Jūs ne vieni šiame darbe
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Kai eisite nuo vienos kunigystės tarnystės prie kitos, pamatysite, kad kartu su jumis darbuojasi ir Viešpats.
Mano mylimi broliai, esame dėkingi, kad Viešpats pašaukė vyresnįjį Ronaldą A. Resbandą, vyresnįjį Garį E. Styvensoną ir vyresnįjį Deilą Dž. Renlandą Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalais. Palaikome juos savo širdimis, maldomis ir tikėjimu.
Žinome, kad jie daug gali. Tačiau ir jiems, kaip ir visiems mums, atliekant savo pašaukimą reikės patikinimo, jog Savo darbe Viešpats yra su jais. Tokio patikinimo reikia ir naujam diakonui, ir naują pašaukimą gavusiam patyrusiam aukštajam kunigui.
Šis patikinimas augs sulig jūsų noru suprasti, kad Jis jus pašaukė per Savo tarnus. Šiuo raginimu noriu jums padėti suprasti, kad jei darote savo dalį, Viešpats prie jūsų pastangų prideda Savąją galią.
Bet kuriam Viešpaties karalystėje gautam pašaukimui prireiks daugiau nei vien mūsų žmogiško supratimo ir asmeninių galių. Tokiems pašaukimams reikia Viešpaties pagalbos, kuri ateis. Net naujas diakonas supras, kad tai tiesa, ir metams einant jis sužinos daugiau.
Šį vakarą čia yra vienas iš mano anūkų, kuriam tai pirmoji kunigijos sesija. Vos prieš šešias dienas jis buvo įšventintas į diakonus. Jis galbūt manys, kad pirmoji jo kunigystės pareiga bus kitą sekmadienį išdalinti sakramentą. Meldžiu, kad tą akimirką jis pamatytų tokią, kokia ji yra iš tikrųjų.
Jis galbūt manys, kad jo darbas Viešpačiui yra nešioti sakramento padėklą tarp sakramento susirinkime sėdinčių žmonių. Tačiau Viešpaties tikslas nėra vien tai, kad žmonės valgytų duonos ir gertų vandens. Jo tikslas yra, kad jie laikytųsi sandoros, padėsiančios jiems eiti pirmyn amžinojo gyvenimo link. O kad tai nutiktų, Viešpats turi suteikti dvasinį patyrį žmogui, kuriam diakonas paduoda padėklą.
Mačiau, kaip tai kartą nutiko senelių prieglaudoje, kai vienas diakonas palinko, kad žilagalvei senelei paduotų padėklą. Ji pažvelgė į duoną kaip į kokią brangenybę. Niekad nepamirštu jos šypsenos, kai suvalgiusi ji paglostė diakonui galvą ir gana garsiai tarė: „Ačiū tau!“
Tas diakonas tiesiog atliko savo kunigystės pareigą. Tačiau Viešpats tada sutaurino to diakono poelgį. Buvo akivaizdu, kad toji sesuo atminė Gelbėtoją, nes išreiškė nuoširdų dėkingumą už diakono tarnystę. Kai jai buvo paduotas sakramentas, ji buvo patikinta, kad su ja bus Dvasia. Tądien senelių prieglaudoje ji buvo ne viena. O ir pats diakonas toje kuklioje tarnystėje nebuvo vienas.
Jaunasis Aarono kunigystės mokytojas gali nejausti, kad eidamas mokyti šeimos jis bendradarbiauja su pačiu Viešpačiu. Vis dar pamenu paprastą, mūsų namuose apsilankiusio jauno namų mokymo porininko išsakytą liudijimą. Dvasia patvirtino jo žodžius man ir mano šeimai. Galbūt tos dienos jis nepamena, tačiau aš pamenu.
Viešpats išaukštins to jaunuolio pastangas dar kartą, kai jis bus pašauktas tapti kunigu. Pavyzdžiui, galbūt pirmąjį kartą jis krikštys visai nepažįstamą jaunuolį. Galbūt jis jaudinsis, kad nepamirštų žodžių ir apeigas atliktų teisingai.
Tačiau Viešpats, kuriam jis tarnauja, išaukštins jo pašaukimą. Jo krikštijamas asmuo pasirinko eiti keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą. Viešpats atliks Savąją, didesniąją dalį. Taip Jis kartą padarė man, kai mano pakrikštytas berniukas su ašaromis akyse man į ausį tarė: „Aš švarus. Aš švarus.“
Kai eisite nuo vienos kunigystės tarnystės prie kitos, pamatysite, kad kartu su jumis darbuojasi ir Viešpats. Prieš daugelį metų tai supratau vienoje kuolo konferencijoje susitikęs su tenykščiu vyresniųjų kvorumo prezidentu. Per tą konferenciją buvo pristatyta daugiau nei 40 pavardžių vyrų, kurie turėjo gauti Melchizedeko kunigystę.
Kuolo prezidentas palinko prie manęs ir sušnibždėjo: „Visi šie vyrai buvo mažiau aktyvūs numatomi vyresnieji.“ Nusistebėjęs paklausiau prezidento, kokią programą jis panaudojo šiems vyrams gelbėti?
Jis parodė į vieną sakramento salės gale sėdėjusį vaikiną. Jis tarė: „Štai jis. Dauguma šių vyrų sugrįžo dėl šio vyresniųjų kvorumo prezidento.“ Jis sėdėjo galinėje eilėje, buvo paprastai apsirengęs, ant ištiestų ir sukryžiuotų kojų matėsi nunešioti batai.
Kuolo prezidento paprašiau, kad po susirinkimo mane su juo supažindintų. Susitikęs tam vaikinui išreiškiau nuostabą dėl to, ką jis nuveikė, ir paklausiau, kaip jis tai padarė. Jis patraukė pečiais. Jis visai nemanė, kad padarė kažką ypatinga.
Tada jis švelniai tarė: „Pažįstu kiekvieną neaktyvų vaikiną šiame mieste. Dauguma jų turi pikapus. Ir aš turiu. Savąjį pikapą plaunu ten pat, kur ir jie. Ilgainiui jie tapo mano draugais.
Laukiu, kol jų gyvenime nutinka kas nors negero. Visada taip būna. Jie man apie tai pasako. Aš klausausi ir nepriekaištauju. O kai jie pasako: „Mano gyvenime kažkas netvarkoj. Tikrai turi būti kažkas geriau nei tai“, aš pasakau, ko jiems trūksta ir kur jie tai gali rasti. Kartais jie patiki manimi, ir kai tai įvyksta, veduosi juos su savimi.“
Turbūt suprantate, kodėl jis kuklinosi. Nes suprato, kad jis tepadarė mažesniąją dalį, o Viešpats padarė visa kita. Būtent Viešpats palytėjo į bėdą papuolusių vyrų širdis. Būtent Viešpats atsiuntė jiems jausmą, kad turi būti kažkas geriau ir davė viltį, kad tai suras.
Tas vaikinas, kuris, kaip ir jūs, buvo Viešpaties tarnas, tiesiog tikėjo, jog jei padarys savo mažesniąją dalį, tai Viešpats padės tiems vyrams grįžti į tokius namus ir į tokią laimę, kurią tik Jis gali jiems suteikti. Šis vyras taip pat žinojo, kad Viešpats vyresniųjų kvorumo prezidentu jį pašaukė todėl, kad jis padarys savo dalį.
Jums tarnaujant bus momentų, kai sėkmė nebus tokia nuostabi ir akivaizdi kaip to jaunojo vyresniųjų kvorumo prezidento. Būtent tada jums reikės patikinimo, kad Viešpats, žinodamas, jog vykdysite savąją darbo dalį, jus pašaukė per Savo įgaliotuosius tarnus. Tikėjimas, kad esi pašauktas Viešpaties tarnų, buvo gyvybiškai svarbus mano prosenelio Henrio Airingo misionieriškai tarnystei.
Jis buvo pakrikštytas 1855 metų kovo 11 dieną Sent Luise, Misūrio valstijoje. Netrukus po to Erastas Snou įšventino jį kunigu. Spalio 6 d. Sent Luiso kuolo prezidentas Džonas H. Hartas pašaukė jį tarnauti misionieriumi čerokių genčiai.1 Spalio 11 d. jis buvo įšventintas vyresniuoju. Spalio 24 dieną jis ant arklio išjojo vykdyti misijos pas čerokius. Jam buvo 20 metų, o atsivertė tik prieš septynis mėnesius.
Jei kas nors, turintis kunigystę, jautėsi netinkamas ar nepasiruošęs, tai buvo Henris Airingas. Vienintelė priežastis, dėl kurios jis išdrįso vykti, buvo ta, jog širdyje jis žinojo, kad Dievas jį pašaukė per Savo įgaliotuosius tarnus. Tai buvo jo drąsos šaltinis. Tai turėtų būti ir mūsų drąsos šaltinis, kad išsilaikytume atlikdami kunigystės pašaukimą, kad ir koks jis būtų.
Po trejų sunkių tarnystės metų, mirus misijos prezidentui, 1858 metų spalio 6 dieną vykusiame susirinkime vyresnysis Airingas buvo pasiūlytas ir palaikytas misijos prezidentu. Jis buvo nustebęs ir toks šokiruotas, lyg naujas diakonas. Jis rašė: „Pašaukimas į šias atsakingas pareigas man buvo labai netikėtas, bet kadangi tokia buvo brolių valia, su džiaugsmu jas priėmiau, nors jaučiuosi labai silpnas ir nepatyręs.“2
Tapęs prezidentu, 1859 metais jis keliavo po čerokių, krykų ir čoktavų gentis. Per jo darbą Viešpats, kaip rašė Henris, „pagausino bažnyčią“. Jis įkūrė du skyrius, tačiau pastebėjo, jog „labai mažai kas aktyviai dalyvauja tame darbe“3.
Po metų Henris susidūrė su sunkia realybe: politiniai genčių, kuriose jis tarnavo, vadai nebeleido pastarųjų dienų šventųjų misionieriams vykdyti savo darbo. Mąstydamas ką daryti, jis prisiminė savo ankstesniojo misijos prezidento pamokymą, kad jis turėtų savo misiją vykdyti iki 1859 metų.4
Tų metų spalį Henris parašė prezidentui Brigamui Jangui prašydamas nurodymų, tačiau į savo klausimą atsakymo negavo. Henris rašė: „Kadangi negavau atsakymo iš Bažnyčios Prezidentūros, maldoje kreipiausi į Viešpatį ir paprašiau man apreikšti Savo valią – ar turėčiau pasilikti, ar keliauti į Sionę.“
Jis tęsė: „Kaip atsakymą į savo maldą susapnavau tokį sapną. Sapnavau, kad vos nuvykęs į [Solt Leik] Sitį nuskubėjau į [prezidento Brigamo Jango] biurą, kur jį ir radau. Tariau jam: „[Prezidente] Jangai, aš palikau misiją ir savo nuožiūra atvykau čia, bet jei manote, kad tai negerai, esu pasiruošęs sugrįžti ir užbaigti savo misiją.“ [Sapne pranašas] atsakė: „Tu ir taip ilgai užsibuvai, viskas gerai.“
Savo dienoraštyje Henris rašė: „Kadangi ankstesni mano sapnai tiksliai išsipildė, buvau tikras, kad ir su šiuo bus taip, tad nedelsdamas ėmiau ruoštis kelionei.“
Į Solt Leik Sitį jis atvyko 1860 m. rugpjūčio 29 dieną, didžiąją kelio dalį eidamas pėsčiomis. Po dviejų dienų jis nuėjo į prezidento Brigamo Jango biurą.5
Ką ten patyrė Henris aprašė tokiais žodžiais: „Pasiprašiau pas [prezidentą] Jangą ir [buvau] jo maloniai priimtas. Tariau jam: „[Prezidente] Jangai, atvykau čia nekviestas, tad jei pasielgiau netinkamai, esu pasiryžęs sugrįžti ir užbaigti savo misiją.“ [Brigamas Jangas] atsakė: „Viskas gerai, mes laukėme tavęs grįžtant.“
Savo džiaugsmą Henris išreiškė taip: „Tokiu būdu tiksliai išsipildė mano sapnas.“6
Jis džiaugėsi todėl, kad gavo patvirtinimą, jog Viešpats darbavosi su juo ir rūpinosi juo. Jis sužinojo tai, kas tinka mums visiems: Viešpaties valią Jo tarnai sužino per įkvėpimą. Henris Airingas taip pat patvirtino tai, ką ir aš žinau: kad pranašas, būdamas kunigijos prezidentas, yra Dievo įkvepiamas prižiūrėti ir rūpintis Viešpaties tarnais bei juos pašaukti.
Kad ir kokį kunigystės pašaukimą turėtumėte, turbūt kartais jautėtės, tarsi Dangiškasis Tėvas jus užmiršo. Jei norite sužinoti Jo valią – pasimelskite; ir jei nuoširdžiai trokšite vykdyti viską, ko Jis paprašys, tai gausite atsakymą.
Dangiškasis Tėvas leis jums pajausti, kad Jis žino jus, kad Jis yra dėkingas už jūsų tarnystę ir kad tampate vertas išgirsti taip jūsų trokštamą pagyrimą iš Viešpaties: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“7
Meldžiuosi, kad kiekvienas, turintis kunigystę, tarnautų su tikėjimu ir gelbėtų kiekvieną sielą, už kurią yra atsakingas. Dievas tikrai Savo tarnų pastangas sustiprins savo galia. Žmonių širdys bus paliestos rinktis tai, kas Evangelijos taku veda link laimės ir tolyn nuo sielvarto.
Taip pat meldžiuosi, kad kiekvienas, turintis kunigystę, savo kunigystės pašaukime jaustų meilingą ir akylą Dangiškojo Tėvo, Gelbėtojo ir Dievo pranašo rūpestį.
Reiškiu savo ypatingą liudijimą, jog esame prisikėlusio Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnystėje. Liudiju, kad jus ir mane į Savo tarnystę Jis pašaukė žinodamas mūsų galimybes ir kokios pagalbos mums prireiks. Jei tarnaudami Jam atiduosime visą save, tai mūsų pastangas jis palaimins taip, kaip net nesitikėjome. Liudiju, kad Dievo pranašas, visos kunigijos žemėje prezidentas, yra įkvėptas Dievo.
Esu dėkingas už visų ištikimų kunigystę turinčių brolių pavyzdį. Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas yra dėkingi už tai, kad darote savo dalį. Jie jus pažįsta, Jie rūpinasi jumis ir Jie myli jus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.