Ko dar man trūksta?

Vyresnysis Laris R. Lorensas

Iš Septyniasdešimties

Jei esame nuolankūs ir imlūs mokymui, Šventoji Dvasia skatins mus tobulėti, paims mus už rankos ir parves namo, tačiau keliaudami turime teirautis Viešpaties, kuria kryptimi eiti.

Kai dar buvau jaunuolis, pradėjau domėtis bažnyčia. Iš pradžių prie Evangelijos mane traukė mano draugų, pastarųjų dienų šventųjų, pavyzdžiai, tačiau galiausiai susidomėjau retai sutinkama doktrina. Sužinojęs, kad ištikimi vyrai ir moterys gali nepaliaujamai tobulėti ir galiausiai tapti kaip mūsų dangiškieji tėvai, buvau iš tiesų apstulbintas. Ši koncepcija man labai patiko; jaučiau, kad tai tiesa.

Netrukus po krikšto studijuodamas Kalno pamokslą suvokiau, kad Jėzus tos pačios tiesos apie amžinąjį tobulėjimą mokė Biblijoje. Jis sakė: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.“¹

Bažnyčios narys esu jau daugiau nei 40 metų ir kaskart skaitydamas šią eilutę prisimenu mūsų gyvenimo šioje žemėje tikslą. Mes atėjome mokytis ir tobulėti, kol palaipsniui tapsime pašventinti, tai yra tobuli Kristuje.

Mokinystės kelias nėra lengvas. Jis dar vadinamas „nuolatinio tobulėjimo kryptimi“². Keliaujant tuo tiesiu ir ankštu keliu, Dvasia nuolatos skatina mus būti geresnius ir kopti vis aukščiau. Šventoji Dvasia yra ideali bendrakeleivė. Jei esame nuolankūs ir imlūs mokymui, Ji paims mus už rankos ir parves namo.

Tačiau keliaudami turime teirautis Viešpaties, kuria kryptimi eiti. Turime užduoti keblių klausimų, pavyzdžiui: „Kaip turiu pasikeisti?“ „Kaip galiu tobulėti?“ „Kokią silpnybę reikia paversti stiprybe?“

Aptarkime Naujajame Testamente esantį pasakojimą apie jauną turtingą valdytoją. Jis buvo teisus jaunuolis jau laikęsis Dešimties Įsakymų, tačiau norėjęs tapti geresnis. Jo tikslas buvo amžinasis gyvenimas.

Sutikęs Gelbėtoją jis pasiteiravo: „Ko dar man trūksta?“³

Jėzus bemat atsakė ir davė būtent šiam turtingam jaunuoliui skirtą patarimą. „Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams […]. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“⁴

Jaunuolis buvo priblokštas; jis nė nepagalvojo apie tokią auką. Jam pakako nuolankumo pasiteirauti Viešpaties, tačiau nepakako ištikimybės priimti gautą patarimą ir juo sekti. Turime būti pasiruošę veikti, kai gauname atsakymą.

Prezidentas Haroldas B. Ly mokė: „Kiekvienas iš mūsų, siekdamas tapti tobulas, kada nors turi savęs paklausti: „Ko dar man trūksta?“⁵

Pažįstu ištikimą motiną, kuri nusižemino ir paklausė: „Kas kliudo man tobulėti?“ Jai Dvasios atsakymas atėjo nedelsiant: „Nustok skųstis.“ Šis atsakymas ją nustebino; ji niekuomet nemanė esanti niurna. Tačiau Šventosios Dvasios žinia buvo labai aiški. Bėgant dienoms ji suvokė niurnanti. Būdama dėkinga už raginimą tobulėti ji pasiryžo skaičiuoti malones, o ne sunkumus. Po kelių dienų ji pajuto šiltą Dvasios pritarimą.

Vienas nuolankus jaunuolis, kuriam nesisekė rasti tinkamos merginos, kreipėsi pagalbos į Viešpatį klausdamas: „Ko man trūksta, kad būčiau tinkamas vaikinas?“ Į jo mintis ir širdį atėjo šis atsakymas: „Išvalyk savo kalbą.“ Tą akimirką jis suprato į savo kalbą įsileidęs keletą šiurkščių posakių ir įsipareigojo pasikeisti.

Netekėjusi sesuo turėjo drąsos paklausti: „Kaip turiu pasikeisti?“ Dvasia jai pašnibždėjo: „Nepertraukinėk žmonių jiems kalbant.“ Šventoji Dvasia iš tiesų teikia asmeninius patarimus. Ji yra visiškai sąžininga bendrakeleivė ir pasakys mums tai, ko niekas nežino arba nedrįsta pasakyti.

Vieno grįžusio misionieriaus dienotvarkė buvo labai įtempta. Jis stengėsi rasti laiko darbui, mokslui, šeimai ir pašaukimui Bažnyčioje. Jis kreipėsi patarimo į Viešpatį: „Kaip galiu jausti ramybę, kai turiu tiek daug atlikti?“ Jis gavo atsakymą, kurio nesitikėjo; jis buvo įkvėptas stropiau švęsti šabo dieną ir laikyti ją šventa. Jis nutarė paskirti šabą tarnystei Viešpačiui – tą dieną jis padėjo į šalį namų darbus ir vietoj to studijavo Evangeliją. Šis mažas prisitaikymas suteikė jam trokštamos ramybės ir pusiausvyros.

Prieš daugelį metų Bažnyčios žurnale skaičiau apie merginą, kuri studijavo ir gyveno toli nuo namų. Ji atsiliko studijuodama, jos socialinis gyvenimas nebuvo toks, kokio ji tikėjosi, ir ji buvo nelaiminga. Galiausiai vieną dieną ji puolė ant kelių ir sušuko: „Ką galiu padaryti, kad mano gyvenimas pagerėtų?“ Šventoji Dvasia pašnibždėjo: „Kelkis ir susitvarkyk kambarį.“ Ji nesitikėjo tokio raginimo, tačiau tai buvo būtent tai, ko jai reikėjo pirmiausia. Skyrusi laiko tam, kad susitvarkytų ir apsikuoptų, ji pajuto, kaip Dvasia užpildė jos kambarį ir pakylėjo širdį.

Šventoji Dvasia neliepia mums ištobulinti visko iš karto. Jei Ji tai darytų, mes netektume drąsos ir pasiduotume. Dvasia dirba su mumis mūsų tempu, žingsnis po žingsnio arba, kaip Viešpats sakė: „Eilu[tė] po eilutės, priesak[as] po priesako […]; ir palaiminti tie, kas įsiklauso į mano priesakus […]; nes tam, kas priima, aš duosiu daugiau.“⁶ Pavyzdžiui, jei Šventoji Dvasia ragina jus dažniau dėkoti ir jūs noriai priimate šį raginimą, tuomet Ji jaus, kad atėjo laikas jums pereiti prie kažko sunkesnio, tarkim, pasakyti: „Aš atsiprašau; tai buvo mano kaltė.“

Puikus laikas klausti „Ko dar man trūksta?“ yra tuomet, kai priimame sakramentą. Apaštalas Paulius mokė, kad tai darydami mes turime save ištirti.⁷ Esant tokiai pagarbiai aplinkai, mūsų mintims esant nukreiptoms dangun, Viešpats gali mums švelniai pasakyti, ką turėtume daryti toliau.

Aš, kaip ir jūs, per visus šiuos metus gavau daugybę Dvasios žinučių, kaip galėčiau tobulėti. Jums leidus pasidalinsiu keliomis asmeninėmis, širdin įsidėtomis žinutėmis. Štai kokius raginimus gavau aš:

Nekelk balso.
Organizuokis; pasidaryk atliktinų darbų sąrašą.
Tinkamiau rūpinkis savo kūnu valgydamas daugiau vaisių ir daržovių.
Dažniau lankykis šventykloje.
Pamąstyk prieš melsdamasis.
Teiraukis žmonos patarimo.
Ir būk kantrus vairuodamas; neviršyk greičio. (Prie pastarojo vis dar dirbu.)

Tobulumas ir apvalymas įmanomi dėl apmokančiosios Gelbėtojo aukos. Niekuomet nepajėgtume to pasiekti savarankiškai, tačiau Dievas maloningas ir mums padeda. Vyresnysis Deividas A. Bednaris kartą pasakė: „Dauguma mūsų aiškiai suvokia, kad Apmokėjimas skirtas nusidėjėliams. Tačiau nesu tikras, kad mes žinome ar suvokiame, jog Apmokėjimas taip pat skirtas ir šventiesiems – tiems geriems vyrams ir moterims, kurie yra paklusnūs, verti ir sąžiningi, ir kurie siekia tapti geresni.“⁸

Norėčiau patarti, kad kiekvienas iš jūsų artimiausiu laiku, galbūt netgi šį vakarą, sakydami maldą, atliktumėte dvasinį pratimą. Nuolankiai pasiteiraukite Viešpaties: „Kas kliudo man tobulėti?“ Arba kitaip sakant: „Ko dar man trūksta?“ Tuomet ramiai laukite atsakymo. Jei esate nuoširdūs, atsakymas netrukus ateis. Tai bus būtent jums skirtas apreiškimas.

Galbūt Dvasia jums pasakys, kad turite kažkam atleisti. O galbūt jums bus pasakyta atidžiau rinktis žiūrimus filmus ar klausomą muziką. Galbūt jausite įkvėpimą būti sąžiningesniu verslo partneriu arba dosnesniu pasninko atnašautoju. Galimybėms ribų nėra.

Dvasia gali parodyti mums mūsų silpnybes, tačiau Ji taip pat gali mums parodyti ir mūsų stiprybes. Kartais mums reikia pasiteirauti, ką darome gerai, tam, kad Viešpats galėtų mus pakylėti ir padrąsinti. Skaitydami savo patriarchalinius palaiminimus galime prisiminti, kad mūsų Dangiškasis Tėvas žino mūsų dieviškąjį potencialą. Jis džiūgauja kiekvienu mūsų žingsneliu priekin. Jam mūsų kryptis svarbesnė už mūsų greitį.

Būkite atkaklūs, broliai ir seserys, niekuomet nepraraskite drąsos. Tam, kad iš tiesų pasiektume tobulybę, turėsime nueiti anapus kapo, tačiau pamatą galime padėti dar būdami mirtingi. „Mūsų pareiga yra šiandien būti geresniems negu buvome vakar, o rytoj būti geresniems negu esame šiandien.“⁹

Jei dvasinis augimas nėra svarbus mūsų gyvenime, jei nesame nuolatinio tobulėjimo kelyje, mes neteksime svarbių patyrimų, kuriuos Dievas nori mums suteikti.

Prieš daugelį metų skaičiau šiuos prezidento Spenserio V. Kimbolo žodžius, padariusius man ilgalaikį poveikį. Jis sakė: „Supratau, jog ten, kur yra pamaldi širdis, teisumo troškimas, nuodėmių atsisakymas ir paklusnumas Dievo įsakymams, Viešpats išlieja vis daugiau ir daugiau šviesos, kol galiausiai įgyjama galia pažvelgti už dangaus uždangos. […] Tokio teisumo žmogus turi neįkainojamą pažadą, kad vieną dieną jis išvys Viešpaties veidą ir žinos, kad Jis yra.“¹⁰

Meldžiu, kad leistume Šventajai Dvasiai mums vadovauti ir įgytume šią nuostabią patirtį. Jėzaus Kristaus vardu, amen.