Vasara su tetule Rouz
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Meldžiu, kad tikėjimas sutvirtintų kiekvieną jūsų žingsnį, kai eisite savo skaisčiu mokinystės keliu.
Mano mylimos sesės ir brangios draugės, džiaugiuosi galėdamas šiandien būti su jumis ir esu dėkingas, kad esu mūsų mylimo pranašo, prezidento Tomo S. Monsono, akivaizdoje. Prezidente, mes mylime jus. Liūdime netekę savo trijų brangių draugų ir tikrųjų Viešpaties apaštalų. Ilgimės prezidento Pakerio, vyresniojo Perio ir vyresniojo Skoto. Mes juos mylime. Meldžiamės už jų šeimas ir draugus.
Visuomet laukiu šios konferencijos sesijos: graži muzika ir mūsų įkvėptų seserų mokymai atneša apsčiai Dvasios. Pabuvęs tarp jūsų tampu geresniu žmogumi.
Mąstydamas, ką šiandien jums pasakyti, prisiminiau, kaip mokydavo Gelbėtojas. Įdomu, kad paprastais pasakojimais Jis sugebėdavo mokyti didingiausių tiesų. Palyginimais Jis kvietė savo mokinius priimti tiesas ne tik protu, bet ir širdimi ir taikyti amžinuosius principus gyvenimo rutinoje.1 Mūsų brangus prezidentas Monsonas taip pat meistriškai moko per asmeninius, širdį jaudinančius patyrimus.2
Šiandien savo žinią aš irgi pateiksiu išreikšdamas savo mintis ir jausmus pasakojimo forma. Kviečiu klausytis su Dvasia. Šventoji Dvasia padės šiame palyginime surasti žinią sau.
Tetulė Rouz
Ši istorija apie mergaitę, vardu Eva. Apie Evą turite žinoti du svarbius dalykus. Pirma, kad šioje istorijoje jai 11 metų. Antra, kad ji visiškai, jokiu būdu nenorėjo vykti ir gyventi pas savo tetulę Rouz. Visiškai. Jokiu būdu.
Tačiau Evos mamai reikėjo atlikti operaciją, o po jos buvo būtina ilga reabilitacija. Taigi, Evos tėvai išsiuntė ją pas tetulę Rouz pagyventi per vasarą.
Eva galėjo sugalvoti tūkstantį priežasčių, kodėl tai nėra geras sumanymas. Viena jų – ji negalės būti su savo mama. Kita – ji turės palikti savo šeimą ir draugus. O be to, ji visiškai nepažinojo tetulės Rouz. Jai ir be jos buvo gerai ten, kur buvo.
Tačiau sprendimo negalėjo pakeisti jokie ginčai ar akių vartymas. Tad Eva susikrovė lagaminą ir kartu su tėčiu nuvažiavo į tetulės Rouz namus.
Vos tik į juos įžengusi, Eva ėmė jų nekęsti.
Viskas buvo sena! Kiekvienas centimetras buvo prikimštas senų knygų, keistai margintų butelių, plastikinių indelių su išbyrėjusiais karoliukais, kaspinėliais ir sagomis.
Tetulė Rouz gyveno viena; ji niekada nebuvo ištekėjusi. Vienintelis kitas gyventojas buvo pilkas katinas, kuriam patikdavo kiekviename kambaryje užsiropšti ant aukščiausios vietos ir ten tupint lyg alkanam tigrui spoksoti į viską apačioje.
Net pats namas atrodė vienišas. Jis stovėjo vienkiemyje, toli nuo kitų namų. Evos bendraamžių nebuvo kilometro spinduliu. Dar ir dėl to Eva jautėsi vieniša.
Iš pradžių ji beveik nekreipė dėmesio į tetulę Rouz. Dažniausiai ji galvodavo apie savo mamą. Kartais, kai naktimis negalėdavo užmigti, ji iš visų sielos gelmių melsdavosi, kad jos mama pasveiktų. Ir nors ne iš karto, tačiau Eva pradėjo jausti, kad Dievas rūpinasi jos mama.
Galiausiai atėjo žinia, kad operacija praėjo sėkmingai ir Evai beliko ištverti iki vasaros pabaigos. Oi, kaip jai nepatiko ištverti!
Nustojusi galvoti tiek daug apie savo mamą, Eva ėmė dažniau pastebėti tetulę Rouz. Ji buvo didelė moteris visais atžvilgiais: jos balsas, jos šypsena, jos asmenybė. Jai buvo sunku judėti, tačiau dirbdama ji visuomet dainuodavo ir juokdavosi – jos juoko buvo pilni namai. Kas vakarą ji atsisėsdavo ant savo apkrautos sofos, išsitraukdavo Raštus ir imdavo garsiai skaityti. Skaitydama ji kartais komentuodavo: „Oi, jam nederėjo to daryti!“ arba „Bet ką atiduočiau, kad būčiau ten!“, arba „Ar tai ne gražiausias tavo girdėtas dalykas!“ O kai kas vakarą jiedvi atsiklaupdavo melstis prie Evos lovos, tetulė Rouz sakydavo pačias gražiausias maldas, dėkodama savo Dangiškajam Tėvui už žydruosius kėkštus ir eglaites, saulėlydžius ir žvaigždeles ir už „gyvybės stebuklą“. Evai atrodydavo, kad Dievas buvo Rouz draugas.
Laikui bėgant Eva padarė netikėtą atradimą: tetulė Rouz greičiausiai buvo pats laimingiausias jos pažinotas žmogus!
Tačiau kaip tai galėjo būti?
Dėl ko ji buvo tokia laiminga?
Ji niekada nebuvo ištekėjusi, neturėjo vaikų, niekas, išskyrus tą baisųjį katiną, nepalaikydavo jai draugijos, jai sunkiai sekėsi padaryti net paprasčiausius dalykus: užsirišti batraiščius ar lipti laiptais.
Eidama į miestą ji užsidėdavo keistai dideles, ryškiaspalves skrybėles. Tačiau žmonės iš jos nesijuokdavo. Atvirkščiai, jie susispiesdavo aplink ją ir norėdavo pasišnekučiuoti. Rouz prieš tai buvo mokyklos mokytoja, tad visai nenuostabu, kad buvę mokiniai, dabar jau suaugę ir turintys savų vaikų, stabtelėdavo pasikalbėti. Jie dėkodavo jai už gerą įtaką jų gyvenime. Jie dažnai juokdavosi. Kartais jie net verkdavo.
Vasarai įsibėgėjus Eva vis daugiau laiko praleisdavo su Rouz. Jos eidavo į ilgus pasivaikščiojimus, Eva išmoko atskirti žvirblius nuo kikilių. Ji rinkdavo laukinių šeivamedžių uogas ir iš apelsinų darydavo marmeladą. Ji sužinojo, kad jos proprosenelė paliko mylimą gimtinę, perplaukė vandenyną ir perėjo lygumas, kad būtų kartu su kitais šventaisiais.
Netrukus Eva padarė dar vieną stulbinantį atradimą: jos tetulė Rouz ne tik buvo pats laimingiausias jos pažinotas žmogus, bet ir pati Eva šalia jos jausdavosi laimingesnė.
Vasaros dienos dabar bėgo greičiau. Netrukus tetulė Rouz pasakė, kad Evai greitai reikės grįžti namo. Nors Eva tos dienos laukė nuo pat atvykimo, tačiau dabar nežinojo, kaip į tai reaguoti. Ji suprato, kad išties pasiilgs šio keisto seno namo su tuo persekiojančiu katinu ir numylėta tetule Rouz.
Tėvelio atvykimo išvakarėse Eva uždavė jau ištisas savaites jai rūpėjusį klausimą: „Tetule Rouz, kodėl esi tokia laiminga?“
Tetulė Rouz atidžiai pažvelgė į ją, tada palydėjo prie paveikslo, kabančio ant kambario priekinės sienos. Tai buvo jos brangaus talentingo draugo dovana.
„Ką matai?“ – paklausė ji.
Eva buvo prieš tai pastebėjusi tą paveikslą, tačiau atidžiau jo neapžiūrėjo. Pionierės rūbais apsivilkusi mergaitė pasišokinėdama ėjo žydru taku. Žolė ir medžiai buvo ryškiai žalios spalvos. Eva atsakė: „Paveiksle pavaizduota mergaitė. Atrodo, kad ji eina pasišokinėdama.“
Tetulė Rouz pasakė: „Taip, tai linksmai pasišokinėjanti pionierė mergaitė. Numanau, kad pionieriai išgyveno daug tamsių ir niūrių dienų. Jų gyvenimas buvo toks sunkus, kad net negalime įsivaizduoti. Tačiau šiame paveiksle viskas yra šviesu ir kupina vilties. Ši mergaitė, lyg ant spyruoklių, pasišokinėja pirmyn ir aukštyn.“
Eva tylėjo, tad tetulė Rouz tęsė: „Gyvenime įvyksta daug nesėkmių, tad kiekvienas gali įpulti į pesimizmo ir depresijos liūną. Tačiau pažįstu žmonių, kurie, net ištikus nesėkmei, susitelkia į gyvenimo stebuklus ir grožį. Tie žmonės yra patys laimingiausi mano pažįstami žmonės.“
Eva paprieštaravo: „Bet neįmanoma tiesiog perjungti mygtuko ir iš liūdnos tapti laiminga.“
Švelniai nusišypsojusi tetulė Rouz tarė: „Ne, turbūt neįmanoma. Tačiau Dievas sukūrė mus ne tam, kad liūdėtume. Jis sukūrė mus, kad būtume laimingi!3 Tad, jei Juo pasikliausime, Jis padės mums pamatyti gerus, šviesius ir viltį teikiančius gyvenimo dalykus. Ir pasaulis tikrai nušvis. Ne, tai nenutiks akimirksniu. Bet, gerai pagalvojus, ar daug gerų dalykų nutinka iš karto? Man atrodo, kad geriausiems dalykams, pavyzdžiui, naminei duonai arba apelsinų marmeladui, reikia kantrybės ir darbo.“
Eva trumpai pagalvojo ir tarė: „Galbūt tiems, kuriems gyvenime ne viskas yra tobula, tai nėra taip paprasta.“ –
„Brangi Evute, ar tikrai manai, kad mano gyvenimas tobulas?“ Tetulė Rouz atsisėdo šalia Evos ant apkrautos sofos. „Buvo metas, kai buvau tokia nusivylusi, jog nebenorėjau gyventi.“ –
„Tu?“ – paklausė Eva.
Tetulė Rouz palinksėjo. „Gyvenime aš daug ko norėjau.“ Jai bekalbant balsas darėsi vis liūdnesnis, kokio Eva dar nebuvo girdėjusi. „Dauguma tų norų neišsipildė. Vieną sielvartą keitė kitas. Vieną dieną suvokiau, kad nebus taip, kaip noriu. Tai buvo slogi diena. Buvau pasiruošusi pasiduoti ir būti nelaiminga.“
„Tad, ką darei?“
„Iš pradžių nieko. Tiesiog pykau. Su aplinkiniais elgiausi nedovanotinai.“ Tada ji trumpai nusijuokė, tačiau ne tokiu skambiu, kambarį pripildančiu juoku kaip visada. „Mintyse dažnai dainuodavau: „Tai nesąžininga.“ Tačiau po kurio laiko atradau tai, kas aukštyn kojomis apvertė visą mano gyvenimą.“
„Kas tai buvo?“
„Tikėjimas, – nusišypsojo tetulė Rouz. – Atradau tikėjimą. O tikėjimas atvedė prie vilties. Tikėjimas ir viltis padėjo man pasikliauti, jog vieną dieną viską imsiu suprasti, kad Gelbėtojo dėka visa neteisybė bus ištaisyta. Tuomet pamačiau, kad takas priešaky nėra toks niūrus ir dulkėtas, kaip atrodė anksčiau. Pradėjau pastebėti šviesų mėlį, sodrią žalumą ir ugningą raudonį; tad supratau, kad turiu pasirinkimą: galiu nunarinusi galvą vilktis dulkėtu savigailos taku arba galiu pasitelkti truputį tikėjimo, užsivilkti šviesią suknelę, apsiauti šokių batelius ir su daina pasišokinėdama keliauti gyvenimo taku.“ Dabar jos balsas buvo džiugus kaip toji mergaitė iš paveikslo.
Tetulė Rouz palinko prie stalo galo, ištraukė ir ant kelių pasidėjo savo gerokai nusitrynusius Raštus. „Nemanau, kad man buvo klinikinė depresija, nes pati viena nebūčiau iš jos išsikapsčiusi. Tačiau esu tikra, kad liūdesį pasirinkau pati! Taip, buvo ir tamsių dienų, tačiau mano slogi nuotaika ir sielvartai negalėjo jų pagerinti – tik pabloginti. Tikėjimas Gelbėtoju mane pamokė, kad nesvarbu, kas nutiko praeityje, mano istorija gali baigtis laimingai.“ –
„Iš kur tai žinai?“ – paklausė Eva.
Tetulė Rouz atsivertė Bibliją ir tarė: „Tai parašyta čia:
„[Dievas] […] apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.
Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“4
Tetulė Rouz pažvelgė į Evą. Plačiai šypsodamasi, pašnibždomis, kiek virpančiu balsu ji tarė: „Ar tai ne gražiausias tavo girdėtas dalykas!“
Tikrai, skambėjo nuostabiai, pamanė Eva.
Tetulė Rouz pervertė kelis lapus ir parodžiusi paprašė Evos perskaityti vieną eilutę: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kas jį myli.“5
Tetulė Rouz tarė: „Kai laukia tokia šlovinga ateitis, ar verta kankintis dėl praeities ar dabarties dalykų, kurie nutinka ne visai pagal mūsų planus?“
Eva suraukė antakius. Ji tarė: „Bet palauk. Ar sakai, kad būti laimingam reiškia laukti laimės ateityje? Ar visa mūsų laimė – amžinybėje? Ar negalima jos patirti dabar?“
„Žinoma galima! – sušuko tetulė Rouz. – Brangus vaikeli, dabartis yra amžinybės dalis. Amžinybė neprasideda po mirties! Tikėjimas ir viltis atvers tavo duris į laimę, esančią prieš pat tave.
Yra eilėraštis, kuriame sakoma: „Amžinybė susideda iš dabarties dienų.“6 Tikrai nenorėjau, kad mano amžinybė susidėtų iš tamsių ir baugių „dabarties dienų“. Nenorėjau gyventi bunkerio tamsoje, grieždama dantimis, nematydama nieko aplink ir su apmaudu laukdama karčios pabaigos. Tikėjimas man suteikė taip reikalingos vilties džiaugsmingai gyventi dabar!“
„Tai ką tada darei?“ – paklausė Eva.
„Rėmiausi tikėjimu Dievo pažadais ir savo gyvenimą pildžiau prasmingais dalykais. Ėmiau mokytis. Įgijau išsilavinimą. Išsilavinimas padėjo gauti mėgstamą darbą.“
Eva truputį pagalvojo ir tarė: „Tačiau toks užimtumas nepadarė tavęs laimingos. Juk yra daug užsiėmusių, bet nelaimingų žmonių.“
„Dar labai jauna, o tokia protinga! – pasakė tetulė Rouz. – Esi visiškai teisi. Visi tie užsiėmę, nelaimingi žmonės pamiršta vieną patį svarbiausią dalyką pasaulyje – tai, kas, pasak Jėzaus, yra Jo Evangelijos esmė.“
„Kas tai?“ – paklausė Eva.
„Tai meilė, tyra Kristaus meilė, – atsakė Rouz. – Matai, visa kita Evangelijoje – visi turi,privalai ir daryk veda į meilę. Kai mylime Dievą, norime Jam tarnauti. Norime būti panašūs į Jį. Mylėdami savo artimą, mažiau galvojame apie savo problemas ir padedame kitiems spręsti savąsias.“7
„Ir tai daro mus laimingus?“ – paklausė Eva.
Tetulė Rouz palinksėjo ir nusišypsojo su ašaromis akyse. „Taip, mano brangute. Būtent tai daro mus laimingus.“
Ne tokia
Kitą dieną Eva apkabino savo tetulę Rouz ir padėkojo jai už viską, ką padarė. Ji sugrįžo pas savo šeimą ir draugus, į savo namus ir kaimynystę.
Tačiau jau ne tokia.
Augdama Eva dažnai galvodavo apie savo tetulės Rouz žodžius. Eva galiausiai ištekėjo, užaugino vaikus ir nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą.
Vieną dieną, stovėdama savo pačios namuose ir grožėdamasi paveikslu su žydru takeliu pasišokinėjančia pioniere mergaite, ji suprato, kad kažkaip sulaukė to paties amžiaus, kaip ir jos tetulė Rouz tą nepakartojamą vasarą.
Tai supratusi ji pajuto, kad širdyje ėmė augti ypatinga malda. Eva pajuto dėkingumą už savo gyvenimą, savo šeimą, sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją ir už tą seniai seniai buvusią vasarą, kai tetulė Rouz8 mokė ją apie tikėjimą, viltį ir meilę.9
Palaiminimas
Mano mylimos seserys, brangios draugės Kristuje, meldžiu ir viliuosi, kad kažkas iš šio pasakojimo sujaudino jūsų širdį ir įkvėpė jūsų sielą. Žinau, kad Dievas gyvas ir kad Jis myli kiekvieną iš jūsų.
Meldžiu, kad tikėjimas sutvirtintų kiekvieną jūsų žingsnį, kai eisite savo skaisčiu mokinystės keliu; kad viltis atvertų jums akis į šlovingus Dangiškojo Tėvo jums paruoštus dalykus; ir kad meilė Dievui ir visiems Jo vaikams pripildytų jūsų širdis. Būdamas Viešpaties apaštalas, visa tai palieku jums kaip savo liudijimą ir palaiminimą Jėzaus Kristaus vardu, amen.