„Pokalbiai šeimoje apie savižudybę“, Liahona, 2024 m. liepa.
Pokalbiai šeimoje apie savižudybę
Kaip tėvai, norime savo vaikus paruošti bet kokiems juos galintiems ištikti pavojams. Nors gali būti nejauku apie tai kalbėti, tačiau savižudybė yra vienas iš tų pavojų.
Šeimos gyvenimas yra tarsi upių slalomo kelionė. Šeimos dėvi gelbėjimosi liemenes ir šalmus, o tėvai yra panašūs į upių vedlius, kurie šį kelią praėjo anksčiau. Vaikams reikia, kad perspėtume juos apie stiprias sroves ar akmenis. Jei toliau plaukiant žemyn upe bus pragaištingas krioklys, ar įspėsime apie jį savo vaikus? Ar duosime instrukcijas, kaip irkluoti ir kur pasukti, kad jie pakeistų savo maršrutą, ar lauksime, kol jie pakibs ant uolos ir tada juos įspėsime?
Mums, tėvams, gali būti nejauku kalbėtis tokia nemalonia tema kaip savižudybė, tačiau galime apsaugoti ir paruošti savo vaikus, kol jie dar neturi pavojingų minčių.
Tėvai gali padėti vaikams išmokti būti emociškai atspariems ir žinoti, kur kreiptis, kai jiems prireikia emocinės pagalbos. Reina I. Aburto, buvusi visuotinės Paramos bendrijos prezidentės antroji patarėja, mokė, jog „tai gali reikšti, kad turime pasidomėti emocinėmis ligomis, rasti priemones, padėsiančias įveikti šiuos sunkumus, ir galiausiai pačioms ateiti ir atvesti kitus pas Kristų, kuris yra Didis Gydytojas“.
Svarbus aptartinas dalykas
Kartais savižudybės įvyksta nesant jokiems įspėjamiesiems požymiams. Kai kuriais atvejais yra tik subtilūs ženklai, o kartais ir akivaizdūs. Negalime tiksliai žinoti, apie ką galvoja mūsų vaikai, todėl turime juos ruošti nuo mažens – jei kartais mintys apie savižudybę užvaldytų jų protą.
Sesuo Aburto tvirtino, kad „svarbu apie šias bėdas kalbėtis su savo vaikais, šeimomis ir draugais savo namuose, apylinkėse ir bendruomenėse“.
Vyresnysis Deilas G. Renlandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė: „Kiekvienas mūsų turime šeimos narių, brangių draugų ar pažįstamų, kurie turėjo minčių apie savižudybę, bandė nusižudyti ar atėmė sau gyvybę. […] Nemažai apylinkių ir kuolų [bei šeimų] svarsto galimybę pakalbėti apie savižudybių prevenciją tik tada, kai kas nors nusižudo. Mano klausimas – kodėl laukti? Kodėl tai nepadarius dabar? Nes kažkas apylinkėje ar kuole mąsto apie savižudybę.“
Prieš kelerius metus, įvykus vietinio masto tragedijai, susėdau su savo vaikais. Jaučiau pareigą jiems pasakyti, kad per Jėzų Kristų visada yra išeitis. Nėra nieko, ką jie galėtų padaryti ar ko nesugebėtų padaryti, kad reikėtų rinktis savižudybę. Kai jie buvo maži, neturėjau pagrindo manyti, kad jiems gresia toks pavojus, bet žinojau, kad vis tiek galėčiau kaip nors juos paruošti pavojingoms, potencialiai savižudiškoms mintims.
Kalbėjimas apie savižudybę užkerta kelią savižudybėms
Bažnyčios savižudybių prevencijos priemonių vadove rašoma: „Kalbėjimas apie savižudybę sumažins tikimybę, kad kas nors bandys nusižudyti. Tiesą sakant, atviras kalbėjimas apie savižudybę yra veiksmingas būdas padėti užkirsti kelią savižudybei.“
Pasak Nacionalinės vaikų ligoninės savižudybių prevencijos klinikos vadovo dr. Džono Akermano, „saugios erdvės kalbėjimui apie savižudybę sukūrimas gali išgelbėti vaiko gyvybę“. Taip pat jis priduria: „Savižudiškų minčių apniktam vaikui dažnai palengvėja sužinant, kad galima atvirai pasikalbėti su susirūpinusiu suaugusiu žmogumi.“
„Kalbėjimas apie savižudybę tinkamais būdais iš tiesų padeda to išvengti, o ne skatina“, – mokė sesuo Aburto. Jos tėvas nusižudė. Ilgus metus ji vengė kalbėti apie jo mirtį su savo šeima. Tačiau galiausiai ji suprato, kad verta apie tai pasikalbėti tiesiai ir atvirai. „Su savo vaikais dabar atvirai kalbuosi apie savo tėvo savižudybę ir pastebiu gydančią Gelbėtojo galią tiek esantiems šioje, tiek ir kitoje uždangos pusėje.“
Atviri pokalbiai apie savižudybę atveria vaikams galimybę kreiptis į savo tėvus ir kitus patikimus suaugusiuosius, o ne bandyti savarankiškai tvarkytis su mintimis apie savižudybę, jei jų kada nors kiltų.
Pasirodo, kad net šešerių ar septynerių metų vaikai jau yra turėję minčių apie savižudybę. „Anksčiau terapeutai, mokslininkai ir tėvai manė, kad jaunesni nei 10 ar 11 metų vaikai neturi minčių apie savižudybę, – pasakoja dr. Akermanas. – Dabar žinome, kad tai netiesa.“ Jis pažymi, kad net maži vaikai mintis apie savižudybę gali susieti su naštos, emocinio skausmo ar beviltiškumo jausmais.
Sesuo Aburto patikino: „Mums gali praversti mokėjimas atpažinti požymius ir simptomus savyje ir kituose. Taip pat galime išmokti atpažinti iškreipto ir ligoto mąstymo formas bei kaip jas pakeisti teisingesnėmis ir sveikesnėmis“.
Savižudybės yra daug dažnesnės, nei manome
Pasaulyje kas 40 sekundžių įvyksta beveik viena savižudybė, ir tai yra antroji pagrindinė 15–24 metų žmonių mirties priežastis pasaulyje. Neseniai atliktame tyrime, kuriame dalyvavo tūkstančiai paauglių Jutoje (JAV), tyrėjai iš Brigamo Jango universiteto išsiaiškino, kad maždaug 12 procentų pastarųjų dienų šventųjų jaunuolių rimtai galvojo apie savižudybę, o 4 procentai net bandė nusižudyti.
Tai reiškia, kad 25 paauglių grupėje 3 iš jų, statistiškai kalbant, rimtai galvojo apie savižudybę, o vienas net bandė nusižudyti.
Jei padėsime savo vaikams gauti reikiamą pagalbą dar nepasiekus krizinio taško (kai mintys virsta planu), tai galėsime padėti jiems pakeisti veiksmų kryptį, kol dar ne per vėlu.
Nuo ko pradėti
Vaikai jau labai anksti gali pradėti suvokti jausmus, tačiau mes galime parūpinti jiems žodžius, kuriais galėtų teisingai įvardinti savo jausmus. Pirmasis žingsnis gali būti padėti mažam vaikui susikurti savo emocinį žodyną. Galime išmokyti vaikus suprasti skirtumus tarp pykčio, liūdesio, nepasitenkinimo ir pan. Jei vaikas galės paaiškinti savo jausmus, galėsime toliau su juo darbuotis. Netgi su šešerių metų vaikais tinkamai bendraujant galime aptarti jų stiprius jausmus ir padėti juos atpažinti bei išmokyti reaguoti.
Tokie ankstyvi pokalbiai taip pat padės tėvams pažinti jų vaikams būdingą emocinį spektrą. Dauguma vaikų patiria emocinės gerovės pakilimus ir nuosmukius. Tai yra normalu. Ankstyvi ir dažni pokalbiai su mažais vaikais tėvams gali tapti savotišku emociniu termometru, leidžiančiu įžvelgti skirtumus tarp įprastų vaikiškų nuotaikų pakilimų ir nuosmukių bei pavojingų minčių.
Prevenciniai pokalbiai apie savižudybę yra panašūs į kitus prevencinius mokymus, kuriuos atlieka tėvai. Vaikus ir jaunimą galimoms mintims apie savižudybę ruoškime taip pat, kaip mokytume juos vairuoti automobilį ir ką daryti atsitikus avarijai. „Norime paruošti savo vaikus, kad jie suprastų, kas gali nutikti emociškai ir ką jie gali pastebėti savo drauguose“, – sako dr. Akermanas.
Tolesni pokalbiai
Vaikams bręstant, mūsų pokalbiai su jais taip pat rimtėja. Galime užduoti atvirus klausimus ir leisti vaikams į juos atvirai atsakyti. Skatinkite vaikus kuo atviriau kalbėti apie savo sudėtingus jausmus. Tyrimas rodo, kad reagavimas į sunkias emocijas gali sumažinti jų intensyvumą ir trukmę.
Atvirai kalbėdami apie depresiją, savižudybę ar nusivylimo jausmus, vaikai sužino, kad jie gali išsakyti savo nuoširdžias mintis ir kad su mumis jie yra emociškai saugūs. „Jie taip pat gauna nedviprasmišką žinią, kad jie jums labai rūpi ir kad jums svarbi jų laimė ir gerovė“, – sako vienas psichinės sveikatos specialistas.
Mūsų meilė ir pagalba mūsų vaikams gali parodyti, kokią meilę Dangiškasis Tėvas turi kiekvienam iš mūsų. „Dangiškasis Tėvas myli jus, kiekvieną iš jūsų, – mokė prezidentas Tomas S. Monsonas (1927–2018). – Toji meilė niekada nesikeičia. […] Ji yra, kai esate liūdn[i] ar linksm[i], nevilty ar kupin[i] vilties. Dievo meilė yra skirta jums, nesvarbu, ar jaučiatės jos nusipeln[ę], ar ne. Ji tiesiog visada yra.“
Iškart po to, kai su savo vaikais pasikalbėjome apie savižudybę, mano devynmetis sūnus panoro su manimi pasikalbėti asmeniškai. Jis papasakojo apie momentus, kai įsivaizduodavo savo savižudybę, ir kaip tai galėtų padaryti. Niekada net neįtariau, kad jis apie tai svarstė. Apkabinau jį, padėkojau už drąsą ir pasakiau, kad nesvarbu, ką jis kada nors darė ar galvojo, jis yra branginamas ir yra reikalingas mūsų šeimai. Įsipareigojau stebėti jį dėl bet kokių potencialių minčių apie savižudybę ar psichinės ligos požymių.
Savižudybė nėra išeitis
Kai kurie jaunuoliai mano, kad savižudybė yra vienintelė išeitis iš beviltiškos padėties. Pavaduojantysis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas Džefris R. Holandas patikina: „Kad ir kiek, jūsų manymu, […] klaidų jaučiate padarę, […] ar kiek toli, jūsų manymu, nuklydote nuo namų, šeimos ir Dievo, aš liudiju, kad jūs nenuklydote toliau, negu gali pasiekti dieviška meilė. Jums neįmanoma panirti giliau, nei gali apšviesti beribė Kristaus Apmokėjimo šviesa.“
Be kalbėjimosi su mūsų mažais vaikais, jaunuoliams galime pateikti prezidento Holando paaiškinimą: „Mūsų jaunimui, kuriems dabar sunku, kad ir kokie būtų jūsų rūpesčiai ar sunkumai, sakau: savižudybė nėra išeitis. Ji neišvaduos iš skausmo, kurį jaučiate, arba kurio priežastis, manote, esate jūs. Pasaulyje, kuriam reikia visos šviesos, kokią tik galima gauti, prašau negesinti amžinosios šviesos, kurią Dievas įdėjo į jūsų sielą dar iki šio pasaulio. […] Nesunaikinkite gyvybės, kuriai apsaugoti Kristus atidavė savo gyvybę. Jūs galite pakelti šio mirtingojo gyvenimo sunkumus, nes mes padėsime jums juos pakelti. Esate stipresni, nei manote. Pagalbos jums gali suteikti kiti, o ypač Dievas. Jūs esate mylimi, vertinami ir reikalingi. Mums jūsų reikia!“
Kartu su sutuoktiniu galite pasitarti, kada būtų tinkamas laikas pradėti apie tai kalbėti – iš anksto, kol krizė, jei tokia bus, dar neatėjo. Galite melsdamiesi prašyti Dvasios padėti pasirinkti pokalbių su vaikais laiką ir žodžius.
Niekada nesame atsakingi už kito žmogaus apsisprendimą nutraukti gyvenimą, tačiau galime padėti užkirsti tam kelią. Prezidentas Holandas mokė:
„Dievo Viengimis Sūnus atėjo mums suteikti gyvybės nugalėdamas mirtį.
Turime visiškai atsiduoti tai gyvenimo dovanai ir skubėti padėti tiems, kurie rizikuoja atsisakyti šios šventos dovanos.“