Dievas davė žmonėms atsakomybę rūpintis savo gerove ir esminiais savo šeimos poreikiais. Gimdytojai turi šventą pareigą aprūpinti savo vaikus „viskuo, kas būtina pragyvenimui“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“, Ensign arba Liahona, Nov. 2010, 129). Šioje pamokoje mokiniai sužinos, kaip savarankiškumo principas gali prisidėti prie jų materialaus ir dvasinio stabilumo dabar ir amžinybėje.
Pagalbiniai skaitiniai
M. Russell Ballard, “Becoming Self-Reliant—Spiritually and Physically,” Ensign, Mar. 2009, 50–55.
Robertas D. Heilsas, „Tapkime išmintingais aprūpintojais: materialiai ir dvasiškai“,2009 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Marvin J. Ashton, “One for the Money,” Ensign, Sept. 2007, 37–39.
Provident Living (vert. Išmintingo gyvenimo) tinklalapis providentliving.org
Lentoje užrašykite tokį klausimą: „Kaip Jėzus Kristus pasiruošė Savo mirtingajai tarnystei?“ Pakvieskite mokinius perskaityti Morkaus 6:1–3 bei Luko 2:51–52 eilutes ir išsiaiškinti, kaip Gelbėtojas vaikystėje ruošėsi savo vėlesnei tarnystei. Mokiniams atsakinėjant lentoje užrašykite:
Dirbo dailide su savo tėvu (lavino darbo įgūdžius)
Augo išmintimi (siekė mokytumo)
Augo metais (stiprėjo fiziškai)
Augo malone Dievo akyse (stiprėjo dvasiškai)
Augo malone žmonių akyse (įsitvirtino visuomenėje)
Kaip sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu tose penkiose srityse galėtumėte geriau pasiruošti tenkinti savo ir savo būsimos šeimos poreikius?
Perskaitykite Prezidento Spenserio V. Kimbolo (1895–1985) teiginį ir paprašykite mokinių įsiklausyti, kokias kiekvieno pastarųjų dienų šventojo atsakomybes jis įvardija:
„Bažnyčiai ir jos nariams Viešpats įsakė būti savarankiškiems ir nepriklausomiems. (Žr. DS 78:13–14.)
Atsakomybė už kiekvieno žmogaus socialinę, emocinę, dvasinę, fizinę ar ekonominę gerovę gula pirmiausia ant jo paties pečių, paskui – ant jo šeimos ir galiausiai – ant Bažnyčios, jeigu jis yra ištikimas jos narys.
Joks fiziškai ir emociškai įgalus tikras pastarųjų dienų šventasis savo valia neužkraus savo paties ar savo šeimos gerovės kūrimo ant kažkieno kito pečių. Jei tik galės, įkvėptas Viešpaties ir savo paties pastangomis jis pasirūpins savo ir savo šeimos dvasinėmis ir materialiomis reikmėmis, būtinomis pragyvenimui“ (Teachings of Presidents of the Church: Spencer W. Kimball [2006], 116).
Kokią atsakomybę, anot prezidento Kimbolo, turime kiekvienas iš mūsų?
Kodėl svarbu tapti „savarankiškiems ir nepriklausomiems“? (Mokiniai turėtų paminėti: Kai tampame savarankiški, galime pasirūpinti savo ir savo šeimos dvasiniais ir materialiniais gyvenimo poreikiais.)
Pakvieskite mokinius pasidalinti, ką jiems reiškia būti savarankiškiems. Pateikite šį vyresniojo Roberto D. Heilso iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį ir paprašykite kurio nors mokinio garsiai jį perskaityti:
„Savarankiškumas reiškia rūpinimąsi dvasine ir materialine tiek mūsų pačių, tiek ir tų, kuriuos Dangiškasis Tėvas patikėjo mūsų globai, gerove. Tik būdami savarankiški galime nuoširdžiai sekti Gelbėtoju tarnaudami ir laimindami kitus.
Svarbu suvokti, kad savarankiškumas yra tik priemonė tikslui pasiekti. Galutinis mūsų tikslas yra tapti panašiems į Gelbėtoją. Šis tikslas pasiekiamas per nesavanaudišką tarnystę kitiems. Gebėjimas tarnauti priklauso nuo mūsų savarankiškumo lygio“ („Evangelinė gerovės perspektyva – gyvasis tikėjimas“, Pagrindiniai gerovės ir savarankiškumo principai [knygelė, 2009 m.], p. 1–2).
Koks yra svarbiausias savarankiškumo tikslas?
Kodėl mūsų gebėjimas tarnauti kitiems išblėsta, jeigu nesame savarankiški?
Kad padėtumėte mokiniams giliau suprasti savarankiškumą, pateikite šį sesers Džiulės B. Bek, buvusios visuotinės Paramos bendrijos prezidentės, teiginį:
„Kaip mums tapti savarankiškoms? Savarankiškos tampame įgydamos pakankamai žinių, išsilavinimo ir tapdamos raštingos; išmintingai tvarkydamos savo piniginius reikalus bei išteklius, būdamos dvasiškai stiprios, ruošdamosi nenumatytiems atvejams bei kitiems netikėtumams; būdamos fiziškai sveikos ir užsitikrindamos socialinį bei emocinį gerbūvį“ („Paramos bendrijos prezidentės atsakomybės, susijusios su gerove“, Pagrindiniai gerovės ir savarankiškumo principai, p. 5).
Lentos viršuje užrašykite tokius žodžius: išsilavinimas, finansai, dvasinė stiprybė, namų ūkis ir atsargos, sveikata ir darbas. Paaiškinkite, kad savarankiškumas apima šias tris subalansuoto gyvenimo sritis (žr. Aprūpinimas Viešpaties būdu. Vadovo vadovėlio apie gerovę santrauka [knygelė, 2009 m.], p. 1–2). Drauge su visais aptarkite, ką jauni suaugusieji gali daryti, kad taptų savarankiškesni kiekvienoje paminėtoje srityje ir taip galėtų geriau pasirūpinti savo būsimos šeimos materialinėmis ir dvasinėmis reikmėmis ir tarnauti Bažnyčioje. Mokinių atsakymus surašykite lentoje. Galimi atsakymai:
Išsilavinimas. Įgyti universitetinį arba profesinį išsilavinimą, pagerinti studijavimo įgūdžius, įgyti papildomų darbo įgūdžių, išmokti atlikti paprastus namų ir automobilio remonto darbus.
Finansai. Sąžiningai mokėti dešimtinę ir pasninko atnašas, išmokti sudaryti biudžetą ir jo laikytis, išmokti save kontroliuoti (neišlaidauti), vengti bereikalingų skolų, padengti skolas, atsidėti pinigų iš kiekvieno atlyginimo.
Dvasinė stiprybė. Melstis, studijuoti Raštus, pasninkauti su tikslu, reguliariai lankytis šventykloje.
Namų ūkis ir atsargos. Išmokti konservuoti ir kaupti maisto atsargas, užsiauginti daržą (nors kelis augalus).
Sveikata. Paklusti Išminties Žodžiui, reguliariai mankštintis, sveikai maitintis, pakankamai išsimiegoti, įsigyti sveikatos draudimą.
Darbas. Įgyti naujų darbo įgūdžių, laikytis darbo drausmės, kelti kvalifikaciją.
Ką esate padarę, kad vienoje iš šių sričių būtumėte labiau savarankiški? Kaip tos pastangos padėjo jums pasijausti savarankiškesniems ir pajusti didesnę savivertę? Kaip tai padėjo jums geriau rūpintis savimi ir geriau tarnauti Bažnyčioje?
Pakvieskite mokinius užsibrėžti tikslą, padėsiantį jiems patobulėti vienoje iš minėtųjų šešių sričių.
Priminkite mokiniams, kad jeigu net nebus tam pasiruošę, vieną dieną jie bus atsakingi už savo pačių ir, tikėtina, už savo šeimos aprūpinimą. Būtent todėl jie turi išmokti išmintingai naudoti savo materialinius resursus.
Kiekvienam mokiniui paskirkite perskaityti keletą pateiktų ištraukų ir išsiaiškinti, kurie principai yra susiję su išmintingu finansų valdymu.
Skyrę pakankamai laiko, pakvieskite mokinius papasakoti, ką rado. Įsitikinkite, kad mokiniai supranta tokį principą: Naudodamiesi išmintingais finansų valdymo principais žmonės ir šeimos gali padidinti savo finansinį stabilumą ir būti pasiruošę ištiesti pagalbos ranką kitiems. (Galite paminėti, kad Raštuose Viešpats dažnai susieja turtų siekimą su įsipareigojimu padėti vargšams ir stokojantiems. Pavyzdžių ieškokite Jokūbo knygos 2:18–19 ir DS 104:18 eilutėse.)
Kokius palaiminimus esate patyrę dėl to, kad taikote išmintingo finansų valdymo principus savo gyvenime?
Perskaitykite Doktrinos ir Sandorų 104:78. Pateikite vyresniojo Džozefo B. Virtlino (1917–2008) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo teiginį ir paprašykite kurio nors mokinio garsiai jį perskaityti:
„Atminkite: skola yra vergovės atmaina. Tai finansinis termitas. Kai perkame kreditan, tai teikia mums tik klestėjimo iliuziją. Manome įsigiję daiktus, bet iš tikrųjų daiktai įsigijo mus.
Kai kurios skolos – kad ir kukliam būstui, pasvertos išlaidos išsilavinimui, galbūt būtinam pirmam automobiliui – gali būti neišvengiamos. Bet niekada neturėtume parsiduoti į vartojimo paskolų finansinę vergovę, rūpestingai neapsvarstę išlaidų“ („Žemiškos skolos, dangiškos skolos“,2004 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kodėl skola yra vergovės atmaina? (Mokiniams atsakinėjant, padėkite suprasti tokį principą: Bereikalingų skolų šalinimasis padeda žmonėms ir šeimoms būti laisvoms nuo finansinės vergovės.) Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) mokė: „Savarankiškumas negali [egzistuoti], kai namus slegia didelė skola. Tokiu atveju, kai žmogus turi įsipareigojimų kitiems, jis neturi nei nepriklausomybės, nei laisvės nuo vergovės“ (“To the Boys and to the Men,” Ensign, Nov. 1998, 53).
Pakvieskite kurį nors mokinį garsiai perskaityti tokį prezidento Tomo S. Monsono patarimą:
„Venkite filosofijos ir teisinimųsi, jog rytdienos prabanga tapo šios dienos būtinybe. Ji nėra būtinybė, kol mes patys jos tokia nepadarome. Daug jaunų porų nori turėti daug mašinų ir tokius namus, kokiems įsigyti tėtis su mama dirbo visą gyvenimą. Taip jie užsikrauna ilgalaikę paskolą dviejų algų pagrindu. Ir per vėlai supranta, kad viskas keičiasi: moterys susilaukia vaikų, šeimos susiduria su ligomis, prarandami darbai, įvyksta gamtinės ar kitokios nelaimės, ir nebegali sumokėti įmokos, paremtos dviem algomis. Mums būtina gyventi pagal savo pajamas“ („Nekintančios tiesos besikeičiančiais laikais“,2005 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).
Kokios pasekmės laukia žmonių ir šeimų, kurie nesuvokia skirtumo tarp norų ir poreikių?
Kaip galime atskirti norus ir poreikius?
Paraginkite mokinius apmąstyti pateiktus klausimus ir savo studijų žurnale raštu atsakyti į juos:
Kokiose gyvenimo srityse galėtumėte būti labiau savarankiški?
Kaip galite geriau valdyti savo materialinius išteklius?