Amžinos šeimos
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Mūsų kunigijos pareiga yra paversti savo šeimas ir savo aplinkinių šeimas mūsų pagrindiniu rūpesčiu.
Esu dėkingas, kad šį vakarą galiu būti su jumis Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios visuotinėje kunigijos sesijoje. Bažnyčios istorijoje tai yra didis momentas. Prieš šimtą aštuoniasdešimt dvejus metus, 1834 metais, Kirtlande, Ohajo valstijoje, visa kunigija buvo sukviesta į susirinkimą, vykusį 4 m ilgio ir 4 m pločio iš rąstų pastatytoje mokykloje. Parašyta, kad tame susirinkime Pranašas Džozefas Smitas pasakė: „Apie šios Bažnyčios ir karalystės likimą jūs žinote ne daugiau už kūdikį ant motinos kelių. Jūs to nesuvokiate. […] Šį vakarą čia matote tik saujelę kunigijos, bet ši Bažnyčia pripildys Šiaurės ir Pietų Ameriką, ji pripildys pasaulį“.1
Į šią sesiją daugiau kaip 110-yje šalių susirinko milijonai kunigystę turinčiųjų. Pranašas Džozefas Smitas turbūt regėjo šiuos laikus ir mūsų dar laukiančią šlovingą ateitį.
Šio vakaro žinia pasistengsiu apibūdinti tą ateitį ir ką turėtume daryti, kad būtume dalis laimės plano, kurį mums yra paruošęs mūsų Dangiškasis Tėvas. Prieš gimdami mes gyvenome šeimoje su mūsų šlovinguoju ir amžinuoju Dangiškuoju Tėvu. Jis sukūrė planą, pagal kurį galime tobulėti ir tapti panašūs į Jį. Tai Jis padarė iš meilės mums. Plano paskirtis buvo suteikti mums privilegiją gyventi amžinai, kaip gyvena mūsų Dangiškasis Tėvas. Šis Evangelijos planas suteikė mums mirtingąjį gyvenimą, kuriame būtume išbandyti. Buvo pažadėta, kad jei laikysimės Evangelijos įstatymų ir kunigystės apeigų, tai per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą gausime amžinąjį gyvenimą – didžiausią iš visų Jo dovanų.
Amžinasis gyvenimas – tai gyvenimas, kurį gyvena Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas. Dievas yra pasakęs, kad Jo tikslas yra „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“ (Mozės 1:39). Taigi, didysis kiekvieno kunigystę turinčiojo tikslas yra dalyvauti darbe, kuriame žmonėms padedama siekti amžinojo gyvenimo.
Visos kunigijos pastangos ir visos kunigystės apeigos yra skirtos padėti Dangiškojo Tėvo vaikams per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą pasikeisti ir tapti ištobulintų šeimų nariais. Iš to matyti, kad „didysis kiekvieno vyro darbas yra tikėti Evangelija, laikytis įsakymų, kurti ir tobulinti amžinąją šeimą“2 bei padėti tą patį daryti kitiems.
Kadangi tai yra tiesa, celestialinė santuoka turėtų būti visų mūsų darbų dėmesio centras ir tikslas. Tai reiškia, kad turime stengtis Dievo šventykloje būti užantspauduoti su amžinąja porininke. Taip pat turime skatinti kitus sudaryti ir laikytis tų sandorų, kurios vyrą ir žmoną su jų šeima suriša šiame gyvenime ir būsimajame pasaulyje.
Kodėl tai turėtų taip rūpėti kiekvienam iš mūsų – jaunam ar senam, diakonui ar aukštajam kunigui, sūnui ar tėvui? Ogi todėl, kad mūsų kunigystės pareiga yra paversti savo šeimas ir savo aplinkinių šeimas mūsų pagrindiniu rūpesčiu. Kiekvienas svarbus sprendimas turi būti priimamas apsvarsčius, kaip jis padės šeimai pasiruošti gyventi su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi. Mūsų kunigystės tarnystėje nėra nieko už tai svarbesnio.
Leiskite jums papasakoti, ką tai galėtų reikšti diakonui, kuris šį vakarą klausosi kaip šeimos narys ir kaip kvorumo narys.
Jo šeimoje gali vykti arba nevykti reguliarios šeimos maldos arba dažni šeimos namų vakarai. Jei jo tėvas, jausdamas šias pareigas, šeimą kviečiasi maldai ar Raštų skaitymui, diakonas galėtų su šypsena skubėti ten dalyvauti. Jis galėtų raginti dalyvauti savo brolius ir seseris bei pagirti už dalyvavimą. Mokslo metų pradžioje, ar esant kitam poreikiui, jis gali paprašyti savo tėvo palaiminimo.
Galbūt jis neturi tokio ištikimo tikėjimui tėvo. Tačiau vien širdies troškimas tai daryti, jo tikėjimo dėka, dangiškai paveiks jo aplinkinius. Jie sieks tokio šeimyninio gyvenimo, kokio visa širdimi trokšta tas diakonas.
Mokytojas Aarono kunigystėje gali namų mokymo paskyrime įžvelgti galimybę padėti Viešpačiui keisti šeimos gyvenimą. Pats Viešpats užsiminė apie tai Doktrinoje ir Sandorose:
„Mokytojo pareiga yra nuolat prižiūrėti bažnyčią, būti su jais ir juos stiprinti;
ir žiūrėti, kad bažnyčioje nebūtų nedorybės, nei grubumo vienas kito atžvilgiu, nei melavimo, šmeižimo, nei pikta kalbėjimo“ (DS 20:53–54).
Panašiu būdu kunigui Aarono kunigystėje duotas toks paliepimas:
„Kunigo pareiga yra pamokslauti, mokyti, aiškinti, raginti ir krikštyti bei pateikti sakramentą,
ir lankytis kiekvieno nario namuose, ir raginti juos melstis balsu ir slaptoje bei vykdyti visas šeimos pareigas“ (DS 20:46–47).
Jums, kaip ir man, kai buvau jaunas mokytojas ir kunigas, gali kilti klausimas, kaip aš galiu įveikti šiuos iššūkius. Niekada nebuvau tikras, kaip galėčiau paraginti, kad pastūmėčiau savo šeimą link amžinojo gyvenimo tuo pačiu neįžeisdamas ar nesudarydamas įspūdžio, jog kritikuoju. Supratau, kad vienintelis širdis keičiantis raginimas ateina iš Šventosios Dvasios. Tai dažniausiai įvyksta liudijant apie Gelbėtoją, kuris buvo ir yra tobulas šeimos narys. Jei susitelksime į savo meilę Jam, tai mūsų lankomuose namuose augs harmonija ir ramybė. Šventoji Dvasia prisidės prie mūsų tarnavimo šeimoms.
Tinkamai melsdamasis, kalbėdamas ir ragindamas šeimos narius, jaunasis kunigystę turintis asmuo į jų protus ir širdis gali įnešti Gelbėtojo įtakos ir pavyzdžio.
Vienas išmintingas kunigijos vadovas man parodė tai suprantąs. Mano jaunojo sūnaus jis paprašė vadovauti namų mokymo pamokoje. Jis perspėjo, kad toji šeima gali priešintis jo mokymams, tačiau manė, jog paprastas berniuko mokymas ir liudijimas galėtų labiau prasiskverbti į jų užkietintas širdis.
Kaip jaunas vyresnysis galėtų prisidėti prie amžinųjų šeimų kūrimo? Jis galbūt ruošiasi vykti į misiją. Iš visos širdies jis gali melstis, kad surastų, mokytų ir pakrikštytų šeimas. Vis dar pamenu vieną žavų jaunuolį ir jo mielą nuotaką bei dvi jų gražias mergytes, vieną dieną sėdėjusias kartu su manimi ir mano misionieriumi porininku. Šventoji Dvasia atėjo ir jiems paliudijo, jog Jėzaus Kristaus Evangelija buvo sugrąžinta. Tuo jie patikėjo tiek, kad net paprašė jų dviems mergaitėms suteikti palaiminimą, kurį jie buvo matę viename iš mūsų sakramento susirinkimų. Jie jau turėjo troškimą, kad jų vaikai būtų palaiminti, tačiau dar nesuprato, kad aukštesnieji palaiminimai įmanomi tik Dievo šventyklose sudarius sandoras.
Man vis dar skaudu prisiminti tą porą ir jos mergytes, dabar turbūt užaugusias ir neturinčias jokio amžinosios šeimos pažado. Jų tėvai bent numanė, kokių palaiminimų jie gali sulaukti. Viliuosi, kad kažkaip, kažkur jiems dar galbūt pasitaikys proga tapti amžinąja šeima.
Kitiems į misijos vietą atvykusiems vyresniesiems, kaip, pavyzdžiui, mano sūnui Matui, pavyks labiau. Jie su porininku surado vieną skurde gyvenančią našlę su 11 vaikų. Jis norėjo, kad jie turėtų tai, ko norite jūs, – amžinąją šeimą. Bet tą akimirką mano sūnui tai atrodė neįmanoma arba bent neįtikėtina.
Tame miestelyje lankiausi praėjus daugeliui metų po to, kai mano sūnus pakrikštijo tą našlę. Ji pakvietė mane susitikti su jos šeima bažnyčioje. Man teko palaukti, nes dauguma jos vaikų ir daugybė anūkų turėjo susirinkti iš įvairių to rajono maldos namų. Vienas sūnus ištikimai tarnavo vyskupijoje, daugelis jos vaikų buvo palaiminti šventyklos sandoromis, ir ji užantspauduota amžinojoje šeimoje. Man paliekant šią brangią seserį ji apsikabino mane per liemenį (ji buvo labai žemo ūgio, taigi vos galėjo apkabinti mano liemenį) ir tarė: „Prašau, pasakykite Matėjui, kad sugrįžtų į Čilę, kol aš dar gyva“. Šių ištikimų vyresniųjų dėka jai buvo suteikta galimybė džiugiai laukti didžiausios Dievo dovanos.
Kad iš misijos grįžęs vyresnysis liktų ištikimas savo įsipareigojimui siekti amžinojo gyvenimo sau ir savo mylimiems žmonėms, jis turi atlikti dar kai ką. Laike ir amžinybėje nėra svarbesnio įsipareigojimo už santuoką. Jau esate girdėję išmintingą patarimą po misijos santuoką laikyti prioritetu. Ištikimas kunigystės tarnas tai darys išmintingai.
Galvodamas apie santuoką jis supras, kad renkasi, kokie bus jo vaikų tėvai ir kokį paveldą jie gaus. Jis pasirinks po uolių paieškų ir pamaldžių apsvarstymų. Jis įsitikins, kad žmogus, su kuriuo jis tuokiasi, turės tokį patį požiūrį į šeimą, į Viešpaties tikslus santuokai, ir kad ji yra tas asmuo, kuriam noriai patikės savo vaikų laimę.
Prezidentas N. Eldonas Taneris davė išmintingą patarimą: „Tėvai, kuriuos turėtumėte gerbti labiau už bet kuriuos kitus, yra jūsų būsimų vaikų tėvai. Tie vaikai turi teisę į pačius geriausius tėvus, kokius tik begalite jiems suteikti – į švarius tėvus“.3 Tyrumas bus apsauga jums ir apsauga jūsų vaikams. Tokį palaiminimą jūs esate jiems skolingi.
Šį vakarą mūsų klausosi vyrai ir tėvai. Ką jūs galite daryti? Viliuosi, kad sustiprėjo jūsų troškimas pakeisti tai, ko reikia jums ir jūsų šeimai, kad vieną dieną galėtumėte gyventi celestialinėje karalystėje. Kaip kunigystę turintis tėvas, su savo žmona šalia, galite kiekvieną šeimos narį nuoširdžiai skatinti laukti tos dienos. Sakramento susirinkimuose lankysitės kartu su savo šeima, rengsite šeimos susirinkimus, į kuriuos bus kviečiama Šventoji Dvasia, melsitės už savo žmoną ir šeimą bei ruošitės vestis savo šeimą į šventyklą. Kartu su jais eisite keliu, vedančiu link amžinosios šeimos namų.
Su savo žmona ir vaikais elgsitės taip, kaip Dangiškasis Tėvas elgiasi su jumis. Kad savo šeimai vadovautumėte Jo būdu, seksite Gelbėtojo pavyzdžiu ir nurodymais.
„Jokia galia ar įtaka negali, arba neturi, būti palaikoma kunigyste, kitaip kaip tik įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile,
maloningumu ir tyru žinojimu, kurie didžiai išplečia sielą be veidmainystės ir klastos, –
tinkamu laiku, kai įkvepia Šventoji Dvasia, griežtai papeikiant, o po to parodant dar didesnę meilę tam, kurį papeikei, kad jis nelaikytų tavęs savo priešu“ (DS 121:41–43).
Kunigystę turintiems tėvams Viešpats yra pasakęs, kokie vyrai jie turėtų būti. Jis sako: „Mylėsi savo žmoną visa širdimi ir glausies prie jos ir prie nieko daugiau“ (DS 42:22). Kalbėdamas tiek vyrui, tiek ir žmonai, Viešpats įsako: „nesvetimausi […] ir nedarysi nieko panašaus“ (DS 59:6).
Jaunimui Viešpats yra nustatęs standartą. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui“ (Kolosiečiams 3:20) ir „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Išėjimo 20:12).
Kai Viešpats kalba visiems šeimoje, Jis pataria mylėti ir palaikyti vienas kitą.
Jis prašo, kad „stengtumėmės ištobulinti gyvenimą kiekvieno … nario“ šeimoje, „stiprintume silpnąjį; gelbėtume klystantį mylimą žmogų ir džiaugtumėmės jų atsinaujinusia dvasine stiprybe“.4
Viešpats taip pat prašo daryti viską, ką galime, kad padėtume savo mirusiai giminei būti kartu su mumis mūsų amžinuose namuose.
Aukštųjų kunigų grupės vadovas, stropiai padedantis žmonėms surasti savo protėvius ir šventyklai pateikti jų vardus, gelbėja tuos, kurie yra išėję anksčiau. Ateinančiame pasaulyje skambės padėkos tokiems aukštiesiems kunigams ir tiems, kas atlieka apeigas, nes jie neužmiršo savo šeimos, laukiančios dvasių pasaulyje.
Pranašai yra pasakę: „Pats svarbiausias Viešpaties darbas, kokį tik jūs bet kada atliksi[te], bus tarp jūsų pačių namų sienų. Namų mokymas, vyskupystės darbas ir kitos bažnytinės pareigos – visa tai svarbu, tačiau pats svarbiausias darbas vyksta tarp jūsų namų sienų“.5
Tiek jūsų namuose, tiek jūsų kunigystės tarnystėje, patys vertingiausi bus tie maži darbai, kurie padės mums ir mūsų mylimiesiems siekti amžinojo gyvenimo. Tokie darbai šiame gyvenime gali atrodyti maži, tačiau amžinybėje jie atneš nesibaigiančių palaimų.
Jei ištikimai tarnaudami padėsime Dangiškojo Tėvo vaikams sugrįžti į namus pas Jį, tai būsime verti tokio pasveikinimo, kurį visi labai norime išgirsti užbaigę savo žemiškąją tarnystę. Ir štai tie žodžiai: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mato 25:21).
Tarp tų „didelių dalykų“ yra nesibaigiančios ainijos pažadas. Meldžiu, kad mes visi taptume verti ir padėtume kitiems tapti vertiems tos dieviškos palaimos mūsų Tėvo ir Jo Mylimo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, namuose. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.