Bandomi ir gundomi, bet sulaukiantys pagalbos
Vyresnysis Hugo Montoja
Iš Septyniasdešimties
Būdami Dangiškojo Tėvo vaikai, galime vieni kitiems padėti užklupus išbandymams ir pagundoms.
Gyvenime esame bandomi ir gundomi. Taip pat turime galimybę laisvai rinktis ir padėti kitiems. Šios tiesos tai nuostabaus, tobulo Dangiškojo Tėvo plano dalis.
Prezidentas Džonas Teiloras mokė: „Kartą girdėjau, kaip pranašas Džozefas kalbėdamas Dvylikai sakė: „Turėsite pereiti visokiausius išmėginimus. Jus išbandyti taip pat reikalinga, kaip buvo reikalinga išbandyti Abraomą ir kitus Dievo vyrus; Dievas išmėgins jus, Jis ištirs slapčiausius jūsų širdies kampelius.“1
Pasiekę atsakingumo amžių dažnai sulaukiame įvairiausių išmėginimų ir pagundų. Jie kartais tampa sunkia našta, bet taip pat suteikia stiprybės ir leidžia augti, jei juos nugalime.
Laimei, šių naštų nereikia nešti vienam. Alma mokė: „Ir dabar, kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos.“2 Šie žodžiai parodo, kad privalome padėti vienas kitam. Tokią atsakomybę galime gauti su pašaukimu Bažnyčioje, užduotimi, tapę draugais ar kaip vieną iš dieviškų tėvystės, santuokos ar narystės šeimoje pareigų, arba, paprasčiausiai, priklausydami Dievo šeimai.
Pateiksiu keturis pavyzdžius, kaip padėdami vieni kitiems palengviname naštas.
1. Gelbėtojas sakė: „Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi.“3 Pavyzdžiui, mus prašo pagal galimybes reguliariai lankytis šventykloje. Lankymuisi šventykloje tenka paaukoti laiko ir lėšų, ypač tiems, kuriems tenka keliauti didelį atstumą. Tačiau tokią auką galime laikyti pirmosios mylios dalimi.
Antrąją mylią pradedame eiti supratę žodžius „surask, pasiimk, pamokyk“4, kai ieškome protėvių vardų, paruošiame juos šventyklos apeigoms, kai padedame indeksuodami, tarnaudami šventyklos darbuotojais, ieškodami būdų padėti kitiems apsilankymus šventyklose padaryti prasmingus.
Man tarnaujant krašto Septyniasdešimties nariu, vienas mūsų koordinacinės tarybos kuolas surengė didelę kelionę į šventyklą. Ta šventykla, į kurią vyko nariai, buvo maža ir, deja, keletas narių, nors kelionėje praleido dvylika valandų, negalėjo į ją užeiti, nes lankytojų skaičius viršijo leistiną dienos ribą.
Praėjus kelioms dienoms po šios kelionės apsilankiau tame kuole ir paklausiau prezidento, ar galėčiau pasikalbėti su keliais nariais, kuriems nepavyko tą dieną įeiti į šventyklą. Vienas iš brolių, su kuriuo susitikau, man pasakė: „Vyresnysis, nesijaudinkite. Buvau prie Viešpaties namų. Sėdėjau sode ant suolelio ir mąsčiau apie apeigas. Tada man suteikė progą užeiti, bet savo vietą užleidau kitam broliui, kuris vyko į šventyklą pirmą kartą, kad būtų užantspauduotas su žmona. Taip jie galėjo tą dieną dalyvauti dviejose sesijose. Viešpats pažįsta mane, Jis mane palaimino ir aš neturiu Jam priekaištų.“
2. Šypsokitės. Šis nežymus veiksmas gali padėti nusivylusiems ir prislėgtiems. Per praeitą balandžio visuotinės konferencijos kunigystės sesiją sėdėjau ant pakylos kaip vienas iš penkių ką tik pašauktų visuotinių įgaliotinių. Sėdėjome ten, kur dabar sėdi seserys iš pagalbinių organizacijų prezidentūrų. Nerimavau ir jaučiausi nesugebėsiąs vykdyti savo naujojo pašaukimo.
Giedodamas tarpinę giesmę stipriai pajutau, kad kažkas mane stebi. Pamaniau sau: „Šioje salėje daugiau kaip 20 000 žmonių ir dauguma jų į tave atsigręžę. Žinoma, kažkas tave stebi.“
Giedodamas toliau aš vėl stipriai pajutau, kad kažkas stebi mane. Nužvelgiau eilę, kurioje sėdėjo Dvylika Apaštalų ir pamačiau, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas buvo atsigręžęs ir žvelgė į mus, sėdinčius čia. Mūsų žvilgsniai susitiko ir jis man plačiai nusišypsojo. Ta šypsena atnešė ramybę į mano nerimaujančią širdį.
Po prisikėlimo Jėzus Kristus aplankė kitas savo avis. Jis pašaukė ir įšventino dvylika mokinių ir jie, turėdami tą įgaliojimą, tarnavo žmonėms. Pats Viešpats Jėzus Kristus stovėjo tarp jų. Viešpats paprašė, kad jie atsiklauptų ir melstųsi. Nesu tikras, ar dvyliką naujai pašauktų ir įšventintų mokinių slėgė jų pašaukimas, bet Raštuose parašyta: „Ir buvo taip, kad Jėzus palaimino juos, kai jie meldėsi jam; ir jo veidas šypsojosi jiems, ir jo veido šviesa švietė jiems.“5 Per praeitą visuotinę konferenciją šypsena staigiai ir nepaprastai palengvino mano naštą.
3. Užjauskite kitus. Prašau, jei turite kunigystę, naudokite ją Dievo vaikų labui, laimindami juos. Tuo, ką sakote, nuraminkite ir paguoskite kenčiančius ir patiriančius suspaudimus.
4. Kertinis Dievo plano akmuo yra Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimas. Bent kartą per savaitę turėtume apmąstyti, kaip tai darė prezidentas Džozefas F. Smitas, „didžią ir nuostabią meilę, kurią Tėvas ir Sūnus apreiškė per Išpirkėjo atėjimą į pasaulį“6. Jei kviesime kitus ateiti į bažnyčią ir vertai priimti sakramentą, tai suteiks galimybę didesniam skaičiui Dangiškojo Tėvo vaikų apmąstyti Apmokėjimą. Jei nesame verti, galime atgailauti. Atminkite, kad Aukščiausiojo Sūnus nusileido žemiau visko ir prisiėmė mūsų skriaudas, nuodėmes, prasižengimus, ligas, skausmus, negandas ir vienatvę. Raštai moko, kad Kristus „pakilo aukštybėn ir taip pat nusileido žemiau visko; per tai jis suvokė viską“7.
Kad ir su kokiais sunkumais susiduriame – liga tai ar ilga vienatvė, ar kančia, pagundos ir priešininko išbandymai – Gerasis Ganytojas yra šalia. Jis šaukia mus vardu ir sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“8
Noriu apibendrinti aptartus keturis punktus:
Pirma – nueikite antrąją mylią.
Antra – šypsokitės. Jūsų šypsena padės kitiems.
Trečia – užjauskite.
Ketvirta – kvieskite kitus į bažnyčią.
Liudiju apie Gelbėtoją. Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus, ir šiandien Jis gyvena. Žinau, kad Tėvo planą Jis palaiko visa savo galia ir jėga. Žinau, kad prezidentas Tomas S. Monsonas yra dabar gyvenantis pranašas. Jis turi visus raktus, reikalingus sėkmingai vykdyti Dievo darbą čia, žemėje. Žinau, kad būdami Dangiškojo Tėvo vaikai, galime vieni kitiems padėti užklupus išbandymams ir pagundoms. Jėzaus Kristaus vardu, amen.