Ką mums daryti?
Sesuo Nelė F. Meriot
Antroji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje
Mes statome karalystę, kai rūpinamės aplinkiniais. Karalystę taip pat statome, kai drąsiai pasisakome ir liudijame tiesą.
Apaštalas Petras netrukus po Jėzaus prisikėlimo ir žengimo į dangų mokė: „Tad tegu tvirtai įsitikina visi … Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“1 Galiausiai jie su džiaugsmu pakluso Petro mokymams.
Rytoj Velykų sekmadienis, todėl viliuosi, kad mes taip pat savo širdyse siekiame pripažinti Gelbėtoją, atgailauti ir džiugiai paklusti.
Šioje visuotinėje konferencijoje išgirsime įkvėptų Bažnyčios vadovų, tiek vyrų, tiek ir moterų, mokymus. Žinodama, kad jų žodžiai palies mūsų širdis, noriu šį vakarą paklausti: „Ką mums daryti, seserys?“
Paramos bendrijos visuotinė prezidentė Eliza R. Snou beveik prieš 150 metų seserims pareiškė: „Viešpats mums paskyrė rimtą atsakomybę.“2 Liudiju, kad tas pareiškimas tebėra svarbus ir šiais laikais.
Viešpaties Bažnyčiai reikia Dvasios vadovaujamų moterų, kurios panaudoja savo unikalias dovanas, kad rūpintųsi ir drąsiai pasisakytų bei gintų Evangelijos tiesas. Mūsų įkvėpimas ir intuicija yra būtina Dievo karalystės statymo dalis, o tai iš esmės reiškia, kad turime atlikti savo vaidmenį nešdamos išgelbėjimą Dievo vaikams.
Karalystės statymas per rūpinimąsi
Mes statome karalystę, kai rūpinamės aplinkiniais. Tačiau pirmasis Dievo vaikas, kurį turime sustiprinti atkurtojoje Evangelijoje, – tai mes pačios. Ema Smit pasakė: „Aš trokštu per Dievo Dvasią pažinti ir suprasti save, kad galėčiau įveikti visas tradicijas ar prigimtį, kurios neveda manęs į išaukštinimą.“3 Turime kurti tikėjimo Gelbėtojo Evangelija pamatą ir, šventyklos sandorų stiprinamos, eiti pirmyn išaukštinimo link.
Kas, jei kai kurios iš mūsų tradicijų neturi vietos atkurtojoje Jėzaus Kristaus Evangelijoje? Jų atsisakymas gali pareikalauti iš aplinkinių emocinės paramos ir rūpesčio, kaip tai buvo man.
Kai gimiau, tėvai galiniame kieme pasodino magnolijos medį, kad mano vestuvių iškilmėse, kurios turėjo vykti mano protėvių protestantų bažnyčioje, būtų magnolijų. Bet mano vestuvių dieną šalia manęs nebuvo nei mano tėvų, nei magnolijų, nes būdama vienerių metų atsivertusioji aš keliavau į Solt Leik Sitį, Jutos valstijoje, kad gaučiau savo endaumentą ir būčiau užantspauduota su Deividu, savo sužadėtiniu.
Kai palikau Luizianą ir artėjau Jutos link, mane užvaldė benamiškumo jausmas. Prieš vestuves turėjau apsistoti pas Deivido mamos pamotę, kuri buvo meiliai vadinama tetule Kerole.
Taigi buvau pašalietė Jutoje, turėjau apsistoti svetimuose namuose prieš tai, kai būsiu užantspauduota amžinybei su šeima, kurios beveik nepažinojau. (Gerai, kad mylėjau bei pasitikėjau savo būsimu vyru ir Viešpačiu!)
Kai stovėjau prie tetulės Kerolės namo durų, norėjau pasislėpti. Durys atsidarė (stovėjau ten kaip išgąsdintas triušiukas) ir tetulė Kerolė be žodžių ištiesė į mane savo rankas ir stipriai apkabino. Ji neturėjo savo vaikų, tačiau jos rūpestinga širdis žinojo, kad man reikia namų, kur jausčiausi sava. O, kokia tai buvo paguodos ir jaukumo akimirka! Mano baimė ištirpo ir pasijutau atsidūrusi dvasiškai saugioje vietoje.
Meilė paruošia vietą jūsų gyvenime kam nors kitam taip, kaip tetulė Kerolė paruošė man.
Motinos tiesiogine prasme randa vietos savo kūne rūpintis dar negimusiais kūdikiais ir, tikiuosi, vietos savo širdyje auginant juos. Tačiau rūpinimasis nesibaigia vaikų išnešiojimu ir gimdymu. Ieva buvo pavadinta motina prieš jai susilaukiant vaikų.4 Tikiu, kad „būti mama“ reiškia „teikti gyvybę“. Pagalvokite, kaip jūs teikiate gyvybę? Tai gali būti emocinės gyvybės davimas vilties netekusiems arba dvasinės gyvybės suteikimas abejojantiems. Šventajai Dvasiai padedant, galime sukurti emociškai gydančią vietą atstumtiesiems, prašalaičiams ir tiems, kurie yra diskriminuojami. Tokiais švelniais, tačiau galingais būdais mes statome Dievo karalystę. Seserys, mes visos atėjome į žemę su motiniškomis dovanomis teikti gyvybę ir rūpintis, nes toks yra Dievo planas.
Reikia nesavanaudiško pasiaukojimo, kad taptume Jo karalystės statytojomis ir vykdytume Jo planą. Vyresnysis Orsonas F. Vitnis rašė: „Visos mūsų kančios ir visa, ką ištveriame, ypač kai ištveriame kantriai, […] apvalo širdį […] ir daro mus švelnesnius bei geraširdiškesnius,[…] ir būtent per […] sunkų darbą ir sunkius išmėginimus išmokstame […] to, kas padės mums tapti panašesniems į mūsų Tėvą ir Motiną danguje.“5 Šie apvalantys išbandymai atveda mus pas Kristų, kuris gali mus pagydyti ir padaryti naudingus išgelbėjimo darbe.
Karalystės statymas pasisakant ir liudijant
Karalystę taip pat statome, kai drąsiai pasisakome ir liudijame tiesą. Mes darbuojamės pagal Viešpaties modelį. Jis kalba ir moko su Dievo galia ir įgaliojimu. Seserys, mes irgi taip galime. Moterims paprastai patinka susitikti ir kalbėtis! Kai darbuojamės pagal mums perduotą kunigystės įgaliojimą, mūsų susitikimai ir pokalbiai perauga į Evangelijos mokymą ir mokymąsi.
Sesuo Džiulė B. Bek, buvusi visuotinė Paramos bendrijos prezidentė, mokė: „Gebėjimas nusipelnyti asmeninį apreiškimą, jį gauti ir veikti pagal jį yra pats svarbiausias įgūdis, kokį tik galime įgyti šiame gyvenime. […] [Dėl to] reikia sąmoningai pasistengti.“6
Asmeninis apreiškimas per Šventąją Dvasią ragins mus mokyti, pasisakyti ir veikti pagal amžinąją Gelbėtojo tiesą. Kuo labiau seksime Kristumi, tuo labiau jausime Jo meilę ir vadovavimą; kuo labiau jausime Jo meilę ir vadovavimą, tuo labiau norėsime kalbėti ir mokyti tiesos taip, kaip Jis, net tada, kai susidursime su priešprieša.
Prieš keliolika metų, kai meldžiau žodžių motinystei apginti, sulaukiau anoniminio skambučio.
Skambinančioji paklausė: „Ar jūs Nelė Meriot, didelės šeimos mama?“
Nusiteikusi, kad ji pasakys ką nors panašaus į „puiku, labai gerai!“, aš džiugiai atsakiau: „Taip!“
Bet ne! Niekada nepamiršiu per telefoną traškančiu balsu pasakyto atsakymo: „Mane labai žeidžia tai, kad jūs atvedate vaikus į šį ir taip perpildytą pasaulį!“
„O, – sumikčiojau aš, – suprantu, kaip jūs jaučiatės.“
Ji atkirto: „Ne! Jūs nesuprantate!“
Tada susigraudinau: „Na, galbūt nesuprantu.“
Ji pradėjo piktą tiradą apie mano kvailą pasirinkimą būti mama. Jai nesiliaujant, pradėjau melsti pagalbos ir man atėjo švelni mintis: „Ką Viešpats jai pasakytų?“ Pagalvojusi apie Jėzų Kristų, pajutau stiprybę savo kojose ir įgijau drąsos.
Aš atsakiau: „Esu laiminga būdama mama ir pažadu, jog darysiu viską, ką galiu, kad išauklėčiau savo vaikus tokiais žmonėmis, kurie padarys pasaulį geresne vieta.“
Ji atsakė: „Tikiuosi, kad taip ir bus!“, ir padėjo ragelį.
Tai buvo mažmožis, juk saugiai stovėjau savo virtuvėje! Tačiau šiuo nežymiu gestu galėjau drąsiai pasisakyti gindama šeimą, motinas ir globėjas dėl dviejų dalykų: 1) nes aš supratau ir tikėjau Dievo šeimos doktrina ir 2) meldžiau žodžių šiai tiesai perteikti.
Išsiskyrimas iš pasaulio ir buvimas kitokia sukels kritikos, tačiau turime prisirišti prie amžinųjų principų ir, nepaisydamos pasaulio atsako, drąsiai juos liudyti.
Kai klausiame savęs: „Ką mums daryti?“, kartu apmąstykime ir kitą klausimą: „Ką nesiliaudamas daro Gelbėtojas?“ Jis rūpinasi. Jis kuria. Jis skatina augimą ir gerumą. Moterys ir seserys, ir mes galime tai daryti! Pradinukės, ar yra jūsų šeimoje kas nors, kam reikia jūsų meilės ir gerumo? Jūs taip pat statote karalystę, kai rūpinatės aplinkiniais.
Pasaulio sukūrimas, kurį vadovaujamas Tėvo atliko Gelbėtojas, buvo galinga rūpinimosi išraiška. Jis parūpino vietą mums augti ir ugdyti tikėjimą Jo apmokančiąja galia. Tikėjimas Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu yra pagrindinė gydymo ir vilties, augimo ir tikslo priebėga. Visoms mums reikia dvasinių ir fizinių namų , kur jaustumės savos. Mes, įvairaus amžiaus seserys, galime sukurti tokią šventą vietą.
Mūsų svarbiausia atsakomybė yra tapti Gelbėtoją sekančiomis moterimis, kurios rūpinasi su įkvėpimu ir drąsiai gyvena pagal tiesą. Kai Dangiškojo Tėvo prašysime mus padaryti Jo karalystės statytojomis, mus užlies Jo galia ir mes žinosime, kaip rūpintis aplinkiniais, kad galiausiai taptume tokios kaip mūsų dangiškieji gimdytojai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.