įpročiu. Kai kurie galbūt nėra patyrę to, ką pajuto karaliaus Benjamino žmonės po jo motyvuojančios kalbos: „Jie visi vienu balsu garsiai sušuko, sakydami: Taip, mes tikime visais žodžiais, kuriuos pasakei mums; ir taip pat žinome apie jų patikimumą ir tiesą dėka Viešpaties visagalio Dvasios, kuri taip galingai pakeitė mus, arba mūsų širdis, kad mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera.“3
Mums visiems reikia siekti pakeisti savo širdis ir pačią prigimtį taip, kad nebeturėtume noro eiti pasaulio keliais, bet trokštume įtikti Dievui. Tikras atsivertimas yra tam tikrą laiką trunkantis procesas, apimantis pasiryžimą panaudoti tikėjimą. Jis ateina, kai naršome Raštus, o ne internetą. Jis ateina, kai paklūstame Dievo įsakymams. Atsivertimas ateina tarnaujant aplinkiniams. Jis kyla iš nuoširdžios maldos, nuolatinio šventyklos lankymo ir ištikimo Dievo įpareigojimų vykdymo. Tam reikia nuoseklumo ir kasdienių pastangų.
Manęs dažnai klausia: „Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduria mūsų jaunimas šiandien?“ Atsakau, kad manau, jog tai nuolatinė „didžiulio ir erdvaus pastato“ įtaka jų gyvenime.4 Jei Mormono Knyga buvo parašyta būtent mūsų dienoms, tada negalime nepaisyti mums visiems aktualios žinios apie Lehio Gyvybės medžio viziją ir tuos, kurie iš didelio ir erdvaus pastato rodo pirštais ir šaiposi.
Didžiausią sielvartą man sukelia apibūdinimas tų, kurie ankštu ir siauru keliu, tvirtai įsikibę į geležies lazdą, jau prasibrovė per tamsos miglas, pasiekė savo tikslą ir pradėjo ragauti tyro bei gardaus Gyvybės medžio vaisiaus. Tada, kaip sakoma Raštuose, tie puikiai apsirengusieji iš to didelio ir erdvaus pastato „tyčiojosi ir rodė pirštais į tuos, kurie priėjo ir valgė vaisiaus.
Ir paragavę vaisiaus šie gėdinosi tų, kurie iš jų šaipėsi; ir jie atpuolė į uždraustus kelius ir pasimetė.“5
Šios eilutės apibūdina tuos iš mūsų, kurie jau turime Jėzaus Kristaus Evangeliją savo gyvenime. Ar buvome gimę joje, ar turėjome kovoti su tamsos migla, kad ją rastume, mes jau ragavome šio vaisiaus, kuris „yra pats vertingiausias ir trokštamiausias“, ir per jį galime gauti amžinąjį gyvenimą, didžiausią „iš visų Dievo dovanų“.6 Mums tereikia ir toliau sotintis ir nekreipti dėmesio į tuos, kurie šaiposi iš mūsų įsitikinimų, ar mėgsta sėti abejones, ar kritikuoja Bažnyčios vadovus ir doktriną. Tai kasdienis mūsų pasirinkimas: tikėjimas vietoj abejonės. Vyresnysis M. Raselas Balardas yra mus raginęs: „likite valtyje, dėvėkite gelbėjimosi liemenes ir laikykitės abiem rankomis“.7
Kaip Viešpaties tikrosios Bažnyčios nariai, mes jau esame valtyje. Mums nereikia tyrinėti įvairių pasaulio filosofijų, kad rastume mus paguosiančią, nukreipsiančią ir mums padėsiančią tiesą, kad saugiai neštų per gyvenimo išbandymus. Mes jau turime ją! Kaip Etano mama galėjo iš naujo įvertinti savo gyvenimo įsitikinimus ir kritiniu momentu su pasitikėjimu pripažinti „Aš tikiu tuo“, taip galime ir mes!
Liudiju, kad mūsų narystė Viešpaties karalystėje yra neišmatuojamos vertės dovana. Liudiju, kad žmogaus protas negali suvokti palaiminimų ir ramybės, kuriuos Viešpats turi paruošęs paklusniesiems ir ištikimiesiems. Šį liudijimą palieku jums Jėzaus Kristaus vardu, amen.