Vykdyk įsakymus
Prezidentas Tomas S. Monsonas
Tas, kuris mus sukūrė ir myli, tobulai žino, kaip turėtume gyventi, kad sulauktume didžiausios įmanomos laimės.
Mano mylimi broliai, kaip gera vėl būti su jumis. Šį vakarą mus įkvėpė išgirsti žodžiai. Meldžiu, kad tai, ką kalbėsiu, taip pat būtų įkvėpta.
Mano šio vakaro žinia labai aiški. Ji tokia: vykdyk įsakymus.
Dievo įsakymai duoti ne tam, kad mus žlugdytų ar kliudytų mūsų laimei. Kaip tik priešingai. Tas, kuris mus sukūrė ir myli, tobulai žino, kaip turėtume gyventi, kad sulauktume didžiausios įmanomos laimės. Jis mums suteikė nurodymus, kurie, jei jų klausysime, saugiai ves per šią dažnai pavojingą žemišką kelionę. Prisiminkime gerai žinomos giesmės žodžius: „Vykdyk įsakymus, […] taip būsi apsaugotas, būsi ramus.“1
Mūsų Dangiškasis Tėvas myli mus pakankamai, kad pasakytų: Nemeluosi; nevogsi; nesvetimausi; mylėsi savo artimą kaip save patį; ir taip toliau.2 Mes žinome įsakymus. Jis supranta, kad jei laikysimės įsakymų, mūsų gyvenimas taps laimingesnis, visavertiškesnis ir ne toks sudėtingas. Galėsime lengviau pakelti savo sunkumus ir problemas ir gausime Jo pažadėtas palaimas. Tačiau duodamas mums įstatymus ir įsakymus, Jis taip pat leidžia pasirinkti – juos priimti ar atmesti. Šie sprendimai nulems mūsų likimą.
Esu įsitikinęs, kad kiekvieno iš mūsų galutinis siekis tai amžinasis gyvenimas Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, akivaizdoje. Todėl labai svarbu, kad mūsų sprendimai gyvenime vestų link šio didingo tikslo. Tačiau žinome, jog šėtonas siekia, kad mums nepavyktų. Jis su savo pulkais nepaliaujamai stengiasi sutrukdyti mums įgyvendinti teisius troškimus. Jie kelia rimtą ir nuolatinę grėsmę mūsų amžinajam išgelbėjimui, jei mes taip pat nepaliaujamai ryžtingai nesistengiame pasiekti savo tikslo. Apaštalas Petras įspėjo mus: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti.“3
Nors gyvenime nebūna tokių laikotarpių, kai nesame gundomi, jūs, vaikinai, esate tokio amžiaus, kai esate ypač pažeidžiami. Paauglystės metais dažnai nepasitikime savimi, jaučiamės lyg neatitiktume lūkesčių, bandome atrasti savo vietą ir pritapti prie bendraamžių. Galite susigundyti nuleisti savo standartų kartelę ir sekti minią, kad jus priimtų tie, su kuriais trokštate draugauti. Prašau, būkite stiprūs ir pasirengę įveikti viską, kas gali atimti jūsų amžinybės palaiminimus. Čia ir dabar priimami sprendimai lemia amžinybę.
Pirmame laiške korintiečiams rašoma: „Esama įvairių [balsų] pasaulyje.“4 Mus supa įtikinėjantys balsai, viliojantys balsai, menkinantys balsai, gudrūs balsai ir gluminantys balsai. Galiu pridurti, kad tai garsūs balsai. Patariu jums sumažinti jų garsą ir verčiau klausytis ramaus tylaus balso, kuris nuves jus į saugią vietą. Prisiminkite, kad turintis įgaliojimą uždėjo rankas ant jūsų galvos po to, kai buvote pakrikštyti, ir patvirtino jus Bažnyčios nariu žodžiais: „Priimk Šventąją Dvasią.“5 Atverkite savo širdis, net pačias sielas, tam ypatingam balsui, liudijančiam apie tiesą. Pranašas Izaijas pažadėjo: „Girdėsi jo balsą […] sakantį: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!“6 Tikiuosi, kad visada būsime nusistatę išgirsti šį paguodžiantį ir vedantį balsą, kuris mus apsaugos.
Įsakymų nepaisymas atvėrė kelią tam, ką aš vadinu šių dienų maru. Tai beribio leistinumo maras, pornografijos maras, narkotikų maras, amoralumo maras, abortų maras ir tai tik keli pavyzdžiai. Raštai mus moko, kad šėtonas „yra viso to kūrėjas“7. Mes žinome, kad jis yra „visų melų tėv[as], kad apgaudinėtų ir akintų žmones“8.
Maldauju jūsų vengti visko, kas atimtų iš jūsų laimę tiek žemiškajame gyvenime, tiek būsimame amžinajame gyvenime. Savo apgaulėmis ir melais šėtonas temps jus žemyn į sunaikinimą, jei jūs tai leisite. Tikėtina, kad jūs būsite tempiami žemyn dar net nespėjus jums suvokti, kad nėra kelio atgal. Jūs jau girdėjote šėtono žinią. Jis gudriai gundo: dėl vieno kartelio nieko nenutiks; visi taip daro; nebūk senamadiškas; laikai pasikeitė; niekas nenukentės; tu esi savo gyvenimo šeimininkas. Šėtonas pažįsta mus ir žino, kurioms pagundoms mums bus sunku atsispirti. Gyvybiškai svarbu, kad visuomet išliktume budrūs ir nepasiduotume tokiems melams ir pagundoms.
Prireiks didelės drąsos, kad išliktume ištikimi ir teisingi tarp vis augančio spaudimo ir klastingų įtakų, kurios supa mus ir iškreipia tiesą, naikina tai, kas gera bei padoru, ir mėgina įpiršti pasaulio prasimanymus. Jei įsakymai būtų parašyti žmogaus, tai būtų jo teisė keisti juos pagal norus ar potvarkius, ar kitais būdais. Tačiau įstatymai duoti Dievo. Vadovaudamiesi savo valios laisve, galime jų nepaisyti. Tačiau negalime jų pakeisti, kaip negalime pakeisti jų nepaisymo ir laužymo pasekmių.
Supraskime, kad didžiausia laimė gyvenime ateis tuomet, kai gyvensime pagal Dievo įsakymus ir jų laikysimės! Man labai patinka žodžiai, parašyti Izaijo 32 skyriuje, 17 eilutėje : „Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė ir apsauga, tverianti amžiais.“ Tokia ramybė ir apsauga galima tik dėl teisumo.
Negalime nė trupučio nuolaidžiauti, kai turime reikalų su nuodėme. Negalime leisti sau manyti, kad galime truputį nesilaikyti Dievo įsakymų, nes nuodėmė pagriebs mus geležine ranka, iš kurios išsivaduoti bus be galo skausminga. Priklausomybė, kuri atsiranda dėl narkotikų, alkoholio, pornografijos ir amoralumo, yra reali ir dažniausiai neįveikiama be didžiulių pastangų ir didelės pagalbos.
Jei kažkam iš jūsų teko suklupti savo kelionėje, noriu patikinti jus, kad yra kelias atgal. Šis procesas vadinamas atgaila. Nors šis kelias sunkus, nuo to priklauso jūsų amžinasis išgelbėjimas. Kas dar galėtų būti labiau verta jūsų pastangų? Maldauju jus čia pat nuspręsti imtis veiksmų, reikalingų visiškai atgailai. Kuo anksčiau tai padarysite, tuo anksčiau galėsite patirti ramybę ir apsaugą, apie kurią kalbėjo Izaijas.
Neseniai girdėjau liudijimą vienos moters, kuri kartu su savo vyru, išklydo iš saugaus kelio, sulaužė įsakymus ir beveik sunaikino savo šeimą. Kai abu galiausiai pradėjo matyti per priklausomybės miglą ir pastebėjo, koks nelaimingas tapo jų gyvenimas ir kaip jie skaudina tuos, kuriuos myli, jie pradėjo keistis. Atgailos procesas atrodė lėtas ir kartais skausmingas, tačiau padedant kunigystės vadovams, šeimai ir ištikimiems draugams, jiems pavyko sugrįžti.
Perskaitysiu dalį sesers liudijimo apie gydančią atgailos galią: „Kaip žmogui, buvusiam paklydusia avele ir nuodėmės gniaužtuose, vėl pajusti tokią ramybę ir laimę, kokią jaučiame mes? Kaip tai nutinka? Štai atsakymas […]: tai nutinka dėl tobulos Evangelijos, tobulo Sūnaus ir Jo aukos dėl manęs. […] Ten, kur buvo tamsa, dabar – šviesa. Ten, kur buvo neviltis ir skausmas, dabar – džiaugsmas ir viltis. Esame be galo palaiminti to pasikeitimo, kuris gali įvykti tik per atgailą, tapusią įmanoma per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Mūsų Gelbėtojas numirė, kad suteiktų jums ir man šią palaimintą dovaną. Nepaisant to, kad kelias sunkus, tas pažadas yra tikras. Atgailaujantiems Viešpats sakė:
„Esate paraudę nuo nuodėmių, bet aš išbalinsiu jus kaip sniegą.“9
„Ir [jūsų] nuodėmės daugiau nebeatminsiu.“10
Per savo gyvenimą, studijuodami, melsdamiesi ir apmąstydami Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesas, turėsime išsiugdyti stiprius liudijimus. Mūsų gerai įsišakniję liudijimai apie Evangeliją, Gelbėtoją ir mūsų Dangiškąjį Tėvą turės įtakos viskam, ką darome.
Liudiju, kad visi esame mylimi mūsų Tėvo danguje sūnūs, atsiųsti į žemę būtent šiuo pastaruoju metu tam tikram tikslui, ir mums duota Dievo kunigystė, kad galėtume tarnauti kitiems ir atlikti Dievo darbą čia, žemėje. Mums įsakyta gyventi taip, kad išliktume verti turėti kunigystę.
Tad mano broliai, vykdykime įsakymus! Jei taip darysime, mūsų laukia nuostabus ir šlovingas atpildas. Tebūnie tai mūsų palaiminimas. To meldžiu Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo vardu, amen.