Mano siela troško būti ten

Londonė Brimhol, Bažnyčios žurnalai

Vienas mėgstamas Raštų pasakojimas tapo atsakymu į mano troškimą būti arti Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus.

Vieną dieną atėjau į šventyklą klausdama širdyje: „Dangiškasis Tėve, kaip man sekasi su evangelija?“

Tą savaitę mano ydos buvo ypač akivaizdžios. Kaip ir Nefis, jaučiausi apsunkusi nuo nuodėmių, kurios mane taip lengvai apninka. Tačiau, kaip ir Nefis, žinojau, kuo pasitikiu. (Žr. 2 Nefio 4:18–19.) Tikėjausi, kad tą rytą su Viešpačiu Jo namuose praleistas laikas padės sumažinti mano jaučiamą atitolimą.

Atidžiai klausiausi endaumento sesijos ir jaučiausi dėkinga už man suteiktą stiprybę ir žinias. Bet kai įėjau į celestialinį kambarį, širdyje vis dar jaučiau sunkumą. Kaip man žinoti, ką apie mane mano Viešpats?

Kelias minutes sėdėjau ir svarsčiau, o tada, manydama, kad atsakymo nesulauksiu, ėmiau stotis. Bet kažkas mane vėl patraukė žemyn ir pasodino ant sofos. „Nenoriu išeiti“, – pagalvojau.

Apsidairiau po kambarį ir pamačiau pažįstamą paveikslą, kuriame buvo pavaizduotas angelų apsuptas Jėzus Kristus, ištiesęs rankas į mane. Į galvą atėjo vienos mano mėgstamos Raštų eilutės žodžiai: „Mano siela troško būti ten“ (Almos 36:22).

Aš dažnai susimąstydavau apie tos Almos pasakojimo eilutės svarbą. Anksčiau mintis, kad reikės stoti prieš Dievą dėl nuodėmių, kankino Almą „neapsakomu siaubu“ (Almos 36:14). Tačiau atsigręžęs į Kristų jis pamatė angelų apsuptą Dievą ir jo „siela troško būti ten“. Šis Raštų kontrastas man visada atrodė gražus. Nežymios Almos pastangos žvelgti į Viešpatį smarkiai paveikė jo širdį.

Supratau, kad nenoriu išeiti iš celestialinio kambario, nes aš, kaip ir Alma, troškau būti ten – tiek tą dieną šventykloje, tiek ir galiausiai su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi savo dangiškuose namuose. Šventoji Dvasia panaudojo mano mėgstamą Raštų pasakojimą, kad pasakytų, jog Dievas mato mano širdį. Man buvo priminta, kad nepaisant mano ydų, Viešpats priėmė mano pastangas būti arti Jo. Jis žinojo, kad troškau būti ten.