„8 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga. Gyvenimas po mirties“, Mormono Knygos mokymai ir doktrina. Medžiaga mokytojui (2021)
„8 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga“, Mormono Knygos mokymai ir doktrina. Medžiaga mokytojui
8 pamoka. Pasiruošimo pamokai medžiaga
Gyvenimas po mirties
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Neturime į mirtį žvelgti kaip į priešą. Gerai viską suprantant ir būnant pasiruošusiems, baimę pakeičia tikėjimas. Neviltį pakeičia viltis“ (“Doors of Death,” Ensign, May 1992, 74). Studijuodami šią pasiruošimo pamokai medžiagą apsvarstykite, ko Mormono Knygoje mokoma apie mirtį ir gyvenimą po mirties, kas galėtų padėti jums „pasiruošti susitikti su Dievu“ (Almos 12:24).
1 dalis
Kas nutinka po mirties?
Po to, kai Almos Jaunesniojo sūnus Koriantonas paliko tarnystę ir padarė lytinę nuodėmę, jo tėvas kalbėjosi su juo apie šių poelgių rimtumą. Alma suprato, kad Koriantonas nerimavo dėl pomirtinio gyvenimo ir nusidėjėlių laukiančios bausmės. Alma savo sūnų mokė, kad nors prikelti bus visi žmonės, tik teisieji gyvens su Dievu (žr. Almos 40:1, 9–10, 25–26). Jis taip pat paaiškino, kas nutinka mūsų dvasiai tarp mirties ir prisikėlimo.
Frazę „paimamos namo pas tą Dievą, kuris davė joms gyvybę“ prezidentas Džozefas Fildingas Smitas aiškino taip:
[Ši frazė] paprasčiausiai reiškia, kad jų mirtingoji egzistencija pasibaigė ir jie sugrįžo į dvasių pasaulį, kur jiems, priklausomai nuo jų darbų, paskiriama vieta su teisiaisiais arba neteisiaisiais, kurioje laukia prikėlimo. (Joseph Fielding Smith, Answers to Gospel Questions, comp. Joseph Fielding Smith Jr. [1958], 2:85)
Taip pat prezidentas Dalinas H. Ouksas iš Pirmosios Prezidentūros apie dvasių pasaulį sakė:
Be abejo, iš Raštų žinome, kad po to, kai mūsų kūnai mirs, dvasių pasaulyje toliau gyvensime kaip dvasios. Raštuose taip pat mokoma, kad tas dvasių pasaulis yra padalytas: yra tie, kurie gyvendami buvo „teisūs“ arba „teisingi“, ir tie, kurie buvo nelabi. Juose taip pat aprašoma, kaip kai kurios ištikimos dvasios mokys Evangelijos tuos, kurie buvo nelabi arba maištingi (žr. 1 Petro 3:19; Doktrinos ir Sandorų 138:19–20, 29, 32, 37). Svarbiausia tai, kad šiuolaikiniai apreiškimai atskleidžia, jog išgelbėjimo darbas tęsiasi dvasių pasaulyje (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:30–34, 58), ir nors esame skatinami neatidėlioti atgailos mirtingajame gyvenime (žr. Almos 13:27), esame mokomi, kad kažkiek atgailauti ten yra įmanoma (žr. Doktrinos ir Sandorų 138:58). (Pasitikėkite Viešpačiu, 2019 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).
2 dalis
Kaip tikėjimas prikėlimu gali suteikti man vilties?
Kai Alma ir Amulekas mokė Amoniho miesto gyventojus, teisininkas vardu Ziezromas pamėgino iškraipyti Amuleko žodžius ir pakenkti jo mokymams apie Jėzų Kristų. Reaguodamas į tai Amulekas drąsiai paliudijo, kad prikėlimas ir išgelbėjimas nuo nuodėmių gali ateiti tik per Jėzų Kristų.
Liudydama apie prikėlimo svarbą buvusi visuotinės Merginų organizacijos prezidentė sesuo Siuzana V. Tener mokė:
Šis šventas kūnas, už kurį esame tokie dėkingi, kenčia nuo įgimtų ribotumų. Kai kurie žmonės gimsta su negalia, o kiti visą gyvenimą kenčia ligos sukeltus skausmus. Visi patiriame, kaip su amžiumi mūsų kūnas silpnėja. Kai tai atsitinka, ilgimės tos dienos, kada mūsų kūnas bus sveikas. Nekantriai laukiame prikėlimo, kuris įmanomas dėl Jėzaus Kristaus. […] Aš žinau, kad per Kristų galime patirti džiaugsmo pilnatvę, kuri galima tik tada, kai dvasia ir kūnas yra neišskiriamai sujungti (žr. DS 93:33). (Kūno šventumas, 2005 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga)
3 dalis
Ką galiu daryti, kad geriau pasiruoščiau susitikti su Dievu?
Praėjus keleriems metams po to, kai mokė žmones Amoniho mieste, Alma ir Amulekas leidosi į kitą misiją, šį sykį pas atsimetėlius zoramininkus. Almai ir Amulekui kažkiek pradėjo sektis mokyti tarp vargingesnių šios liaudies žmonių. Paraginęs žmones žvelgti į Jėzų Kristų ir tikėti Jo Apmokėjimo galia, Amulekas kvietė juos pasiruošti susitikti su Dievu.
Kalbėdamas, kaip svarbu šiandien ruoštis susitikti su Dievu, prezidentas Henris B. Airingas iš Pirmosios Prezidentūros mokė:
Žodžiuose kada nors, kai jie reiškia „ne šiandien“, slypi pavojus. „Kada nors aš atgailausiu.“ „Kada nors aš jam atleisiu.“ […]
Raštuose aiškiai kalbama apie tai, kaip pavojinga atidėlioti. […] Šiandien – tai brangi Dievo dovana. Mintis „kada nors aš tai atliksiu“ gali pavogti laiko suteikiamas progas ir amžinybės palaimas. (Šiandiena, 2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga)
Mokydamas žmones Zarahemlos žemėje ir norėdamas padėti jiems apsvarstyti, ką jie turi daryti, kad būtų pasiruošę stovėti Dievo akivaizdoje, Alma Jaunesnysis uždavė daug susimąstyti verčiančių klausimų (žr. Almos 5 skyrių).