Niekada nėra nei per anksti, nei per vėlu
Vyresnysis Bredlis D. Fosteris
Iš Septyniasdešimties
Niekada nėra nei per anksti, nei per vėlu vadovauti, rodyti kelią ir eiti su savo vaikais, nes šeimos yra amžinos.
Broliai ir seserys, mes dalyvaujame kovoje su pasauliu. Praeityje pasaulis varžėsi dėl mūsų vaikų energijos ir laiko. Šiais laikais jis kovoja dėl jų tapatybės ir proto. Daugybė garsių ir įžymių balsų stengiasi apibrėžti, kas mūsų vaikai yra ir kuo jie turėtų tikėti. Negalime leisti visuomenei perdirbti savo šeimos pagal pasaulio atvaizdą. Privalome laimėti šią kovą. Nuo to priklauso viskas.
Bažnyčios vaikai gieda giesmę, kuri moko juos apie jų tikrąją tapatybę: „Dievo vaikas aš. Į žemiškus namus Jo siųstas, kur Jis davė man […] tėvelius.“ Tada vaikai prašo mūsų: „Vesk, lydėki šiam kely. […] Padėk suprasti Jo žodžius, kol dar ne per vėlu.“1
Praeitoje visuotinėje konferencijoje prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė mus, kad nuo šiol privalome užsiimti „sąmoninga tėvyste“2. Šie laikai pavojingi. Bet gera žinia yra ta, jog Dievas žinojo, kas bus, ir Raštuose mums pataria, kad žinotume, kaip padėti savo vaikams ir vaikaičiams.
Mormono Knygoje aprašoma, kad Gelbėtojas pasirodė nefitams. Jis surinko aplink Save jų mažus vaikus. Jis laimino juos, meldėsi dėl jų ir verkė dėl jų.3 Tada Jis tarė tėvams: „Pažiūrėkite į savo mažutėlius.“4
Žodis pažiūrėti reiškia žvelgti ir matyti. Ką Jėzus norėjo, kad tėvai pamatytų savo mažutėliuose? Ar Jis norėjo, kad jie įžvelgtų savo vaikų dieviškąjį potencialą?
Kai šiais laikais žvelgiame į savo vaikus ir vaikaičius, ką Gelbėtojas nori, kad juose matytume? Ar suvokiame, kad mūsų vaikai – tai didžiausia besidominčiųjų grupė Bažnyčioje? Ką privalome daryti, kad jie tvirtai atsiverstų?
Evangelijoje pagal Matą Gelbėtojas moko mus apie tvirtą atsivertimą. Didelė žmonių grupė susirinko prie Galilėjos jūros išgirsti Jo mokymo.
Šia proga Jėzus papasakojo istoriją apie sėjimą – palyginimą apie sėjėją.5 Aiškindamas tai savo mokiniams, o galiausiai ir mums, Jis tarė: „Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje.“6 Žinia tėvams aiški: girdėti ir suprasti nėra tas pats. Jei mūsų vaikai paprasčiausiai girdi, bet nesupranta Evangelijos, atveriamos durys Šėtonui, kuris pašalina Evangelijos tiesas iš jų širdžių.
Tačiau jei galėsime padėti jiems įgyti tvirtą atsivertimą, tada sunkiausiu metu, užgriuvus gyvenimo išbandymams (o taip atsitiks), Jėzaus Kristaus Evangelija suteiks jiems kai ką, ko negalima paveikti iš išorės. Kaip galime užtikrinti, kad šios galingos tiesos, įėjusios pro vieną ausį, tiesiog neišeitų pro kitą? Gali nepakakti tiesiog girdėti žodžius.
Visi žinome, kad žodžiai keičiasi. Kartais sakome vienus žodžius, o jie girdi kitus. Galėtumėte pasakyti savo mažiems vaikams: „Kartojiesi kaip sugedusi plokštelė.“ Greičiausiai jie atsakytų: „Tėti, kas yra plokštelė?“
Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad mums sektųsi; juk galiausiai prieš tapdami mūsų vaikais jie buvo Jo vaikai. Būdami tėvai Sionėje esate gavę Šventosios Dvasios dovaną. Kai melsite vadovavimo, „ji nurodys jums viską, ką turėtumėte daryti“7 mokydami savo vaikus. Kai ugdysite gebėjimą suprasti, „Šventosios Dvasios galia [neš] tai į […] vaikų širdis“8.
Negalėčiau sugalvoti geresnio pavyzdžio, kaip galima padėti kitam įgyti supratimą, nei Helenos Keler istorija. Ji buvo akla ir kurčia, ir gyveno tamsiame bei tyliame pasaulyje. Mokytoja, vardu Ana Salivan, ėmėsi jai padėti. Kaip mokytumėte vaiką, kuris netgi negali matyti ar girdėti jūsų?
Anai ilgai nesisekė užmegzti ryšio su Helena. Vieną dieną apie vidurdienį ji nusivedė ją prie vandens kolonėlės. Ji pakišo Helenos ranką po vamzdžiu ir ėmė pumpuoti vandenį. Po to Ana paraidžiui užrašė žodį V-A-N-D-U-O ant kitos Helenos rankos. Nieko neįvyko. Taigi ji pabandė vėl. V-A-N-D-U-O. Helena suspaudė Anos ranką, nes pradėjo suprasti. Iki sutemų ji išmoko 30 žodžių. Per kelis mėnesius ji išmoko 600 žodžių ir galėjo skaityti Brailio raštą. Helena Keler baigė koledžą ir padėjo pakeisti negalinčių matyti ar girdėti žmonių pasaulį.9 Tai buvo stebuklas, o jos mokytoja buvo stebukladarė, kaip ir jūs būsite, būdami tėvai.
Tarnaudamas BJU Aidahe nesusituokusiųjų kuolo prezidentu mačiau kito didžio mokytojo darbo rezultatus. Tas patyrimas pakeitė mano gyvenimą. Vieną antradienio vakarą kalbėjausi su norinčiu tarnauti misijoje vaikinu, vardu Pablas, iš Meksiko. Paklausiau apie jo liudijimą ir norą tarnauti. Jis tobulai atsakė į mano klausimus. Tada paklausiau apie jo vertumą. Jo atsakymai buvo tikslūs. Tiesą sakant, jie buvo tokie geri, kad aš pagalvojau: „Galbūt jis nesupranta, ko klausiu.“ Taigi perfrazavau klausimus ir supratau, kad jis tiksliai žinojo, ką turėjau omenyje, ir buvo visiškai sąžiningas.
Šis vaikinas man padarė tokį įspūdį, kad paklausiau jo: „Pablai, kas gi tau padėjo iki šiol gyventi taip teisiai vaikščiojant priešais Viešpatį?“
Jis atsakė: „Mano tėtis.“
Tariau: „Pablai, papasakok man savo istoriją.“
Pablas tęsė: „Kai buvau devynerių, tėtis nusivedė mane į šalį ir pasakė: „Pablai, kažkada ir aš buvau devynerių. Tu gali susidurti su įvairiais dalykais. Matysi, kaip žmonės apgaudinėja mokykloje. Galbūt būsi ten, kur aplinkiniai keikiasi. Ko gero, bus dienos, kai nenorėsi eiti į Bažnyčią. Taigi, kai tai atsitiks arba kai tau dar kažkas sukels nerimą, noriu, kad ateitum pas mane pasikalbėti, ir aš padėsiu tau tai įveikti. Ir tada pasakysiu, kas dar tavęs laukia.“
„Taigi, Pablai, ką jis tau pasakė, kai buvai dešimties?“
„Na, jis perspėjo mane dėl pornografijos ir nešvankių juokų.“
„O kai buvai vienuolikos?“ – paklausiau.
„Jis įspėjo mane dėl dalykų, prie kurių galima priprasti, ir priminė man, kad turiu valios laisvę.“
Štai tėvas, kuris metai po metų, „taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį“10 padėdavo savo sūnui ne tik išgirsti, bet ir suprasti. Pablo tėvas žinojo, kad mūsų vaikai mokosi tada, kai jie pasiruošę mokytis, o ne tada, kai mes pasiruošę juos mokyti. Kai tą vakarą pateikėme jo prašymą misionieriškai tarnystei, didžiavausi Pablu, bet dar labiau didžiavausi Pablo tėčiu.
Važiuodamas namo tą vakarą paklausiau savęs: „Koks tėvas bus Pablas?“ Ir atsakymas buvo visiškai aiškus: jis bus lygiai toks, kaip jo tėtis. Jėzus sakė: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą.“11 Tokiu būdu Dangiškasis Tėvas laimina savo vaikus iš kartos į kartą.
Tebegalvodamas apie savo patyrimą su Pablu, nuliūdau, kadangi keturios mano dukros buvo suaugusios, o devyni mano vaikaičiai tuo metu negyveno arti. Tada pagalvojau: „Ar galėčiau jiems padėti tokiu pat būdu, kaip Pablo tėvas padėdavo savo sūnui? Ar ne per daug laiko praėjo? Man besimeldžiant širdyje, Dvasia pakuždėjo šią svarbią tiesą: „Niekada nėra nei per anksti, nei per vėlu pradėti šį svarbų procesą.“ Iš karto supratau, ką tai reiškė. Nekantravau grįžti namo. Paprašiau savo žmonos Šerol paskambinti visiems mūsų vaikams ir pasakyti jiems, kad mums reikia juos aplankyti; turėjau jiems pasakyti kai ką labai svarbaus. Mano skubumas juos truputį išgąsdino.
Pradėjome nuo mūsų vyriausios dukters ir jos vyro. Aš pasakiau: „Tavo motina ir aš norime, kad žinotum, jog kažkada buvome tavo amžiaus. Mums buvo 31, šeima buvo maža. Numanome, su kuo galite susidurti. Tai gali būti finansinės ar sveikatos problemos. Tai gali būti tikėjimo krizė. Jus gali tiesiog prislėgti gyvenimo rūpesčiai. Kai tai atsitiks, norime, kad ateitumėte pas mus pasikalbėti. Padėsime jums tai įveikti. Nenorime kištis į jūsų reikalus visą laiką, bet norime, kad žinotumėte, jog visada palaikysime jus. Ir kol esame kartu, noriu papasakoti jums apie neseniai įvykusį mano pokalbį su vaikinu, vardu Pablas.
Papasakojęs tariau: „Nenorime, kad praleistumėte galimybę padėti savo vaikams ir mūsų vaikaičiams suprasti šias svarbias tiesas.“
Broliai ir seserys, dabar aiškiau suvokiu, ko Viešpats tikisi iš manęs, kai aš, tėvas ir senelis, darau tai, kas padės mano šeimai ne tik girdėti, bet ir suprasti.
Bėgant metams aš vis susimąstau apie šiuos žodžius:
„O laike, laike, grįžk atgal,
Te jie pabus vaikais bent vieną naktį dar!“12
Žinau, kad negaliu atsukti laiko atgal, bet dabar žinau štai ką – niekada nėra nei per anksti, nei per vėlu vadovauti, rodyti kelią ir eiti su savo vaikais, nes šeimos yra amžinos.
Liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas taip mus pamilo, jog atsiuntė Savo Viengimį Sūnų gyventi mirtingojo gyvenimo, kad Jėzus galėtų mums pasakyti: „Esu buvęs, kur jūs esate, žinau, kas bus toliau, ir padėsiu jums tai įveikti.“ Žinau, kad Jis padės. Jėzaus Kristaus vardu, amen.