Pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Dar labiau priartėsime prie Gelbėtojo, kai iš tyros meilės Jo vardu tarnausime kitiems.
Esu dėkingas, galėdamas būti su jumis šioje garbinimo, apmąstymo ir pasišventimo popietėje. Kartu meldėmės. Mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas išgirdo mus. Per mūsų širdis palietusias Jo šlovinimo giesmes prisiminėme mūsų Gelbėtoją, Viešpatį Jėzų Kristų. Buvome įkvėpti padaryti daugiau, kad padėtume Mokytojui pakylėti ir paguosti mūsų Dangiškojo Tėvo vaikus.
Mūsų troškimas tarnauti kitiems yra stiprinamas per mūsų dėkingumą už tai, ką Gelbėtojas padarė dėl mūsų. Štai kodėl mūsų širdys suvirpa, kai išgirstame giedamus žodžius: „Tiek visko gavęs, būt dosnus aš privalau.“1 Karalius Benjaminas savo didžiajame Mormono Knygoje užrašytame pamoksle pažadėjo, kad dėkingumo jausmas atsiras (žr. Mozijo 2:17–19).
Kai mūsų tikėjimas Jėzumi Kristumi atveda mus į Jo atleidimo džiaugsmą, mes pajuntame troškimą dėl Jo tarnauti kitiems. Karalius Benjaminas mokė, kad atleidimas nėra pasiekiamas iš karto.
Jis tai išsakė taip: „Ir dabar, vardan viso to, ką jums kalbėjau, – tai yra kad diena iš dienos išlaikytumėte savo nuodėmių atleidimą, kad vaikščiotumėte be kaltės priešais Dievą, – norėčiau, kad suteiktumėte savo turto vargšui, kiekvienas pagal tai, ką jis turi, kaip antai: pamaitintumėt alkaną, aprengtumėt nuogą, aplankytumėt ligonį ir suteiktumėte jiems deramą pagalbą, tiek dvasišką, tiek ir laikinąją, pagal jų norus“ (Mozijo 4:26).
Puikus Almos bendražygis Amulekas taip pat mokė tiesos, jog mes ir toliau turime tarnauti Jam, kad išlaikytume atleidimą: „Ir dabar štai, mano mylimi broliai, sakau jums: nemanykite, jog tai viskas; nes jei visa tai padarę pavarysite beturtį ir nuogą, neaplankysite ligoto ir prislėgto, ir turėdami neduosite savo turto tiems, kurie skursta, – sakau jums: jeigu nieko šito nedarysite, štai jūsų malda yra bergždžia ir nieko jums nepadės, ir jūs esate kaip veidmainiai, kurie išsižada tikėjimo“ (Almos 34:28).
Šią popietę galvojau apie savo gyvenimo moteris. Mūsų šeimoje yra 31 moteris ir mergaitė, pradedant mano žmona ir baigiant trimis neseniai gimusiomis proanūkėmis. Šią popietę kai kurios yra čia su mumis. Penkioms nėra 12 metų. Tikriausiai tai jų pirmasis susirinkimas kartu su seserimis Gelbėtojo Bažnyčioje šiame Konferencijų centre. Dėl šio patyrimo šią popietę kiekviena parsineš skirtingus prisiminimus ir priims įsipareigojimus.
Yra trys prisiminimai ir trys įsipareigojimai, kurie, tikiuosi, išliks su jomis visą gyvenimą ir netgi dar ilgiau. Prisiminimai susiję su jausmais. O įsipareigojimai su darbais.
Pats svarbiausias jausmas yra meilė. Jūs jautėte kalbėjusių nuostabių seserų vadovių meilę. Jūs taip pat per Dvasią pajautėte, kad jos jus myli net jūsų nepažindamos, nes jos jaučia Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo meilę jums. Štai kodėl jos taip nori tarnauti jums ir trokšta, kad gautumėte Dievo jums paruoštus palaiminimus.
Šią popietę jūs pajutote meilę aplinkiniams: draugams, bendramoksliams, kaimynams ir netgi tam, kas ką tik atėjo į jūsų gyvenimą, – nepažįstamam žmogui. Šis meilės jausmas yra Dievo dovana. Raštuose ji vadinama tikrąja meile ir „tyra Kristaus“ meile (žr. Moronio 7:47). Jūs jautėte šią meilę šią popietę ir galite ją pajausti dažnai, jeigu jos sieksite.
Antrasis jausmas, kurį patyrėte šią popietę buvo Šventosios Dvasios įtaka. Seserys šiandien jums pažadėjo, kad Šventoji Dvasia padės jums suprasti, ką Viešpats norėtų, kad jūs dėl Jo padarytumėte tarnaudamos kitiems. Per Dvasią pajutote, kad jų pažadai yra iš Viešpaties ir kad jie yra tikri.
Viešpats tarė: „Ir dabar, iš tiesų, iš tiesų sakau tau: pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera, – taip, elgtis teisingai, vaikščioti nuolankiai, teisti teisiai; ir tai yra mano Dvasia“ (DS 11:12).
Šį palaiminimą turėjote gauti šią popietę. Pavyzdžiui, galbūt šiame susirinkime jūs prisiminėte stokojančio žmogaus vardą arba veidą. Tai galėjo būti tik šmėstelėjusi mintis, tačiau dėl to, ką išgirdote šią popietę, jūs melsitės, tikėdamos, kad Dievas nuves jus padaryti gera – tai, ko Jis nori jiems. Kai tokios maldos taps jūsų gyvenimo kasdienybe, jūs ir aplinkiniai pasikeis į gerą.
Trečias jausmas, kurį patyrėte šią popietę – tai jūsų noras būti arčiau Gelbėtojo. Čia net jauniausia mergaitė pajus giesmės kvietimo tikrumą: Jėzus kalbėjo: „Sekit mane.“ Tad sekime Jį, [Jo pėdom eidami].“ 2
Taigi pirmas dalykas, kurį privalote įsipareigoti padaryti skatinamos šių jausmų – tai eiti ir tarnauti žinodamos, kad jūs neinate vienos. Kai jūs einate ką nors paguosti ir kam nors tarnauti Gelbėtojo vardu, Jis paruošia jums kelią. Kaip jums šią popietę pasakytų grįžę misionieriai, tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus yra pasiruošęs jus priimti savo namuose ar kad kiekvienas žmogus, kuriam bandysite tarnauti, jums padėkos. Bet Viešpats eis priekyje ruošdamas jums kelią.
Prezidentas Tomas S. Monsonas nuolatos kartoja, kad jis žino apie Viešpaties pažado realumą: „Ir kas jus priims, ten būsiu ir aš, nes aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų“ (DS 84:88).
Vienas iš būdų, kaip Jis eis prieš jūsų veidą, bus paruošti širdį žmogaus, kuriam Jis paprašė jus tarnauti. Jis paruoš ir jūsų širdį.
Jūs taip pat pamatysite, kad Viešpats apsups jus padėjėjais: iš dešinės ir iš kairės, ir aplink jus. Jūs neisite vienos tarnauti kitiems dėl Jo.
Jis tai padarė dėl manęs šią popietę. Viešpats paruošė debesį liudytojų (žr. Hebrajams 12:1), kad tiek žodžiais, tiek muzika sujungtų ir padidintų jėgą to, ką Jis norėjo, kad aš perduočiau. Man tik reikėjo įsitikinti, kad aš su savo kalba derėsiu Jo kompozicijoje. Meldžiu ir viliuosi, kad jūs pajausite dėkingumą ir džiaugsmą, kai Viešpats pastatys jus kartu su kitomis tarnauti Jo vardu.
Kai dažnai tai patirsite, o patirsite tikrai, jūs šypsositės tai pripažindamos, kaip kad aš šypsausi, kai giedame: „Šis darbas nuostabus.“3
Jūs taip pat šypsositės prisimindamos šią eilutę: „Ir atsakys jiems karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mato 25:40).
Antras dalykas, kurį privalote padaryti eidamos tarnauti Jam, yra atminti Viešpatį. Viešpats ne tik eina prieš mūsų veidą, ne tik siunčia angelus kartu su mumis tarnauti, bet Jis taip pat jaučia paguodą, kurią mes suteikiame kitiems, tarsi būtume ją suteikę Jam.
Kiekviena Dievo dukra, kuri išklauso ir tiki šio susirinkimo žiniomis, paklaus: „Ką Viešpats nori, kad padaryčiau, padėdama Jam pasirūpinti stokojančiaisiais?“ Kiekvienos sesers aplinkybės yra unikalios. Tai yra tiesa kalbant apie mano nedidelį būrį dukterų, marčių, anūkių ir proanūkių. Joms, kaip ir visoms Dangiškojo Tėvo dukterims, aš kartoju išmintingą sesers Lindos K. Burton patarimą.
Ji prašė jūsų melstis su tikėjimu, kad žinotumėte, ką Viešpats nori, kad padarytumėte pagal savo aplinkybes. Ir po to ji jums kalbėjo apie mielą paties Viešpaties suteiktą paguodą moteriai, kritikuojamai už Jo galvos patepimą brangiu aliejumi, kurį buvo galima parduoti ir padėti vargšams.
„Bet Jėzus atsiliepė: „Palikite ją ramybėje! Kam ją skaudinate? Ji man padarė gerą darbą.
Vargšų jūs visuomet turite šalia savęs ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet.
Ji padarė, ką galėjo. Ji iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.
Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama Evangelija, bus ir jos atminimui pasakojama, ką ji yra man padariusi“ (Morkaus 14:6–9).
Ši trumpa Raštų ištrauka yra malonus ir išmintingas patarimas ištikimoms seserims Viešpaties karalystėje šiais neramiais laikais. Jūs melsitės, kad žinotumėte, kam Tėvas nori, kad tarnautumėte iš meilės Jam ir mūsų Gelbėtojui. Ir nesitikėsite viešo pripažinimo, sekdamos pavyzdžiu moters iš Morkaus evangelijos pasakojimo, kurios šventas darbas pagerbiant pasaulio Išganytoją yra prisimenamas, bet vardas ne.
Viliuosi, kad mūsų šeimos seserys padarys visa, kas nuo jų priklauso, iš meilės Dievui, kad tarnautų stokojantiems. Trečias dalykas, kurį, tikiuosi, jos padarys, yra tai, kad bus kuklios dėl savo gerų darbų. Dabar meldžiu, kad jos priimtų Viešpaties patarimą, kurį Jis davė ir kurį, esu įsitikinęs, mums visiems reikėtų išgirsti:
„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.“
Ir tada Jis tarė:
„Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė,
kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mato 6:1, 3–4).
Meldžiuosi už seseris karalystėje, kad ir kur jos būtų, kad ir kokios būtų jų aplinkybės, kad jų tikėjimas Gelbėtoju ir dėkingumas už Jo Apmokėjimą vestų jas daryti viską, ką gali, tiems, kuriems Dievas prašo jas tarnauti. Pažadu, kai jos tai darys, jos judės keliu tapdamos šventomis moterimis, kurias Gelbėtojas ir mūsų Dangiškasis Tėvas sutiks šiltai ir kurioms atlygins viešai.
Liudiju, kad tai yra prikelto Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Jis prisikėlė. Jis sumokėjo už visas mūsų nuodėmes. Tai žinau, nes Jo dėka mes būsime prikelti ir galėsime gauti amžinąjį gyvenimą. Liudiju, kad prezidentas Tomas S. Monsonas yra gyvasis Jo pranašas. Dangiškasis Tėvas girdi ir atsako į mūsų maldas. Liudiju, kad mes priartėsime prie Gelbėtojo, kai iš tyros meilės Jo vardu tarnausime kitiems. Tai tvirtai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.