„Kaip galėjau pasitikėti Dangiškuoju Tėvu, kai jaučiausi esanti viena?“, Liahona, 2024 m. liepa.
Jauni suaugusieji
Kaip galėjau pasitikėti Dangiškuoju Tėvu, kai jaučiausi esanti viena?
Stengiausi tikėti, bet vis susidurdavau su daugybe iššūkių. Kaip galėjau toliau pasitikėti Viešpačiu?
Keitlyn Piterson iliustracijos
Mano pusbroliai supažindino mane su misionieriais, kai man buvo devyneri. Prisijungiau prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios, bet buvau vienintelė iš savo šeimos narių, kuri tai padarė. Nuo to laiko mokiausi vis labiau mylėti Jėzaus Kristaus evangeliją. Tačiau kurį laiką pasitikėti Dangiškuoju Tėvu ir Jo tiesomis man buvo nepaprastai sunku ir iš tiesų sunkiai sekėsi žengti pirmyn su tikėjimu.
Gyventi kitaip nei pasaulis, būnant Jėzaus Kristaus mokiniu, gali būti sunku bet kur, tačiau augti Honkonge tapus Bažnyčios nare buvo didesnis iššūkis, nei kai kas galėtų tikėtis.
Pavyzdžiui, daugelis žmonių šioje vietovėje nemėgsta Bažnyčios ir mano, kad ji susijusi su blogais dalykais. Anksčiau kalbant apie Bažnyčią vartotame kiniškame žodyje „mormonas“ buvo garsas, kuris asocijavosi su kinišku žodžiu „velnias“. Dėl to kai kuriems susidarė apmaudžiai klaidingas Bažnyčios vertybių suvokimas.
Be to, kadangi Honkonge jau yra įsitvirtinusių daug kitų tradicinių religijų ir yra mažai Bažnyčios narių, gali būti lengva pasijusti vienišam ar izoliuotam. Daugelis žmonių abejoja Bažnyčia, iki galo nesuprasdami jos mokymų ir nenorėdami nuoširdžiai išklausyti to, kuo nariai nori pasidalyti.
Šių kliūčių poveikį labiausiai jutau paauglystėje, tačiau dėl tų potyrių daug sužinojau apie tai, ką reiškia pasitikėti Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi.
Ar buvo verta gyventi pagal evangeliją?
Mokantis vidurinėje mokykloje mano tėvai draugavo su viena iš mokytojų. Ši mokytoja buvo praktikuojanti kitos konfesijos krikščionė. Tuo metu savo klasėje buvau vienintelė Bažnyčios narė, o daugelis bendraklasių ir mokytojų jau turėjo tam tikrų spėlionių apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir jos narius.
Ši konkreti mokytoja buvo labai neigiamai nusiteikusi mano tikėjimo atžvilgiu, o tai apsunkino situaciją, nes ji buvo šeimos draugė.
Pavyzdžiui, jos pamokose dažnai būdavau mieguista dėl kėlimosi į ankstyvo ryto seminariją, todėl ji nerimavo, kad atsiliksiu moksluose. Be to, ji pastatydavo mane į keblią padėtį uždavinėdama man daugybę sudėtingų doktrininių klausimų, į kuriuos nežinodavau, kaip atsakyti. Ji net namų darbams man duodavo skaityti prieš Bažnyčią nukreiptą literatūrą! Ji iš visų jėgų stengėsi įtikinti mane palikti šį tikėjimą.
Mano tikėjimui tai buvo sudėtingas metas. Kodėl man stengiantis išlikti arti Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus ištikimybė keldavo iššūkių ir sunkumų mano gyvenime? Argi neturėjau būti laiminama už tai, kad laikiausi įsakymų ir aukojau miegą dėl seminarijos lankymo?
Vietoj to mano pažymiai prastėjo, tikėjimas silpo, o santykiai su mokytojais, šeima ir Dangiškuoju Tėvu pašlijo.
Kurį laiką ėmiau abejoti, ar verta gyventi pagal evangeliją. Pradėjau praleidinėti seminarijos pamokas ir netrukus pajutau, kad mano tikėjimas blėsta. Atrodė, kad lengviau tiesiog pasiduoti tam, ką mane supantis pasaulis spaudžia daryti.
Pasirinkimas pasitikėti
Vis meldžiau Dangiškojo Tėvo vadovavimo ir supratimo. Nepaisant didelio sumišimo ir nusivylimo, kurį jaučiau dėl savo situacijos, kažkas mano širdyje tebesilaikė tikėjimo. Apie savo situaciją prasitariau tikintiems draugams ir papasakojau bendraamžiams iš bažnyčios, kurie paragino apie tai pasikalbėti su seminarijos mokytoja.
Ji mane atjautė ir padrąsino toliau lankyti seminariją su vilties kupina širdimi. Ji pažadėjo man, kad jei ir toliau laikysiuosi tikėjimo ir pasitikėsiu, pamatysiu atsiveriančius palaiminimus ir kad Viešpats man yra daug ką paruošęs ir pašventins mano sunkumus (žr. 2 Nefio 2:1–2).
Taigi, nepaisant patiriamų sunkumų, pasirinkau pasitikėti.
Po kurio laiko mano požiūris ėmė keistis. Užuot sutelkusi dėmesį į patiriamus sunkumus, susitelkiau į dėkingumą už evangeliją. Pradėjau telkti dėmesį į palaiminimą turėti šeimą, į savo dieviškąją tapatybę ir amžinąsias evangelijos tiesas. Galiausiai supratau, kad Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus žino mano aplinkybes ir visada buvo šalia manęs tomis akimirkomis, kai jaučiausi esanti visiškai viena.
Nuo tol viskas pasikeitė.
Toliau Jais pasitikėdama, laikydamasi įsakymų, kasdien atgailaudama ir kiekvieną dieną palaikydama ryšį su Jais, pajutau, kad mano tikėjimo pamatas gilėja ir tvirtėja.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai pasakė: „Prisiim[kite] atsakomybę už savo liudijimą apie Jėzų Kristų ir Jo evangeliją. Darbuokitės dėl jo. Puoselėkite jį, kad jis augtų. Maitinkite jį tiesa. Neterškite jo klaidingomis netikinčių vyrų ir moterų filosofijomis. Kai nuolatiniam savo liudijimo apie Jėzų Kristų stiprinimui teiksite prioritetą, stebėkite, kaip jūsų gyvenime vyks stebuklai.“
Ir kai aš tai padariau, stebuklas tikrai įvyko.
Ką reiškia pasitikėti Viešpačiu
Kurį laiką vengiau pokalbių apie tikėjimą su savo mokytoja, tačiau kai vieną dieną ji uždavė man klausimų, pasijutau pasirengusi atsakyti į juos su savo nauju tikėjimu. Maloniai jos paklausiau, ar ji kada nors lankėsi mūsų bažnyčios susirinkimuose arba skaitė ką nors iš Mormono Knygos. Kai ji atsake „ne“, pajutau įkvėpimą paliudyti apie paprastas tiesas.
Pasakiau jai, kad niekada negali žinoti, ar kažkas yra tiesa, jei pats to nepatyrei ar neieškojai atsakymų. Paaiškinau, kad žinau, jog evangelija yra tiesa, nes stengiausi rasti tuos atsakymus ir širdyje jaučiau, kad jie teisingi. Pakviečiau ją padaryti tą patį, ir nuo tada mūsų santykiai tapo daug geresni.
Šis tikėjimo išbandymas, kurį patyriau būdama paauglė, tikrai paruošė mane ateičiai kaip Kristaus mokinę. Mačiau, kaip atėjo daugybė palaiminimų ir išsipildė daugybė pažadų, nes labiau pasitikėdavau Viešpačiu nei kitų nuomone. Kaip pareiškė Nefis: „O Viešpatie, aš pasitikėjau tavimi ir pasitikėsiu tavimi per amžius. Aš nepasitikėsiu kūno ranka“ (2 Nefio 4:34).
Kai reikalai klostosi ne pagal planą arba kai susiduriame su netikėtais sunkumais, gali būti lengva pasijusti taip, tarsi Dangiškasis Tėvas būtų mus neteisingai nukreipęs, apleidęs ar Jam paprasčiausiai nerūpime.
Tačiau tai netiesa.
Iš tiesų būtent tais painių ir širdį veriančių sunkumų laikais visada prisimenu, ką reiškia visiškai pasitikėti Viešpačiu. Reikia, kad mano mokinystė ir tikėjimas taptų prasmingi ir keičiantys gyvenimą, o ne mechaniški ir rutininiai. Prezidentas Nelsonas taip pat mokė: „Jūsų klestintis tikėjimas padės jums sunkumus paversti nepaprastu augimu ir galimybėmis.“
Dabar suprantu, kad pasirinkusi tikėjimą Jėzumi Kristumi esu laiminama labiau, nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Tai nereiškia, kad niekada nepatiriu sielvarto, sunkumų ar sumaišties, tačiau tai reiškia, kad žinau, kur ieškoti ramybės ir stabilumo.
Prezidentas Nelsonas su meile mums primena: „Prašau įsidėmėti tai: jei pasaulyje viskas ir visi, kuo pasitikite, apviltų, Jėzus Kristus ir Jo Bažnyčia niekada jūsų neapvils.“
Kad ir su kuo susidurtumėte savo gyvenime – su nepateisintais lūkesčiais, pasaulio balsų spaudimu, šeimyninėmis problemomis, psichinės sveikatos sutrikimais, finansiniu nestabilumu, širdgėla, nesąžiningumu ar kitais išbandymais, – norėčiau pakviesti jus ir toliau pasitikėti Viešpačiu. Jis puikiai žino jūsų aplinkybes. Jis jus pažįsta. Jis yra paruošęs jums nuostabių palaiminimų. Net ir tomis akimirkomis, kai nenorite Juo pasitikėti, vis tiek tai darykite. Jo pažadai tikri. Atėjus laikui, Jis atves jus į džiaugsmą, viltį ir stebuklus.
Jis tai daro man, nes ir toliau Juo pasitikiu.