Tegul skamba trimito garsai

Vyresnysis Gregoris A. Švaiceris

Iš Septyniasdešimties

Pasauliui reikia Kristaus mokinių, kurie mokėtų perduoti Evangelijos žinią aiškiai ir nuoširdžiai.

Praėjusią vasarą kartu su žmona prižiūrėjome du anūkėlius, kol jų tėvai dalyvavo jų kuolo organizuotame pionierių žygyje. Mūsų dukra norėjo, kad jos berniukai mokytųsi groti pianinu, kol jų nėra namie. Ji žinojo, kad leidžiant kelias dienas pas senelius galima lengvai pamiršti mokymąsi. Vieną popietę nusprendžiau atsisėsti šalia savo trylikamečio anūkėlio Endriu ir paklausyti, kaip jis groja.

Berniukas trykšta energija ir jam labai patinka leisti laiką lauke. Jis be vargo galėtų visą savo laiką praleisti medžiodamas ar žuvaudamas. Kol jis mokėsi groti pianinu buvo matyti, kad jis verčiau žuvautų šalia tekančioje upėje. Klausiausi, kaip jis įnirtingai maigė klavišus, sekdamas kiekvieną pažįstamos dainos akordą. Kiekvienos jo grojamos natos tonas ir tempas buvo vienodi, dėl to buvo sunku atpažinti melodiją. Prisėdęs šalia jo ant suoliuko paaiškinau jam, kaip svarbu labiau pabrėžti pagrindines melodijos natas ir mažiau pabrėžti pagalbines melodijos natas. Paaiškinau, kad pianinas yra kur kas daugiau nei mechaninis stebuklas. Jis gali būti jo paties balso ir jausmų tęsinys, ir tapti nuostabiu bendravimo instrumentu. Kaip žmogus kalbėdamas švelniai pereina nuo vieno žodžio prie kito, taip ir melodija turėtų plaukti eidama nuo vienos natos prie kitos.

Kartu juokėmės, kai jis mėgino groti vis iš naujo. Jo šypsena su duobutėmis skruostuose darėsi vis platesnė, ir iš to, kas prieš tai tebuvo garsų kratinys, pradėjo sklisti melodija. Žinia tapo aiški: „Dievo vaikas aš, į žemiškus namus Jo siųstas.“¹ Aš paklausiau, ar jis pastebėjo, kaip skiriasi žinia. Jis atsakė: „Taip, seneli, jaučiu skirtumą!“

Savo „Laiške korintiečiams“ apaštalas Paulius mokė mus, kaip bendravimą palyginti su muzikiniais instrumentais:

„Taip pat, jei negyvi instrumentai, pavyzdžiui, fleita ar arfa, neskleistų įvairių garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama?

Ir jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį?“²

Dabar yra metas, kai pasauliui reikia Kristaus mokinių, kurie mokėtų perduoti Evangelijos žinią aiškiai ir nuoširdžiai. Mums reikia aiškaus trimito garso.

Kristus neabejotinai buvo mūsų geriausias pavyzdys. Jis visada rodė drąsą ir gynė tai, kas teisu. Per amžius tęsiasi Jo žodžių aidas, kviečiantis atminti mylėti Dievą ir savo artimą, laikytis visų Dievo įsakymų ir būti šviesa pasauliui. Jis nebijojo pasisakyti prieš Savo dienų žemės galinguosius arba valdovus, net kai šie priešinosi Jo misijai, kurion Jį siuntė Jo Dangiškasis Tėvas. Jo žodžiai buvo skirti ne sugluminti, o paliesti žmonių širdis. Jis aiškiai žinojo savo Tėvo valią visuose savo darbuose ir kalbose.

Man taip pat labai patinka pavyzdys Petro, kuris Sekminių dieną drąsiai ir aiškiai stojo akistaton su pasaulio žmonėmis. Tą dieną susirinko žmonės iš daugelio šalių ir kritikavo šventuosius, nes išgirdę juos kalbant kitomis kalbomis pamanė, kad jie girti. Petras, paragintas Dvasios, stojo ginti Bažnyčią ir jos narius. Jis liudijo šiais žodžiais: „Jūs, Judėjos žmonės bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma; įsiklausykite į mano žodžius!“³

Po to jis pacitavo Raštų ištrauką apie Kristaus pranašystes ir pasidalijo savo paprastu liudijimu: „Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“⁴

Daugelis išgirdo jo žodžius bei pajuto Dvasią ir trys tūkstančiai sielų papildė ankstyvosios Bažnyčios gretas. Tai galingas įrodymas, kad vienas vyras arba moteris, turintys ryžto paliudyti, kai pasaulis, regis, eina priešinga kryptimi, gali padaryti skirtumą.

Kai mes, Bažnyčios nariai, nusprendžiame atsistoti ir galingai paliudyti apie Dievo doktriną ir Jo Bažnyčią, kažkas mumyse pasikeičia. Mes įgyjame Jo atvaizdą savo veiduose. Suartėjame su Jo Dvasia. Tuomet Jis stos priešaky mūsų ir „[bus mūsų] dešinėje ir [mūsų] kairėje, ir [Jo] Dvasia bus [mūsų] širdyse, ir [Jo] angelai aplink [mus], kad [mus] palaikytų“⁵.

Tikrieji Kristaus mokiniai neieško kaip pateisinti nesiderinančios su šiuolaikinėmis pasaulio idėjomis doktrinos. Paulius taip pat buvo narsus mokinys, drąsiai skelbęs, kad jis „nesigėdij[a] Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“⁶. Tikrieji mokiniai atstovauja Viešpatį tuomet, kai tai daryti gali būti nelengva. Tikrieji mokiniai trokšta įkvėpti žmonių širdis, o ne vien jas sužavėti.

Dažnai yra nelengva ar neparanku ginti Kristų. Esu įsitikinęs, kad taip buvo ir Pauliui, kai jį pakvietė stoti prieš karalių Agripą ir pasiteisinti bei papasakoti savo istoriją. Paulius nesudvejojęs pasidalijo savo įsitikinimais su tokia galia, kad karalius net pripažino, jog jis „beveik“ įtikino jį tapti krikščionimi.

Pauliaus atsakas liudijo apie jo troškimą, kad žmonės teisingai suprastų, ką jis sako. Jis pasakė karaliui Agripai, kad trokšta, jog visi jį girdintys ne „beveik“ taptų krikščionimis, o „išties“ taptų Kristaus mokiniais.⁷ Tie, kurie kalba aiškiai, gali tai paversti tikrove.

Per visus tuos metus, kai studijavau Mormono Knygoje aprašytą Lehio sapną⁸, visuomet maniau, kad tame didžiuliame ir erdviame pastate gyvena tik nepaklusniausi. Pastatas buvo pilnas žmonių, kurie tyčiojosi ir badė pirštais į ištikimuosius, kurie laikėsi geležinės lazdos, simbolizuojančios Dievo žodį, ir keliavo link gyvybės medžio, simbolizuojančio Dievo meilę. Kai kurie neatlaikė slegiančios žmonių patyčių naštos ir nuklydo. Kai kurie nusprendė prisijungti prie besišaipančiųjų tame pastate. Ar jiems nepakako drąsos tvirtai pasisakyti prieš pasaulio kritiką ar skelbiamą žinia?

Stebėdamas, kaip šiuolaikinis pasaulis traukiasi nuo Dievo, manau, kad tas pastatas plečiasi. Daugelis klaidžioja po šio didžiulio ir erdvaus pastato koridorius nesuvokdami, kad jie tampa tos kultūros dalimi. Jie dažnai pasiduoda pagundoms ir skleidžiamoms žinioms. Galiausiai matome, kaip jie patys tyčiojasi arba palaiko tuos, kurie kritikuoja ar tyčiojasi.

Metų metus maniau, kad besityčiojanti minia šaipėsi iš to, kaip gyvena ištikimieji, tačiau šiandien balsų, sklindančių iš to pastato, tonas ir pobūdis pasikeitė. Paprastą Evangelijos žinią besityčiojantys dažnai bando užgožti puldinėdami tam tikrus Bažnyčios istorijos momentus arba žerdami kritiką pranašui ar kitam vadovui. Jie taip pat puola pačią doktrinos ir Dievo įsakymų šerdį, duotą nuo pat žemės sukūrimo. Mes, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai ir Jo Bažnyčios nariai, privalome niekada nepaleisti tos geležinės lazdos. Turime leisti, kad iš mūsų pačių sielų sklistų trimito garsai.

Paprasta žinia ta, kad Dievas yra mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas, o Jėzus Kristus yra Jo Sūnus. Evangelija yra sugrąžinta šiomis dienomis per gyvuosius pranašus ir Mormono Knyga yra to įrodymas. Laimės kelias driekiasi per pagrindinį šeimos padalinį taip, kaip nuo pradžių buvo sukurta ir apreikšta mūsų Dangiškojo Tėvo. Tai pažįstama žinios melodija, kurią daugelis gali atpažinti, nes jie girdėjo ją savo ikimirtingajame gyvenime.

Atėjo laikas mums, pastarųjų dienų šventiesiems, stotis ir liudyti. Atėjo laikas Evangelijos melodijos natoms prasiskverbti pro pasaulio triukšmą. Prie šios žinios taip pat pridedu savo liudijimą apie šio pasaulio Gelbėtoją ir Išpirkėją. Jis gyvas! Jo Evangelija yra sugrąžinta ir galime gauti laimės bei ramybės palaimas šiame gyvenime, jei laikysimės Jo įsakymų ir vaikščiosime Jo keliais. Tai mano liudijimas Jėzaus Kristaus vardu, amen.