Ramybės modelis
Vyskupas V. Kristoferis Vadelis
Antrasis patarėjas Pirmininkaujančioje vyskupijoje
Ramybei, kurios visi trokštame, pasiekti reikia mūsų veiksmų – mokytis iš Jėzaus Kristaus, klausyti Jo žodžių ir vaikščioti su Juo.
Prieš keletą metų mūsų dukters ir žento paprašė drauge mokyti Pradinukų klasę, kurią sudarė penki aktyvūs keturmečiai berniukai. Mūsų dukra buvo mokytoja, o žentas – tvarkdarys. Tarp kartkartėmis kylančio chaoso jie iš visų jėgų stengėsi išlaikyti ramybės atmosferą ir mokyti vaikus Evangelijos principų.
Per vieną itin triukšmingą pamoką, kelis kartus perspėjęs nenustygstantį berniuką, mūsų žentas išsivedė tą keturmetį iš klasės. Išėjus iš klasės ir besiruošiant pasikalbėti su berniuku apie jo elgesį ir būtinybę susirasti jo tėvus, berniukas, iškėlęs ranką, sustabdė mūsų žentą jam dar nespėjus nieko pasakyti ir emocingai išpyškino: „Kartais, kartais man sunku galvoti apie Jėzų!“
Savo mirtingojo gyvenimo kelionėje su tokiu šlovingu numatytu tikslu, koks tik gali būti, ir tokioje įkvepiančioje, kokia tik gali būti kelionė, visi būsime veikiami išmėginimų ir sielvarto. Vyresnysis Džozefas B. Virtlinas mokė: „Sielvarto ruletės rodyklė galiausiai atsisuka į kiekvieną iš mūsų. Anksčiau ar vėliau kiekvienas turi patirti sielvartą. Išimties nėra nė vienam“.1 „Viešpats, būdamas išmintingas, nė vieno nesaugo nuo širdgėlos ir nusiminimo.“2 Tačiau mūsų sugebėjimas ramiai keliauti šiuo keliu daugeliu atvejų priklauso nuo to, ar mums taip pat sunku galvoti apie Jėzų.
Proto, sąžinės ir širdies ramybės negalime užtikrinti savo noru išvengti išbandymų, sielvarto ar širdgėlos. Nepaisant mūsų nuoširdžių maldavimų, ne kiekviena audra nusigręš, ne kiekviena negalia bus išgydyta, ir galbūt iki galo nesuprasime kiekvienos pranašų, regėtojų ir apreiškėjų mokomos doktrinos, principo ar jų taikymo. Tačiau mums pažadėta ramybė – su pridėta sąlyga.
Evangelijoje pagal Joną Gelbėtojas mokė, kad, nepaisant šio gyvenimo suspaudimų, galime būti džiugūs, galime viltis ir neturime bijoti. Jis pareiškė: „Manyje atras[ite] ramybę“.3 Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Jo apmokančiąja auka yra ir visada bus pirmasis Evangelijos principas ir pagrindas, kuriuo remiasi mūsų viltis turėti „ramyb[ę] šiame pasaulyje ir amžin[ąjį] gyvenim[ą] ateinančiame pasaulyje“.4
Kasdienių iššūkių sąlygomis ieškant ramybės mums yra duotas paprastas modelis, kaip galime laikyti mintis sutelktas į Gelbėtoją, kuris pasakė: „Mokykis iš manęs ir klausyk mano žodžių; vaikščiok mano Dvasios romume ir manyje rasi ramybę. Štai aš esu Jėzus Kristus“.5
Mokykis, klausyk ir vaikščiok – trys žingsniai su pažadu.
Pirmasis žingsnis: „Mokykitės iš manęs“
Izaijo knygoje skaitome: „Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais“.6
Žemėje vis daugėjant šventyklų, mokomės apie Jėzų Kristų ir Jo, kaip šio pasaulio kūrėjo, mūsų Gelbėtojo, Išpirkėjo ir ramybės šaltinio, vaidmenį Dangiškojo Tėvo plane.
Prezidentas Tomas S. Monsonas mokė: „Pasaulyje galime patirti iššūkių ir sunkumų. […] Kai jūs ir aš įeisime į šventus Dievo namus, kai prisiminsime ten sudarytas sandoras, mes tapsime pajėgūs pakelti bet kokius išbandymus ir įveikti bet kokias pagundas. Šioje šventoje vietoje rasime ramybę“.7
Kai prieš keletą metų, man tarnaujant Pietų Amerikoje, buvau paskirtas apsilankyti kuolo konferencijoje, sutikau sutuoktinių porą, gedinčią neseniai mirusio jų naujagimio sūnelio.
Konferencijos dieną vykusio pokalbio metu pirmą kartą sutikau brolį Tumirį ir sužinojau apie jo netektį. Mums kalbantis jis pasakė, kad ne tik liūdi dėl sūnelio netekties, bet ir yra sugniuždytas minties, kad niekada daugiau jo nebepamatys. Jis paaiškino, kad kaip palyginus nauji Bažnyčios nariai jie buvo susitaupę pinigų tik vienai kelionei į šventyklą dar prieš kūdikiui gimstant ir joje buvo užantspauduoti kaip pora ir taip pat su savo dviem dukterimis. Tada jis papasakojo, kaip jie taupė pinigus, kad galėtų sugrįžti į šventyklą, bet negalėjo pasiimti mažylio ir būti taip pat užantspauduoti su juo.
Pastebėjęs ko gero neteisingai suprastą doktriną, paaiškinau, kad jis tikrai vėl pamatys savo sūnų, jei tik liks ištikimas tikėjimui, nes juos su žmona sujungusių užantspaudavimo apeigų taip pat pakanka su jais surišti sandoroje gimusį sūnų.
Apstulbintas jis paklausė, ar tai tikrai tiesa, ir kai tai patvirtinau, jis paklausė, ar nenorėčiau pasikalbėti su jo žmona, kurios po sūnelio mirties dvi savaites nebuvo įmanoma paguosti.
Po konferencijos, sekmadienio popietę, susitikau su seserimi Tumiri ir jai taip pat paaiškinau šią šlovingą doktriną. Dar jausdama netekties skausmą, bet jau su vilties prošvaiste, ji per ašaras paklausė: „Ar tikrai vėl galėsiu rankose laikyti savo mažylį? Ar jis tikrai amžinai mano?“ Patikinau ją, kad jei ji laikysis sandorų, šventyklos užantspaudavimo galia, veikianti per Jėzaus Kristaus įgaliojimą, tikrai leis jai vėl būti su sūnumi ir laikyti jį rankose.
Nors ir sielvartaujanti dėl sūnaus mirties, sesuo Tumiri iš susirinkimo išėjo su dėkingumo ašaromis ir kupina ramybės dėl šventų šventyklos apeigų, kurias turime mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo dėka.
Kiekvieną kartą, kai lankomės šventykloje, – visame, ką girdime, darome ir sakome, visose apeigose, kuriose dalyvaujame, ir visose sandorose, kurias sudarome, – esame vedami pas Jėzų Kristų. Mus apima ramybė, kai girdime Jo žodžius ir mokomės iš Jo pavyzdžio. Prezidentas Gordonas B. Hinklis mokė: „Eikite į Viešpaties namus, pajuskite ten Jo Dvasią, bendraukite su Juo ir patirsite tokią ramybę, kokios niekur kitur nerasite“.8
Antrasis žingsnis: „Klausyk mano žodžių“
Doktrinoje ir Sandorose rašoma: „Ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat“.9 Nuo Adomo laikų per ilgus amžius iki pat dabartinio pranašo Tomo Spenserio Monsono Viešpats kalbėjo per savo įgaliotus atstovus. Tie, kurie nusprendžia klausytis Viešpaties pranašų perduotų Jo žodžių ir į juos įsiklausyti, atras saugumą ir ramybę.
Mormono Knygoje gausu pavyzdžių apie tai, kaip svarbu sekti pranašų patarimais ir sekti pranašu, įskaitant pamoką iš Lehio sapno apie gyvybės medį, kurios mokomės skaitydami 1Nefio 8 skyrių. Niekada tas didelis ir erdvus pastatas nebuvo labiau pripildytas ir iš jo atvirų langų sklindantis triukšmas nebuvo toks klaidinantis, pašiepiantis ir gluminantis, kaip mūsų dienomis. Toje ištraukoje skaitome apie dvi žmonių grupes ir jų reakciją į iš pastato sklindančius šūksnius.
Pradėdami26 eilute, skaitome:
„Ir aš taip pat apsižvalgiau aplinkui ir pamačiau kitoje vandens upės pusėje didžiulį ir erdvų pastatą […].
Ir jis buvo pilnas žmonių, […] ir jie tyčiojosi ir rodė pirštais į tuos, kurie priėjo ir valgė vaisiaus.
Ir paragavę vaisiaus šie gėdinosi tų, kurie iš jų šaipėsi; ir jie atpuolė į uždraustus kelius ir pasimetė“.10
33 eilutėje skaitome apie kitaip reagavusius į iš pastato sklindančias pašaipas ir patyčias. Pranašas Lehis paaiškino, kad esantieji pastate „rodė pašaipos pirštu į mane ir į tuos, kurie taip pat valgė vaisiaus; bet mes jų nepaisėme“.11
Esminį skirtumą tarp tų, kurie gėdijosi, atpuolė ir paklydo, ir tų, kurie nepaisė iš pastato sklindančių patyčių ir liko su pranašu, galima rasti dviejose frazėse: Pirmi – „paragavę“, ir antri – „kurie valgė“.
Pirmoji grupė pasiekė medį, pabuvo su pranašu, bet vaisiaus tik paragavo. Daugiau jo nebevalgydami jie leidosi veikiami iš pastato sklindančių patyčių, tolinančių juos nuo pranašo ir vedančių į uždraustus kelius, kuriuose jie paklydo.
Priešingai, nei ragavusiems ir paklydusiems, nutiko tiems, kurie nuolat valgėvaisiaus. Tie žmonės nekreipė dėmesio į nuo pastato sklindančius sumaišties garsus, liko su pranašu ir džiaugėsi saugumu bei ramybe. Mūsų pasišventimas Viešpačiui ir Jo tarnams negali būti dalinis. Jei taip nutinka, liekame pažeidžiami tų, kurie mėgina sunaikinti mūsų ramybę. Klausydamiesi Viešpaties per Jo įgaliotus tarnus stovime šventose vietose ir esame nepajudinami.
Priešininkas siūlo suklastotus sprendimus, kurie gali pasirodyti, kad teikia atsakymus, bet tik dar labiau nutolina nuo siekiamos ramybės. Jis siūlo miražą su teisėtumo ir saugumo pavidalu, bet galiausiai jis grius, kaip tas didelis ir erdvus pastatas, pražudydamas jo viduje ieškojusius ramybės.
Tiesą matome paprastuose Pradinukų dainos žodžiuose: „Pranašas mokė: Vykdyk įsakymus – taip būsi saugus ir ramus“.12
Trečiasis žingsnis: „vaikščiok mano Dvasios romume“
Kaip toli benuklystume nuo kelio, Gelbėtojas kviečia mus sugrįžti ir eiti su Juo. Šis kvietimas vaikščioti su Jėzumi – tai kvietimas lydėti Jį į Getsemanę ir iš Getsemanės į Kalvariją, o iš Kalvarijos į sodo kapą. Tai kvietimas laikytis Jo didžios apmokančiosios aukos, kurios aprėptis yra tiek asmeninė, tiek ir beribė, ir ja pasinaudoti. Tai kvietimas atgailauti, semtis Jo apvalančiosios galios ir įsikibti į jo ištiestas mylinčias rankas. Tai kvietimas gyventi ramybėje.
Visi esame jautę skausmą ir sielvartą, susijusius su nuodėme ar prasižengimu, nes „jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“13. Tačiau, nors „esa[me] paraudę nuo nuodėmių“, pasinaudojus Jėzaus Kristaus Apmokėjimu ir einant su Juo per nuoširdžią atgailą, „jos gali tapti baltos it vilna“14. Ir nors mus slėgė kaltė, mes įgysime ramybę.
Almai Jaunesniajam teko stoti akivaizdon prieš savo nuodėmes, kai jį aplankė Viešpaties angelas. Tai, kas nutiko, jis nupasakojo taip:
„Mano siela iki aukščiausio laipsnio buvo akėjama ir kankinama visų mano nuodėmių.
[…]Taip, pamačiau, kad maištavau prieš Dievą ir nevykdžiau jo šventų įsakymų“.15
Su tokiu rimtumu, kokios rimtos buvo jo nuodėmės, to išbandymo metu jis tęsė:
„Prisiminiau girdėjęs savo tėvą pranašaujant žmonėms apie kažkokio Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimą apmokėti pasaulio nuodėmių.
[…]Aš šaukiau savo širdyje: „O Jėzau, tu Dievo Sūnau, pasigailėk manęs.“16
Ir kol nesikreipiau į Viešpatį Jėzų Kristų pasigailėjimo, negavau savo nuodėmių atleidimo. Bet štai aš šaukiausi jo ir radau ramybę savo sielai“.17
Mes, kaip ir Alma, rasime ramybę savo sieloms, kai vaikščiosime su Jėzumi Kristumi, atgailausime dėl savo nuodėmių ir savo gyvenime pasinaudosime jo gydančiąja galia.
Ramybei, kurios siekiame, gauti reikia daugiau nei vien troškimo. Reikia, kad veiktume – mokytumės iš Jo klausydamiesi Jo žodžių ir vaikščiotume su Juo. Galbūt mes neturime sugebėjimo kontroliuoti visko, kas vyksta aplink mus, bet galime kontroliuoti savo elgesį pritaikydami Viešpaties duotą ramybės modelį, kuriuo vadovaujantis lengviau dažnai galvoti apie Jėzų.
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“18 ir kad tik per Jį galime įgyti tikrą ramybę šiame gyvenime ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje. Jėzaus Kristaus vardu, amen.