Palaiminga ir džiaugsminga būsena tų, kurie vykdo Dievo įsakymus
Viešpaties nustatytos ribos sukuria mums saugų prieglobstį nuo blogos ir naikinančios įtakos.
Kažkada lankydamasis Australijoje nuvykau į gražią banglenčių sportu garsėjančią Pasagos įlanką. Vaikščiojant paplūdimiu mane sužavėjo išorinėje įlankos pusėje lūžtančių milžiniškų bangų didybė ir mažesnės krantan besiritančios bangos.
Tęsdamas pasivaikščiojimą susidūriau su banglentininkais iš Amerikos. Iš to, kaip jie garsiai kalbėjo ir gestikuliuodami rodė į jūrą buvo akivaizdu, kad jie kažkuo nusivylę. Man pasiteiravus, kas ne taip, jie parodė į už įlankos lūžtančias bangas.
„Pažvelkit ten, – susinervinęs tarė vienas iš jų, – ar matot užtvarą?“ Įdėmiau pasižiūrėjęs iš tiesų galėjau matyti per visą įlankos plotį besidriekiančią užtvarą, ji buvo kaip tik toje vietoje, kur lūžo viliojančios bangos. Atrodė, kad užtvara buvo padaryta iš storo tinklo ir laikėsi ant plūdurų vandens paviršiuje. Pasak banglentininkų, tinklas driekėsi iki pat vandenyno dugno.
Banglentininkas iš Amerikos tęsė: „Tai mūsų vienintelė tokia kelionė per visą gyvenimą, atvykome paplaukioti šiomis didžiulėmis bangomis. Įlankos pakrantėje lūžtančiomis mažosiomis galime plaukioti, tačiau dėl užtvaros negalime plaukioti didžiosiomis. Nė neįsivaizduojame, kodėl ta užtvara ten yra. Aišku viena – ji tikrai sugadino mūsų kelionę.“
Kol tie banglentininkai iš Amerikos vis labiau karščiavosi, mano dėmesį patraukė kitas netoliese buvęs banglentininkas – kiek vyresnis ir akivaizdžiai vietinis. Rodės, kad jam buvo vis sunkiau tverti savo kailyje, klausantis vis smarkėjančio nepasitenkinimo užtvara.
Galiausiai jis atsistojo ir priėjo prie tos grupelės. Neprataręs nė žodžio, jis iš kuprinės išsitraukė žiūronus ir padavė juos vienam iš tų banglentininkų, parodydamas į užtvarą. Kiekvienas banglentininkas pažiūrėjo pro žiūronus. Atėjus mano eilei ir vaizdui padidėjus išvydau kai ką, ko negalėjau matyti prieš tai: nugaros pelekus – kitoje užtvaros pusėje prie rifo medžiodami plaukiojo dideli rykliai.
Toji grupelė bemat nurimo. Senasis banglentininkas atsiėmė žiūronus ir apsisukęs nuėjo. Išeidamas jis pasakė kai ką, ko niekada neužmiršiu: „Nepeikite užtvaros taip stipriai, – tarė jis, – tik ji jus ir tesaugo nuo ryklių nasrų.“
Dar tebestovint tame gražiame paplūdimyje mūsų požiūris netikėtai pasikeitė. Iki šiol tvirta ir varžanti užtvara – iš pažiūros varžiusi nuostabų plaukiojimą ant didžiulių bangų – tapo kai kuo kitu. Įgijus naujų žinių apie kiek giliau slypintį pavojų, tapo aišku, kad ši užtvara teikė apsaugą, saugumą ir ramybę.
Jums ir man keliaujant šiuo gyvenimu ir siekiant mūsų svajonių, kartais sunku suprasti Dievo įsakymus ir standartus – visai kaip tą užtvarą. Jie gali atrodyti grubūs ir nelankstūs, užstojantys iš pažiūros linksmą ir įdomų kelią, kuriuo eina daugelis. Apaštalas Paulius rašė: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“1 , mūsų supratimas toks ribotas, kad dažnai mes tiesiog negalime suvokti kiek giliau slypinčių pavojų.
Tačiau Tas, kuris „suvok[ia] viską“2, tiksliai žino, kur tie pavojai glūdi. Savo įsakymais ir mylinčiu vadovavimu Jis rodo mums kryptį, kad galėtume išvengti pavojų – kad turėtume galimybę gyvendami pasirinkti kryptį, saugią nuo dvasinių plėšrūnų ir plačiai išžiotų nuodėmės nasrų.3
Meilę Dievui – ir tikėjimą Juo – rodome kasdien iš visų jėgų stengdamiesi sekti Jo nurodyta kryptimi ir laikydamiesi Jo mums duotų įsakymų. Tą tikėjimą ir meilę itin stipriai išreiškiame tokiomis akimirkomis, kai nelabai suprantame, kodėl Dievas liepia mums laikytis tam tikro įsakymo, ar tam tikro kelio. Gana lengva pasirinkti kryptį vidinėje užtvaros pusėje, kai žinome, kad už jos plaukioja aštriadančiai grobuonys. Daug sudėtingiau likti užtvaros viduje, kai kitoje pusėje matome tik įdomias ir viliojančias bangas. Ir visgi tokiomis akimirkomis – akimirkomis, kai pasirenkame tikėti, pasitikėti Dievu ir rodyti meilę Jam – augame labiausiai ir įgyjame daugiausiai.
Naujajame Testamente Ananijas nesuprato Viešpaties paliepimo susirasti ir suteikti palaiminimą Sauliui – vyrui, turėjusiam leidimą įkalinti tikinčiuosius Kristumi. Vis dėlto, paklusęs Dievo įsakymams, Ananijas tapo apaštalo Pauliaus dvasinio užgimimo įrankiu.4
Kai pasitikime Viešpačiu, vadovaujamės tikėjimu, laikomės Jo įsakymų ir sekame Jo paruoštu keliu, palaipsniui tampame tokie, kokiais Viešpats nori, kad taptume. Būtent šis „tapimas“ – šis širdies atsivertimas – yra svarbiau už viską. Vyresnysis Dalinas H. Ouksas mus mokė: „Žmogui nepakanka vien tik kažką veikti. Evangelijos įsakymai, apeigos ir sandoros nėra sąrašas dalykų, kuriuos turime įnešti į dangišką sąskaitą. Jėzaus Kristaus Evangelija yra planas, rodantis mums, kaip tapti tokiems, kokius Dangiškasis Tėvas nori mus matyti.“5
Todėl tikras paklusnumas reiškia visišką atsidavimą Jam ir leidimą Jam ruošti mums kelią tiek ramiuose, tiek audringuose vandenyse, suprantant, kad Jis iš mūsų gali padaryti kur kas daugiau, negu mes kada nors galėtume iš savęs padaryti patys.
Atsiduodami Jo valiai, būsime ramesni ir laimingesni. Karalius Benjaminas mokė, kad tie, kurie laikosi Dievo įsakymų – kurie leidžia Jam vadovauti – jaučia palaimą ir džiaugsmą visuose dalykuose, tiek laikinuosiuose, tiek dvasiniuose.6 Dievas nori, kad mes džiaugtumės. Jis nori, kad būtume ramūs. Jis nori, kad mums sektųsi. Jis nori, kad būtume saugūs ir apsaugoti nuo mus supančio pasaulio įtakos.
Kitaip tariant, Viešpaties įsakymai skirti ne tam, kad sukurtų kažkokį varginantį povandeninį užtvarų labirintą, kuriuo norom nenorom turime išmokti laviruoti šiame gyvenime, kad galėtume būti išaukštinti ateinančiajame. Viešpaties sukurtos užtvaros yra skirtos teikti saugų prieglobstį nuo blogio ir naikinančių veiksnių, kurie galėtų mus nutempti į gilią neviltį. Viešpaties įsakymai yra meilės ir rūpestingumo išraiška; jie skirti tam, kad šiame gyvenime patirtume džiaugsmą7, ir būtent dėl jų džiaugsmas ir išaukštinimas bus įmanomi ateinančiajame. Jie žymi kelią, kuriuo turime eiti, ir dar svarbiau – jie atspindi tai, kuo turime tapti.
Kaip visada, Jėzus Kristus yra aukščiausias viso gėrio ir visos tiesos pavyzdys. Didžiausias per visą amžinybę paklusnumas buvo parodytas tada, kai Sūnus atsidavė Tėvo valiai. Su didžiausiu nuolankumu prašydamas, kad ta taurė būtų nuo Jo paimta, – kad galėtų keliauti ne Jam nurodytu, kuriuo nors kitu keliu – vistik Kristus atsidavė Savo Tėvo valiai eidamas Tėvo nurodytu keliu. Šis kelias vedė per Getsemanę ir Golgotą, kur Jis kentė neapsakomą agoniją ir kankynę, kur Jis, Tėvo Dvasiai atsitraukus, buvo vienui vienas. Tačiau tas kelias baigėsi tuščiu kapu trečią dieną, Jį mylėjusiųjų ausyse ir širdyse skambėjusiais žodžiais: „Jis prisikėlė!“8 Tai taip pat reiškė per amžius Jo Apmokėjimo teikiamus neapsakomą džiaugsmą ir paguodą visiems Dievo vaikams. Savo valią pajungęs Tėvo valiai Kristus suteikė mums amžinosios ramybės, amžinojo džiaugsmo ir amžinojo gyvenimo galimybę.
Liudiju, kad mes esame mylinčio Dievo vaikai. Liudiju, kad Jis nori, jog mes būtume laimingi, saugūs ir palaiminti. Todėl Jis paruošė mums kelią, vedantį atgal pas Jį, ir, norėdamas mus apsaugoti, tame kelyje Jis taip pat pastatė užtvaras. Jei kaip įmanydami stengsimės sekti tuo keliu, būsime tikrai saugūs, laimingi ir ramūs. Atsiduodami Jo valiai tapsime tokie, kokiais Jis nori, kad taptume. Jėzaus Kristaus vardu, amen.