Širdimi atsiduokime Dievui
Nelė F. Meriot
Antroji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje
Kai atsiveriame Dvasiai, mes sužinome, ko nori Dievas, ir jaučiame Jo valią.
Vyresnysis Dalinas H. Ouksas balandžio mėn. visuotinėje konferencijoje kalbėjo apie būtinybę „pertvarkyti mūsų asmeninius gyvenimus“1. Galiu patvirtinti, kad asmeninė transformacija prasideda nuo širdies pasikeitimo – nesvarbu, kokią gyvenimo patirtį turite ar kur gimėte.
Esu kilusi iš tolimos pietinės Jungtinių Valstijų dalies ir jaunystėje iš senų protestantiškų giesmių išmokau apie tikro mokinio širdį – tokią, kuri buvo pakeista. Apmąstykime šiuos man brangius žodžius:
Viešpatie, tegul būna kaip nori!
Tegul būna Tavo valia!
Tu – mūsų puodžius,
Mes esame molis.
Minkyk, kurk, formuok mane
Pagal amžiną planą Savo valia,
Aš to laukiu ramus
Širdimi atsidavęs, klusnus.2
Kaip mes, šiuolaikiniai, užimti, konkurencingi žmonės, tampame atsidavę Dievo valiai ir ramūs? Kaip Viešpaties keliai tampa mūsų keliais? Tikiu, kad mes tai pradedame daryti mokydamiesi iš Jo ir melsdami supratimo. Kai mūsų pasitikėjimas Juo auga, mes atveriame savo širdis, stengiamės vykdyti Jo valią ir laukiame atsakymų, kurie padės mums susivokti.
Mano širdies permaina prasidėjo, kai aš, būdama 12-os, pradėjau ieškoti Dievo. Išskyrus Viešpaties maldos kartojimą3, iš tiesų aš nežinojau, kaip melstis. Prisimenu, kaip klūpojau tikėdamasi pajusti Jo meilę ir klausiau: „Kur tu, Dangiškasis Tėve? Žinau, kad Tu turi būti kažkur, bet kur?“ Per visus savo paauglystės metus aš klausinėjau. Taip, aš turėjau trumpas Jėzaus Kristaus realumo suvokimo patirtis, bet Dangiškasis Tėvas, pagal Savo išmintį, leido man ieškoti ir laukti dar 10 metų.
Mano laukimas baigėsi, kai 1970 metais misionieriai mane mokė apie Tėvo sukurtą išgelbėjimo planą ir Gelbėtojo Apmokėjimą. Aš priėmiau šias tiesas ir pasikrikštijau.
Žinodami apie Viešpaties malonę ir galią, mano vyras, vaikai ir aš pasirinkome vadovautis šiuo šeimos devizu: „Viskas bus gerai.“ Tačiau kaip šiuos žodžius galime sakyti vieni kitiems, kai užklumpa dideli rūpesčiai, o sprendimų neturime paruošę?
Kada mūsų žavi dora 21-erių metų duktė Džordžija, po dviračio avarijos, kritinės būklės pateko į ligoninę, mūsų šeima pasakė: „Viskas bus gerai.“ Kai aš nedelsdama iš mūsų misijos Brazilijoje išskridau pas dukterį į Indianapolį, Indianos valst., JAV, aš tvirtai tikėjau mūsų šeimos devizu. Tačiau mūsų mylimoji dukra perėjo į dvasių pasaulį kelios valandos prieš nusileidžiant mano lėktuvui. Sielvartui ir sukrėtimui kaip tvanui ritantis per mūsų šeimą, kaip galime žiūrėdami vienas į kitą vis dar sakyti, kad „viskas bus gerai“?
Po Džordžijos fizinės mirties patyrėme skausmą, mums buvo sunku ir vis dar šiandien būna didelio sielvarto akimirkų, tačiau mes laikomės supratimo, kad iš tiesų niekas nemiršta. Nepaisant mūsų sielvarto, kai Džordžijos fizinis kūnas nustojo funkcionuoti, tikėjome, kad ji toliau gyvena kaip dvasia, ir tikime, kad mes su ja gyvensime amžinai, jei laikysimės savo šventyklos sandorų. Tikėjimas mūsų Išpirkėju ir Jo prisikėlimu, tikėjimas Jo kunigystės galia ir amžinaisiais užantspaudavimais leidžia mums drąsiai tarti mūsų devizą.
Prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Jei darysite geriausia ką galite, viskas bus gerai. Pasitikėkite Dievu. […] Viešpats mūsų neapleis.“4
Mūsų šeimos devizas nėra: „Viskas bus gerai iš karto.“ Jame kalbama apie mūsų viltį amžinybėje, o ne apie šiandienos rezultatus. Raštuose sakoma: „Stropiai ieškokite, visada melskitės ir būkite tikintys, ir viskas išeis jums į gera.“5 Tai nereiškia, kad nutiks tik geri dalykai, bet nuolankiems ir ištikimiems – tiek teigiami, tiek neigiami dalykai – viskas išeis į gera, ir viskas įvyks Viešpaties laiku. Mes laukiame Jo, kartais kaip kenčiantis Jobas, žinodami, kad Dievas „sužeidžia, bet ir aptvarsto, jo rankos nuplaka, bet ir pagydo“6. Nuolanki širdis priima išbandymus ir laukimą, kol ateina išgijimas ir pilnatvė.
Kai atsiveriame Dvasiai, mes sužinome, ko nori Dievas, ir jaučiame Jo valią. Per sakramentą, kurį vadinu šabo širdimi, aš suvokiau, kad maldoje paprašius atleisti nuodėmes, man pravartu Dangiškojo Tėvo paklausti: „Tėve, ar yra dar kas nors?“ Kai esame atsidavę ir romūs, mūsų mintys gali būti nukreiptos į ką nors daugiau – ką nors, ką mums reikėtų pakeisti, ką nors, kas riboja mūsų galimybes gauti dvasinį vadovavimą ar net išgydymą ir pagalbą.
Pavyzdžiui, galbūt aš negaliu atsikratyti pagiežos kam nors. Kai klausiu, ar yra dar kas nors, ką turėčiau išpažinti, ši „paslaptis“ aiškiai iškyla mano atmintyje. Iš esmės, Šventoji Dvasia kužda: „Sąžiningai paklausei, ar yra dar kas nors , ir štai yra. Pagieža menkina tavo pažangą ir kenkia gebėjimui turėti sveikus santykius. Gali to atsikratyti.“ Taip, tai sunku padaryti, ir mes galime visiškai pateisinti savo priešiškumą, bet atsidavimas Viešpačiui yra vienintelis kelias į ilgalaikę laimę.
Laikui bėgant palaipsniui mes gauname Jo maloningą stiprybę ir vadovavimą – galbūt skatinantį dažniau lankytis šventykloje ar išsamiau studijuoti Gelbėtojo Apmokėjimą, ar prašyti patarimo iš draugo, vyskupo, profesionalaus konsultanto ar net daktaro. Mūsų širdies gijimas prasideda, kai mes atsiduodame ir šloviname Dievą.
Tikras šlovinimas prasideda tada, kai mūsų širdys yra teisios prieš Tėvą ir Sūnų. Kokia jūsų širdis šiandien? Paradoksalu, tačiau, kad turėtume išgydytą ir ištikimą širdį, pirmiausia turime leisti jai sudužti priešais Viešpatį. Viešpats skelbia: „Kaip auką man jūs atnašausite sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią.“7 Pašventę savo širdį ir valią Viešpačiui, gauname dvasinį vadovavimą, kurio mums reikia.
Augant Viešpaties malonės ir gailestingumo supratimui išvysime, kaip mūsų savavalės širdys pradės trūkinėti ir dužti iš dėkingumo. Tada mes sieksime Jo, trokšdami patys atsiduoti Dievo Tėvo Viengimiui Sūnui. Sudužusia širdimi siekdami ir atsiduodami, per Šventąją Dvasią gauname naują viltį ir naują vadovavimą.
Man buvo sunku atsikratyti žemiško troškimo, kad viskas vyktų taip, kaip aš noriu. Galiausiai supratau, koks mano noras yra labai netobulas, ribotas ir nevisavertis palyginti su Jėzaus Kristaus. „ Jo kelias – tai kelias, vedantis į laimę šiame gyvenime ir amžinajame ateinančio pasaulio gyvenime.“8 Ar galime Jėzų Kristų ir Jo kelią mylėti labiau nei save ir savo planus?
Kai kuriems gali atrodyti, kad jiems per daug kartų nepavyko ir jie per silpni atsisakyti nuodėmingų veiksmų ar žemiškų širdies troškimų. Kadangi esame sandorą sudarę izraelitai, nebandome vėl pasikeisti tik savo pastangomis. Jei nuoširdžiai kreipsimės į Dievą, Jis priims mus tokius, kokie esame, ir padarys mus tokius, kokių net neįsivaizdavome. Žinomas teologas Robertas L. Miletas rašė apie „sveiką norą tobulėti“, suderintą su dvasiniu „patikinimu, kad su ir per Jėzų Kristų mums tai pavyks“9. Turėdama šį supratimą Dangiškajam Tėvui galiu nuoširdžiai pasakyti:
Tikiu ir pasitikiu tavimi,
Žinau, mane myli tu,
Klausysiu tavęs nuolankia širdimi:
Aš būsiu, kuo liepsi man būt.10
Kai pasiūlome savo sudužusią širdį Jėzui Kristui, Jis priima mūsų auką. Jis vėl mus priima. Kad ir kokius praradimus, žaizdas, atstūmimą esame patyrę, Jo malonė ir gydymas yra didesni už viską. Iš tikrųjų atsidavę Gelbėtojui galime drąsiai pasakyti: „Viskas bus gerai.“ Jėzaus Kristaus vardu, amen.