Šventa Sugrąžinimo vieta
Vyresnysis Jairas Mazagardžis
Iš Septyniasdešimties
Palmyra buvo Sugrąžinimo veiksmo vieta, kurioje po beveik dviejų tūkstantmečių nuostabiame regėjime buvo išgirstas Tėvo balsas.
Geras mano draugas, Bažnyčios narys, daugelį metų bandė mane mokyti amžinosios šeimos Evangelijos. Tačiau tiktai 1978 metų spalį, kai per atvirų durų dieną apsilankiau San Paulo šventykloje ir įėjau į užantspaudavimo kambarį, amžinosios šeimos doktrina palietė mano širdį, ir aš dienų dienas meldžiausi, kad sužinočiau, ar tai tikroji Bažnyčia.
Nebuvau religingas, tačiau mane užaugino tėvai, kurie tikėjo ir matė, kas buvo gera kitose religijose. Tuomet aš maniau, kad visos religijos yra priimtinos Dievui.
Po apsilankymo šventykloje per atvirų durų dieną, atsakymo ieškojau maldoje, tikėdamas ir tvirtai įsitikinęs, kad Dievas man atsakys, kuri yra Jo Bažnyčia žemėje.
Po didelės dvasinės kovos aš galiausiai gavau aiškų atsakymą. Aš buvau pakviestas pasikrikštyti. Mano krikštas įvyko 1978 metų spalio 31-osios vakarą, prieš šventyklos San Paule pašventinimo sesiją.
Aš suvokiau, kad Viešpats pažinojo mane ir rūpinosi manimi, kadangi Jis atsakė į mano maldas.
Kitos dienos rytą su žmona nuvykau į San Paulą dalyvauti šventyklos pašventinimo sesijoje.
Mums ten būnant, aš iš tiesų dar nežinojau, kaip turėčiau branginti tokią nuostabią galimybę. Kitą dieną mes dalyvavome krašto konferencijoje.
Pradėję savo kelionę į Bažnyčią, mes suradome gerų draugų, kurie mus šiltai priėmė vykstant šiai gyvenimo permainai.
Pamokos naujiems nariams, kurias lankėme per sekmadieninius susirinkimus kiekvieną savaitę, buvo nuostabios. Jos pripildė mus pažinimo ir skatino norėti, kad savaitė greitai praeitų ir kad sekmadienį galėtume gauti daugiau dvasinio peno.
Su žmona nekantriai laukėme, kada įžengsime į šventyklą, kad mūsų šeima būtų užantspauduota amžinybei. Tai nutiko vėliau, praėjus metams ir septynioms dienoms po mano krikšto, ir tai buvo nuostabi akimirka. Jaučiausi taip, lyg prie altoriaus amžinybė būtų pasidalinusi į tai, kas buvo prieš užantspaudavimą ir tai, kas laukia po užantspaudavimo.
Keletą metų legaliai gyvendami rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje, mes pažinome kai kuriuos miestus, kurie dažniausiai buvo nedideli.
Kai skaitydavau ar girdėdavau apie įvykius prieš Pirmąjį regėjimą, apie minimas minias žmonių, man tai buvo nesuprantama.
Mano galvoje kilo klausimai. Kodėl Bažnyčia turėjo būti atstatyta Jungtinėse Amerikos Valstijose, o ne mano protėvių žemėje Brazilijoje ar Italijoje?
Kur buvo minios žmonių, kurie dalyvavo religiniame atgimime ir religijų sąmyšyje, kai visa tai vyko tokioje taikioje ir ramioje vietoje?
Aš nemažai žmonių klausinėjau apie tai, bet negavau atsakymo. Perskaičiau viską, ką galėjau, portugališkai, o po to angliškai, tačiau neradau nieko, kas atsakytų į mano klausimus ir nuramintų mano širdį. Nesilioviau ieškoti.
1984 metų spalį dalyvavau visuotinėje konferencijoje kaip kuolo prezidentūros patarėjas. Po to, trokšdamas rasti atsakymą, nuvykau į Palmyrą, Niujorko valst.
Nuvykęs ten, bandžiau suvokti: kodėl Sugrąžinimas turėjo įvykti tenai ir kodėl buvo toks dvasinis sąmyšis? Iš kur atsirado visi Džozefo pasakojime minimi žmonės? Kodėl tenai?
Tuomet man labiausiai pagrįstas atsakymas buvo todėl, kad JAV konstitucija garantavo laisvę.
Tą rytą aš aplankiau Grandino pastatą, kuriame buvo atspausdintas pirmasis Mormono Knygos leidimas. Nuvykau į Šventąją giraitę, kur daug meldžiausi.
Tame mažame Palmyros miestelyje žmonių gatvėse beveik nebuvo. Kur gi tos minios žmonių, apie kurias rašė Džozefas?
Tą popietę nusprendžiau nuvykti į Piterio Vitmerio vienkiemį. Ten trobelėje prie lango sutikau žmogų. Jo akys buvo kupinos spindesio. Pasisveikinau ir uždaviau jam tuos pačius klausimus.
Tada jis manęs paklausė: „Ar turi laiko?“ Atsakiau: „Taip.“
Jis paaiškino, kad šiame regione yra Erio ir Ontarijo ežerai, o toliau rytuose teka Hadsono upė.
Ankstyvaisiais 1800-siais buvo nuspręsta iškasti kanalą laivybai, kuris eitų per šį regioną, besitęsiantį daugiau nei 480 km., kad pasiektų Hadsono upę. Pagal to laikmečio standartus tai buvo didelė statyba, nes pasikliauti buvo galima tiktai žmonių fiziniu darbu ir gyvulių jėgomis.
Palmyra buvo dalies tų statybų centre. Statytojams reikėjo nagingų žmonių, specialistų, šeimų ir jų draugų. Į kanalo statybos darbą pradėjo plūsti daug žmonių iš aplinkinių miestų bei tolimų vietovių, pavyzdžiui, Airijos.
Tai buvo tokia šventa ir dvasinga akimirka, nes pagaliau supratau, iš kur atsirado toji minia žmonių. Jie atsinešė savo papročius ir tikėjimą. Kai tas žmogus paminėjo jų tikėjimą, mano protas buvo apšviestas, ir Dievas atmerkė mano dvasines akis.
Tą akimirką supratau, kaip Dievo, mūsų Tėvo, ranka, sulig Jo beribe išmintimi, paruošė Jo plane vietą jaunam Džozefui Smitui, nukreipdama jį į tą religinį sąmyšį, kadangi tenai, Kumoros kalvoje, buvo paslėptos brangiosios Mormono Knygos plokštelės.
Tai buvo Sugrąžinimo veiksmo vieta, kurioje po beveik dviejų tūkstantmečių nuostabiame regėjime buvo išgirstas Tėvo balsas, kalbantis berniukui Džozefui Smitui, nuėjusiam į Šventąją giraitę, kurioje jis meldėsi ir išgirdo: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“1
Ten jis pamatė dvi asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti. Taip, Dievas vėl apsireiškė žmonėms. Pasaulį dengusi tamsa pradėjo sklaidytis.
Pradėjo pildytis su Evangelijos Sugrąžinimu susijusios pranašystės. „Aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją evangeliją.“2
Po keleto trumpų metų Džozefui buvo patikėti pranašysčių metraščiai, senovės pranašų sandoros ir apeigos bei mūsų mylima Mormono Knyga.
Jėzaus Kristaus Bažnyčia negalėjo būti atstatyta be amžinosios Evangelijos, apreikštos dar viename Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus ir Dievo Avinėlio, paėmusio pasaulio nuodėmes, testamente – Mormono Knygoje.
Kristus Savo žmonėms Jeruzalėje sakė:
„Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės.“3
„Aš – gerasis Ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane.“4
Neprisimenu, ar palikdamas Vitmerio vienkiemį, atsisveikinau. Prisimenu tik skruostais nevaržomai riedančias ašaras. Gražiame danguje leidosi saulė.
Didžiulis džiaugsmas ir ramybė užliejo mano sielą. Buvau kupinas dėkingumo.
Dabar aiškiai suprantu kodėl. Dar kartą Viešpats suteikė man pažinimo ir šviesos.
Man keliaujant namo Raštų eilutės užplūdo mano mintis, Tėvui Abraomui duoti pažadai, kad per jo sėklą visos žemės tautos bus palaimintos.5
Ir dėl to bus pastatytos šventyklos, kad dieviška galia dar kartą žmogui būtų suteikta žemėje ir šeimos galėtų būti suvienytos, ne iki tol, kol mirtis mus išskirs, bet būti kartu visą amžinybę.
„ Ateityje atsitiks taip, kad VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link.“6
Jei mane girdintys širdyje turite kažkokių klausimų – nepasiduokite!
Kviečiu jus sekti pranašo Džozefo Smito pavyzdžiu, kai Jokūbo 1:5 jis perskaitė: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda, ir jam bus suteikta.“
Tai, kas nutiko Kumoroje, buvo svarbi Sugrąžinimo dalis, nes Džozefas Smitas gavo plokšteles, kuriose buvo Mormono Knyga. Ši knyga padeda mums priartėti prie Kristaus labiau nei bet kuri knyga žemėje.7
Liudiju, kad Viešpats išsirinko pranašus, regėtojus ir apreiškėjus vadovauti Jo karalystei šiomis pastarosiomis dienomis. Jo amžinajame plane šeimoms skirta būti kartu per amžius. Jis rūpinasi Savo vaikais. Jis atsako į mūsų maldas.
Iš Savo didelės meilės Jėzus Kristus apmokėjo mūsų nuodėmes. Jis yra pasaulio Gelbėtojas. Apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.