Jis užsidės jus ant pečių ir parneš namo
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Kaip Gerasis Ganytojas suranda savo paklydusias avis, taip Jis ras ir jus, jei tik širdimi šauksitės pasaulio Gelbėtojo.
Vienas baisiausių mano vaikystės prisiminimų prasideda mane pažadinančiu oro pavojaus sirenų kauksmu tolumoje. Netrukus pasigirsta propelerių ūžimas ir gausmas, vis garsėjantis, kol net oras pradeda virpėti. Gerai savo motinos išmokyti, mes, vaikai, pagriebiame savo krepšius ir bėgame įkalnėn, kur yra priešlėktuvinė slėptuvė. Mums beskubant aklinoje nakties tamsoje iš dangaus krenta žalios ir baltos signalinės raketos, paženklindamos taikinius bombonešiams. Gana keista, kad visi vadina šias signalines raketas Kalėdų eglutėmis.
Man ketveri metai, ir aš matau kariaujantį pasaulį.
Drezdenas
Mano šeima gyveno netoli Drezdeno miesto. Gyvenę ten turbūt matė tūkstantį kartų daugiau nei aš. Tūkstančių tonų sprogmenų sukelti didžiuliai gaisrai nusiaubė Drezdeną, sunaikindami daugiau nei 90 procentų miesto ir po savęs palikdami tik nuolaužas bei pelenus.
Labai greitai kažkada „Brangenybių dėžute“ praminto miesto nebeliko. Vokiečių rašytojas Erichas Kestneris taip aprašė sunaikinimą: „Tūkstantį metų buvo kuriamas jo grožis, per vieną naktį jis buvo visiškai sunaikintas.“1 Vaikystėje negalėjau įsivaizduoti, kaip įveikti mūsų pačių tautos pradėto karo sukeltą naikinimą. Mus supantis pasaulis atrodė visiškai beviltiškas ir be jokios ateities.
Praeitais metais turėjau progą dar kartą apsilankyti Drezdene. Po karo praėjus septyniasdešimčiai metų miestas vėl yra tapęs „Brangenybių dėžute“. Griuvėsiai sutvarkyti, o miestas atstatytas ir netgi pagerintas.
Lankydamasis mačiau nuostabią liuteronų bažnyčią Frauenkirche, Dievo Motinos bažnyčią. Ji pastatyta XVIII amžiuje ir buvo viena iš spindinčių Drezdeno brangenybių, bet karas pavertė ją nuolaužų krūva. Tokia ji išliko daugelį metų, kol galiausiai buvo nuspręsta Frauenkirche atstatyti.
Sunaikintosios bažnyčios akmenys buvo išsaugoti, surūšiuoti ir, jei įmanoma, panaudoti atstatymo metu. Šiais laikais tie nuo ugnies pajuodę akmenys atrodo tarsi randai išorinėse sienose. Šie „randai“ ne tik primena, ką šis pastatas patyrė karo metu, bet taip pat įamžina viltį, puikiai simbolizuodami žmogaus gebėjimą iš pelenų sukurti naują gyvenimą.
Mąstydamas apie Drezdeno istoriją ir žavėdamasis sumanumu bei ryžtu tų, kurie atstatė tai, kas buvo visiškai sunaikinta, jutau malonią Šventosios Dvasios įtaką. Pagalvojau, kad jei žmogus gali iš griuvėsių, nuolaužų ir sugriauto miesto likučių atstatyti įspūdingą pastatą, kylantį link dangaus, mūsų Visagalis Tėvas tikrai turi kur kas daugiau galios atstatyti Savo puolusius, patyrusius sunkumus ar paklydusius vaikus.
Nesvarbu, jei atrodo, kad mūsų gyvenimas visiškai žlugęs. Nesvarbu, kokio raudonumo yra mūsų nuodėmės, koks baisus mūsų kartėlis, kokios vienišos, apleistos ar sudužusios mūsų širdys. Atstatyti gali būti netgi tie, kurie neturi vilties, kurie gyvena neviltyje, kurie prarado pasitikėjimą, dorą ar nusigręžė nuo Dievo. Išskyrus retus pražūties sūnų atvejus, nėra gyvenimo, kuris būtų taip žlugęs, kad jo nebūtų galima atstatyti.
Džiugi Evangelijos žinia yra tokia: dėl amžino laimės plano, kurį parūpino mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas, ir per beribę Jėzaus Kristaus auką ne tik galime būti išpirkti iš savo nuopuolio būsenos ir atstatyti į tyrumą, bet taip pat galime peržengti mirtingosios vaizduotės ribas ir tapti amžinojo gyvenimo paveldėtojais bei neapsakomos Dievo šlovės dalininkais.
Palyginimas apie paklydusią avį
Gelbėtojo tarnystės metu tuometiniai religiniai vadovai nepritarė tam, kad Jėzus leido laiką su žmonėmis, kuriuos jie vadino „nusidėjėliais“.
Galbūt jiems atrodė, kad Jis toleravo ar net pateisino nuodėmingą elgesį. Galbūt jie manė, kad nusidėjėliams atgailauti geriausiai padeda smerkimas, pašaipos ir gėdinimas.
Kai Gelbėtojas suvokė, ką mano fariziejai ir Rašto aiškintojai, Jis papasakojo istoriją:
„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?
Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių.“2
Daugelį šimtmečių šis palyginimas tradiciškai buvo suprantamas kaip kvietimas mums veikti parvedant prapuolusias avis ir ištiesiant pagalbos ranką tiems, kurie paklydo. Žinoma, tai tinkamas ir geras aiškinimas, tačiau galvoju, ar čia neslypi kas daugiau.
Gal Jėzaus tikslas visų pirma buvo pamokyti apie Gerojo Ganytojo darbą?
Gal Jis liudijo apie Dievo meilę Savo neklusniems vaikams?
Gal Gelbėtojas tuo norėjo pasakyti, kad Dievas gerai žino tuos, kurie paklydo, ir Jis suras juos, Jis išties jiems Savo ranką ir Jis išgelbės juos?
Jei taip, ką avis turi daryti, kad nusipelnytų dieviškos pagalbos?
Ar aviai reikia mokėti naudotis sudėtingu sekstantu, kad nustatytų savo koordinates? Ar jai reikia mokėti naudotis navigacijos sistema, kad rastų savo buvimo vietą? Ar ji privalo sugebėti sukurti programėlę, kuri iškviečia pagalbą? Ar aviai reikia rėmėjo pritarimo, kad Gerasis Ganytojas ateitų jai į pagalbą?
Ne. Tikrai ne! Avis verta dieviško išgelbėjimo vien todėl, kad ją myli Gerasis Ganytojas.
Palyginimas apie paklydusią avį man yra viena iš labiausiai viltį teikiančių Raštų ištraukų.
Mūsų Gelbėtojas, Gerasis Ganytojas, pažįsta ir myli mus. Jis pažįsta ir myli jus.
Jis žino, kada paklystate, ir Jis žino, kur esate. Jis žino jūsų širdgėlą. Jūsų tylius maldavimus. Jūsų baimes. Jūsų ašaras.
Nesvarbu, kodėl paklydote – dėl savo pačių prastų sprendimų ar dėl jums nepavaldžių aplinkybių.
Svarbiausia tai, kad esate Jo vaikas. Ir Jis jus myli. Jis myli savo vaikus.
Kadangi Jis jus myli, Jis suras jus. Jis su džiaugsmu užsidės jus ant pečių. Ir pargabenęs jus namo Jis visiems sakys: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“3
Ką turime daryti?
Gal pagalvojote, kad čia kažkokia gudrybė? Tikrai turiu kažką padaryti, ne vien tik laukti išgelbėjimo.
Nors mūsų mylintis Tėvas nori, kad visi Jo vaikai sugrįžtų pas Jį, Jis nei vieno per prievartą nevarys į dangų.4
Taigi, ką mes turime daryti?
Jo kvietimas paprastas:
„Grįžkite pas mane.“5
„Ateikite pas mane.“6
„Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų.“7
Taip parodome Jam, kad norime būti išgelbėti.
Tam reikia trupučio tikėjimo. Bet nenusiminkite. Jei dabar negalite sutelkti tikėjimo, pradėkite nuo vilties.
Jei negalite pasakyti, jog žinote, kad Dievas yra, galite viltis, kad Jis yra. Galite norėti tikėti.8 Pradžiai to pakanka.
Tada veikdami pagal tą viltį kreipkitės į Dangiškąjį Tėvą. Dievas parodys jums Savo meilę ir pradės išgelbėjimo bei keitimo darbą.
Po kurio laiko savo gyvenime atpažinsite Jo ranką. Jausite Jo meilę. O noras vaikščioti Jo šviesoje ir eiti Jo keliu augs sulig kiekvienu tikėjimo žingsniu.
Šiuos tikėjimo žingsnius vadiname „paklusnumu“.
Šiais laikais tai nepopuliarus žodis. Jėzaus Kristaus Evangelijoje paklusnumas yra svarbi sąvoka, nes žinome, „kad per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms“.9
Stiprėjant mūsų tikėjimui turi stiprėti ir mūsų ištikimybė. Pradžioje citavau vokiečių rašytoją, kuris sielojosi dėl Drezdeno sunaikinimo. Jis taip pat parašė frazę: „Es gibt nichts Gutes, ausser: Man tut es.“ Jei kas nesupranta celestialinės kalbos, tai verčiama taip: „Gėrio nebus, jei tu jo nesukursi.“10
Visi galime labai išraiškingai kalbėti apie dvasinius dalykus. Galime padaryti įspūdį žmonėms intelektualiai su įžvalga aiškindami religines temas. Galime pompastiškai kalbėti apie religiją ir „svajot jau apie palaimas dangaus“.11 Bet jei mūsų tikėjimas nekeičia gyvenimo būdo – jei mūsų įsitikinimai neveikia kasdienių sprendimų – tai mūsų religija tuščia, o tikėjimas gal ir gyvas, bet tikrai ne sveikas, ir jam gresia pavojus galiausiai mirti.12
Paklusnumas – tai tikėjimo gyvybinės jėgos šaltinis. Būtent paklusnumu pripildome savo sielą šviesos.
Bet manau, kad kartais paklusnumą suprantame neteisingai. Galime patį paklusnumą laikyti galutiniu tikslu, o ne priemone tikslui pasiekti. Arba galime metaforišku paklusnumo kūju daužyti geležinį įsakymų priekalą vis pakaitindami ir smūgiuodami, kad „perkaltume“ tuos, kuriuos mylime, į šventesnį, dangišką kūrinį.
Be abejonės, kartais reikia griežto kvietimo atgailauti. Žinoma, yra tokių, kuriuos tik taip galima paveikti.
Bet galbūt paaiškinti, kodėl paklūstame Dievo įsakymams, gali kitas palyginimas. Gal paklusnumas nėra vien tik lankstymo, vartymo ir kalimo procesas, kurio metu mūsų sielos tampa tuo, kuo nesame. Greičiau tai procesas, kurio pagalba atrandame, iš ko tikrai esame padaryti.
Mus sukūrė Visagalis Dievas. Jis yra mūsų Dangiškasis Tėvas. Tiesiogine prasme esame Jo vaikai. Mes sukurti iš dieviškos, brangiausios ir ištobulintos materijos, taigi turime savyje dieviškumo elementų.
Tačiau čia žemėje mūsų mintis ir veiksmus neigiamai veikia tai, kas sugadinta, nešventa ir netyra. Pasaulio nešvarumai ir purvas sutepa mūsų sielas, dėl ko tampa sunku atpažinti ir prisiminti savo tikrąją prigimtį ir tikslą.
Bet visa tai negali pakeisti to, kas esame iš tikrųjų. Mūsų prigimties esminis dieviškumas išlieka. Ir tą akimirką, kai nusprendžiame atgręžti savo širdis į mūsų mylimą Gelbėtoją ir žengti mokinystės keliu, įvyksta stebuklas. Dievo meilė pripildo mūsų širdis, tiesos šviesa pripildo mūsų protus, palaipsniui prarandame norą nusidėti ir daugiau nebenorime vaikščioti tamsoje.13
Paklusnumą imame laikyti ne bausme, o išlaisvinančiu keliu į savo dieviškąją lemtį. Ir pamažu šios žemės sugedimas, nešvarumai bei apribojimai ima nykti. Galiausiai mumyse atsiskleidžia neįkainojama, amžina dangiškos esybės dvasia, o gėrio švytėjimas tampa mūsų prigimtimi.
Esate verti išgelbėjimo
Brangūs mano broliai ir seserys, brangūs mano draugai, liudiju, kad Dievas mato mus tokius, kokie iš tikrųjų esame, ir Jis laiko mus vertais išgelbėjimo.
Galbūt jaučiate, kad jūsų gyvenimas sugriautas. Galbūt nusidėjote. Galbūt bijote, pykstate, sielvartaujate, ar jus kamuoja dvejonės. Bet kaip Gerasis Ganytojas suranda savo paklydusias avis, taip Jis ras ir jus, jei tik širdimi šauksitės pasaulio Gelbėtojo.
Jis išgelbės jus.
Jis pakels ir užsidės jus ant pečių.
Jis parneš jus namo.
Jei mirtingųjų rankos gali nuolaužas ir griuvėsius paversti nuostabiais garbinimo namais, tai galime būti tikri, kad mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas gali mus atstatyti ir tai padarys. Jo planas yra padaryti mus daug didingesnius nei buvome, daug didingesnius nei galime įsivaizduoti. Sulig kiekvienu tikėjimo žingsniu mokinystės kelyje palaipsniui tampame amžinosios šlovės ir beribio džiaugsmo esybėmis, kuriomis mums ir skirta tapti.
Tai liudiju, nuolankiai to meldžiu ir laiminu jus šventu mūsų Mokytojo, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.