20 pamoka

Tikėjimo ir liudijimo saugojimas

Įvadas

Šeimos ir pavieniai asmenys turi šventą pareigą ugdyti tikėjimą Jėzumi Kristumi ir išlaikyti tvirtą liudijimą. Gelbėtojas perspėjo, kad pastarosiomis dienomis net „išrinktieji“ gali būti apgauti (Džozefas Smitas – Mato 1:22). Šioje pamokoje dėmesys skiriamas liudijimo stiprinimui, padėsiančiam apsisaugoti nuo priešininko jėgų, kurios stengiasi sunaikinti mūsų tikėjimą.

Pagalbiniai skaitiniai

Dyteris F. Uchtdorfas, „Ateik, junkis prie mūsų“, 2013 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga.
Džefris R. Holandas, „Tikiu, Viešpatie“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.

Pasiūlymai, kaip mokyti

Jono 14:26–27; Efeziečiams 4:11–14; 1 Nefio 15:23–24; 2 Nefio 31:19–20; Almos 5:45–46; Helamano 3:28–30; Doktrinos ir Sandorų 11:13–14; 21:4–6

Stiprūs liudijimai apsaugo nuo priešininko

Paaiškinkite, kad vyresnysis Džozefas B. Virtlinas (1917–2008) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo kartą kalbėjo apie vilkų gaują, kurie prieš daug metų bastėsi po Ukrainos kaimus. Jie bijojo tik ugnies. Žmonės, keliaudami iš miesto į miestą, kad atbaidytų vilkus, turėdavo susikurti didžiulius laužus ir juos kūrenti ištisą naktį.

Pakvieskite kurį nors mokinį perskaityti tokį teiginį:

„Keliautojai suvokė, kad didžiulis laužas buvo kuriamas ir palaikomas ne vien tik dėl to, kad taip buvo patogu ar malonu; tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. […]

Šiandien keliaujant mums nereikia saugotis vilkų gaujos, tačiau, dvasine prasme, pagundų, blogio ir nuodėmės pavidalu mums grasina sukti Šėtono vilkai. Mes gyvename pavojingais laikais, kai šie išalkę vilkai bastosi po dvasinius kaimus, ieškodami silpnų tikėjime arba pasimetusių savo įsitikinimuose. […] Visiems mums gresia pavojus būti užpultiems. Tačiau galime stiprėti apsisaugodami liepsnojančiu liudijimu, kuris it didelis laužas buvo įžiebtas ir stropiai kūrenamas, kad degtų“ (“Spiritual Bonfires of Testimony,” Ensign, Nov. 1992, 34).

Kodėl šiandieniniame pasaulyje stipraus liudijimo palaikymas yra „gyvybės ar mirties klausimas“? (Tai aptarus, lentoje užrašykite: Sustiprinę savo liudijimus tampame ne tokie pažeidžiami, kai puolamas mūsų tikėjimas.)
Kaip stiprus liudijimas gali padėti jums sustiprinti šeimos narius ir kitus, kad nepalūžtų, kai jų tikėjimas puolamas?

Ant lentos pakabinkite arba užrašykite pateiktą lentelę. Nerodykite (arba neužrašykite) skliausteliuose paryškintai užrašytų principų; šie principai pateikti siekiant padėti mokytojui. Paprašykite mokinių perskaityti viename iš stulpelių esančias Raštų eilutes ir rasti principus, kurie padeda apsisaugoti nuo tikėjimą ardančių jėgų. Pakvieskite mokinius apibendrinti tai, ką perskaitė, aiškiai suformuluojant doktriną arba principą ir tada pasidalinti savo teiginiu.

(Kai palaikome savo nepajudinamą tikėjimą Jėzumi Kristumi, galime veržtis pirmyn siauru ir ankštu taku, vedančiu į amžinąjį gyvenimą.)

(Kai sekame Viešpaties apaštalais, pranašais ir kitais Bažnyčios vadovais, galime būti apsaugoti nuo apgaulės.)

(Kai mūsų tikėjimas puolamas, Viešpats per Šventąją Dvasią gali atsiųsti ramybę ir nurodyti kryptį.)

(Pasninkas, malda ir Raštų studijavimas stiprina tikėjimą bei liudijimą ir padeda atsilaikyti iškilus sunkumams.)

Kaip šie principai sustiprino jus arba jūsų pažįstamus, kai buvo puolamas tikėjimas?
Kaip galite panaudoti šią informaciją stiprindami savo pažįstamą, kuriam sunkiai sekasi tikėti?

Mokiniams priminkite: „Tikėjimas yra Dievo dovana, suteikiama kaip atpildas už asmeninį teisumą. Ji visada suteikiama, kai viešpatauja teisumas; kuo didesnis paklusnumas Dievo įstatymams, tuo bus didesnė ir tikėjimo dovana“ (Bruce R. McConkie, Mormon Doctrine, 2nd ed. [1966], 264). Paliudykite, kad, jei tikėsime Jėzų Kristų, seksime pranašais, sieksime Dvasios bendrystės ir studijuosime Raštus, – visa tai apsaugos ir sustiprins mūsų liudijimus. Kai viso to nedarome, tikėjimas gali tapti silpnesnis, o liudijimas visai išblėsti.

Pakvieskite vieną mokinį garsiai perskaityti tokį vyresniojo M. Raselo Balardo iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį, iliustruojantį šią mintį:

„Vienas iš mano puikių misionierių, tarnavusių man prezidentaujant Toronto misijoje, aplankė mane prabėgus keletui metų. Jo paklausiau: „Kuo galėčiau tau padėti, vyresnysis?“

„Prezidente, – tarė jis, – regis, netenku liudijimo.“

Negalėjau tuo patikėti. Pasiteiravau, kaip taip galėjo nutikti.

„Pirmą kartą perskaičiau antimormoniškų skaitinių, – paaiškino jis. – Turiu keletą klausimų, į kuriuos niekas negali man atsakyti. Esu sutrikęs, manau, kad netenku liudijimo.“

Paklausiau, kokie jo klausimai, ir jis juos pasakė. Tai buvo tipiniai Bažnyčiai priešiški klausimai, tačiau norėjau pasiruošti, kad galėčiau surinkti deramą medžiagą ir pateikti prasmingus atsakymus. Taigi sutarėme vėl susitikti po dešimties dienų, ir pažadėjau atsakyti į visus jo klausimus. Jam besiruošiant išeiti, sustabdžiau jį.

„Vyresnysis, šiandien man uždavei keletą klausimų, – tariau jam. – Noriu vieną užduoti ir tau.“

„Klausau, prezidente.“

„Kada paskutinį kartą skaitei Mormono Knygą?“ – paklausiau aš.

Jis nuleido akis. Kurį laiką stovėjo nudelbęs akis. Tada pažvelgė į mane. „Jau seniai, prezidente“, – prisipažino jis.

Jam tariau: „Aha. Tu man davei užduotį, todėl būtų visai sąžininga, jei ir aš tau duočiau užduotį. Noriu, kad man pažadėtum, kad iki mūsų kito susitikimo skaitysi Mormono Knygą po vieną valandą per dieną.“ Jis sutiko.

Po dešimties dienų jis sugrįžo į mano biurą, o aš jau buvau pasiruošęs. Išsitraukiau lapus ir buvau bepradedąs atsakinėti į jo klausimus, tačiau jis mane pertraukė.

„Prezidente, – tarė jis, – to visiškai nereikia.“ Tada paaiškino: „Žinau, kad Mormono Knyga yra tikra! Aš žinau, kad Džozefas Smitas yra Dievo pranašas.“

„Tai puiku, – pasakiau jam. – Tačiau vis tiek teks išklausyti atsakymus į savo klausimus. Daug laiko tam skyriau, todėl atsilošk ir klausykis.“

Atsakęs į visus jo klausimus paklausiau: „Vyresnysis, ko iš to pasimokei?“

Jis atsakė: „Duok Viešpačiui tiek pat laiko.“

Įsirašykime šią mintį į savo protą ir prisiminkime savo mirtingojo gyvenimo patyrimuose: Skirkime Viešpačiui tiek pat laiko“ (“When Shall These Things Be?” Ensign, Dec. 1996, 60).

Ko pasimokėte iš vyresniojo Balardo pasakoto patyrimo?
Kaip savo asmeniniame ir šeimos gyvenime „tiek pat laiko“ skirdami Viešpačiui jūs ir jūsų šeima galėtumėte sustiprėti prieš Šėtono antpuolius?
Kaip šių principų taikymas jau dabar gali padėti jums būti geresniu sutuoktiniu ar gimdytoju?

Šią pamokos dalį baikite paprašydami kurio nors mokinio perskaityti žemiau esantį vyresniojo Ričardo G. Skoto iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį:

„Kai nuolatos rytais ir vakarais meldžiamės, kasdien studijuojame Raštus, kas savaitę rengiame šeimos namų vakarą ir reguliariai lankomės šventykloje, tai aktyviai parodome, kad sekame [Jėzaus Kristaus] kvietimu „ateiti pas Jį“. Kuo labiau ugdome šiuos įpročius, tuo labiau Šėtonas siekia mus pažeisti ir tuo labiau mažėja jo galimybės tai padaryti. Naudodamiesi šiomis priemonėmis vadovaujamės savo valios laisve ir priimame visas Jo apmokančios aukos dovanas.

[…] Liudiju, kad aktyviai eidami pas Jį galėsime ištverti visas pagundas, širdgėlas ir iškilusius sunkumus“ („Vadovavimąsi tikėjimu padarykite svarbiausiu savo prioritetu“, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).

Paklauskite mokinių, ar kas nors galėtų pasidalinti savo patyrimu, jeigu tai nėra per daug asmeniška, kaip jie nugalėjo savo tikėjime iškilusius sunkumus.

Luko 22:31–32; 3 Nefio 18:32; Doktrinos ir Sandorų 108:7–8

Kitų tikėjimo stiprinimas

Paprašykite mokinių pakelti ranką, jeigu jie pažįsta žmogų, kuriam sunku išlaikyti savo liudijimą.

Paprašykite mokinių išstudijuoti Luko 22:31–32; 3 Nefio 18:32 bei Doktrinos ir Sandorų 108:7–8 ir išsiaiškinti, kokia mūsų, ištikimų Bažnyčios narių, pareiga, ypač savo šeimos nariams. Skyrę pakankamai laiko, paprašykite mokinių papasakoti, ką sužinojo. Mokiniai turėtų suprasti tokį principą: Atsivertę į Jėzaus Kristaus Evangeliją, turime pareigą stiprinti aplinkinių žmonių tikėjimą.

Perskaitykite tokį Prezidento Tomo S. Monsono teiginį:

„Supratau, kad norint vėl tapti aktyviam ir pakeisti savo pažiūras, įpročius bei elgesį svarbiausi yra du veiksniai. Pirma, žmonės grįžta todėl, kad kažkas parodė jiems jų amžinąsias galimybes ir padėjo nuspręsti jų siekti. Mažiau aktyvus negali ilgai tenkintis vidutiniškumu, kai mato, kad tobulybė pasiekiama.

Antra, kiti sugrįžta dėl to, kad „šventųjų bendrapiliečiai“ [Efeziečiams 2:19] vykdė Gelbėtojo nurodymą, mylėjo savo artimą kaip save ir padėjo kitiems įgyvendinti jų svajones bei siekius.

Šio proceso katalizatorius yra – ir visuomet bus – meilės principas“ (“Our Responsibility to Rescue,” Ensign, Oct. 2013, 5).

Kodėl, jūsų manymu, meilė būna toks svarbus katalizatorius stiprinant kitų žmonių tikėjimą?
Ką jūs arba jūsų pažįstami esate darę, kad padėtumėte sustiprinti „dvasinėje duobėje“ atsidūrusio žmogaus tikėjimą?
Ką galite daryti, kad veiksmingiau stiprintumėte kitų žmonių tikėjimą?

Pamoką baikite paliudydami, kad mokiniai gali atnaujinti ir sustiprinti savo draugų ir šeimos narių tikėjimą, jei tik parodys meilę ir seks šioje pamokoje aptartais principais.

Mokiniams skirti skaitiniai

Luko 22:31–32; Jono 14:26–27; Efeziečiams 4:11–14; 1 Nefio 15:23–24; 2 Nefio 31:19–20; Almos 5:45–46; Helamano 3:28–30; 3 Nefio 18:32; Doktrinos ir Sandorų 11:13–14; 21:4–6; 108:7–8.
Džefris R. Holandas, „Tikiu, Viešpatie“, 2013 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.