Atraskime dieviškumą savyje
Rozmari M. Viksom
Pradinukų organizacijos visuotinė prezidentė
Į šią žemę ateiname tam, kad augintume ir atrastume mumyse esančias dieviškos prigimties sėklas.
Sesės, mes mylime jus! Liudiju, kad gyvenimas – tai dovana. Dievas turi planą kiekvienai iš mūsų, o mūsų asmeninė misija prasidėjo daug anksčiau, nei atėjome į šią žemę.
Neseniai suvokiau, kad kūdikio gimimo žemiškajame gyvenime stebuklas yra dalis Viešpaties plano. Visos mes fiziškai augdamos savo mamos gimdoje, ištisus mėnesius kliovėmės jos kūnu, kad maitintume save. Tačiau galiausiai mus išskyrė gimimo procesas, sukrečiantis tiek motiną, tiek vaiką.
Dėl temperatūros ir šviesos pokyčių bei staigaus slėgio krūtinėje sumažėjimo į pasaulį atėjęs kūdikėlis pirmą kartą įkvepia. Tie mažučiai plaučiai staiga pirmą kartą prisipildo oro, organai ima veikti, o kūdikėlis – kvėpuoti. Užspaudus bambagyslę amžiams nutraukiamas gyvybinis ryšys tarp motinos ir kūdikėlio, ir taip prasideda kūdikėlio gyvenimas žemėje.
Jobas pasakė: „Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalio alsavimas laiko mane gyvą.“1
Į šį pasaulį ateiname „palikdami šlovės debesis“2. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ moko, kad kiekvienas iš mūsų esame „mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra“ ir „kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį“3. Dangiškasis Tėvas dosniai dalijasi suteikdamas savo dieviškumo dalį mums. Toji dieviška prigimtis kaip dovana ateina iš Jo su tokia meile, kokią gali suprasti tik tėvai.
Į šią žemę ateiname tam, kad augintume ir atrastume mumyse esančias dieviškos prigimties sėklas.
Žinome kodėl
Eleinė Kenon, buvusi Merginų organizacijos visuotinė prezidentė, pasakė: „Moters gyvenime yra dvi svarbios dienos: jos gimimo diena ir diena, kai ji supranta, kodėl gimė.“4
Žinome kodėl. Į žemę atėjome padėti statyti Jo karalystę ir ruoštis Antrajam Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Atėjimui. Stengiamės sekti Juo kiekvieną minutę. Kiekvienoje iš mūsų esančią dievišką prigimtį tauriname ir išaukštiname besistengdamos artėti prie mūsų Tėvo ir Jo Sūnaus.
Mūsų dieviškoji prigimtis neturi nieko bendra su mūsų asmeniniais pasiekimais, įgytu statusu, nubėgtų maratonų skaičiumi ar mūsų populiarumu ir savigarba. Mūsų dieviška prigimtis ateina iš Dievo. Ji atsirado dar prieš mums gimstant ir tęsis per amžinybę.
Esame mylimos
Su savo dieviška prigimtimi susitapatiname tiek jausdamos, tiek reikšdamos mūsų Dangiškojo Tėvo meilę. Dėl valios laisvės ją galime ugdyti, leisti jai tarpti ir padėti jai augti. Petras sakė, kad „brangūs pažadai“ mums duoti tam, kad „taptumėme dieviškosios prigimties dalininkais“5. Kai imsime suprasti, kad esame Dievo dukros, imsime jausti tuos brangius pažadus.
Žvelgdamos pro langą, o ne į veidrodį, pamatysime, kad esame Jo. Natūraliai kreipiamės į Jį malda, trokštame skaityti Jo žodžius ir vykdyti Jo valią. Pripažinimą galime gauti iš Jo, esančio aukštybėse, o ne iš žemiško mus supančio pasaulio, iš „Facebook’o“ ar „Instagram’o“.
Jei jums kada kils klausimų dėl tos dieviškumo kibirkštėlės jumyse, atsiklaupkite maldoje ir paklauskite Dangiškojo Tėvo: „Ar tikrai esu Tavo dukra ir ar Tu myli mane?“ Vyresnysis M. Raselas Balardas pasakė: „Viena maloniausių Dvasios žinių bus tai, ką apie jus mano Viešpats.“6
Mes esame Jo. Paulius pasakė: „Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.“7 Dažniausiai pirmoji mūsų išmokta pradinukų dainelė yra „Dievo vaikas aš“8. Dabar yra laikas paimti šią numylėtą frazę „Dievo vaikas aš“ ir pridėti prie jos žodžius „ir kas iš to?“ Net galime užduoti tokių klausimų: „Ką turiu daryti, kad gyvenčiau kaip Dievo vaikas?“ „Kaip galiu vystyti turimą dievišką prigimtį?“
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas pasakė: „Dievas jus atsiuntė čia, kad paruoštų daug didingesnei ateičiai, nei galite įsivaizduoti.“9 Toji ateitis diena po dienos ateina tuomet, kai padarote kažką daugiau, nei tik egzistuojate; ji ateina tuomet, kai gyvenime padarote kažką, kas pildo jūsų sukūrimo saiką. Taip į savo gyvenimą įsileidžiate Viešpatį ir leidžiate, kad Jo valia taptų jūsų valia.
Mokomės skatinamos savo dieviškos prigimties
Dieviškoji prigimtis mums įkvepia troškimą pačioms domėtis šiomis amžinybės tiesomis.
Viena mergina, vardu Eimi, neseniai mane pamokė. Ji rašė: „Nelengva šiomis dienomis būti paaugliu. Kelias vis siaurėja. Šėtonas tikrai stengiasi. Yra arba gerai, arba negerai; jokių išlygų.“
Ji tęsė: „Kartais sunku susirasti gerų draugų. Ir net kai manai turinti geriausius draugus, kurie niekada nepaliks, tai gali pasikeisti dėl bet kokių priežasčių. Štai kodėl esu laiminga, kad turiu šeimą, Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią, nes jie yra mano bendrininkai tuomet, kai santykiai su draugais klostosi ne visai gerai.“
Toliau Eimi rašė: „Vieną vakarą turėjau rūpesčių. Sesei pasakiau, kad nežinau ką daryti.“
Vėliau tą vakarą sesuo atsiuntė jai žinutę, kurioje citavo vyresnįjį Džefrį R. Holandą, sakiusį: „Nepasiduok. […] Nesiliauk. Eik pirmyn. Stenkis ir toliau. Priešaky laukia pagalba ir laimė. […] Galiausiai viskas bus gerai. Pasikliauk Dievu ir tikėk, kad viskas išeis į gera.“10
Eimi paaiškino: „Pamenu, jog skaitydama ėmiau melsti, kad, jei Dievui tikrai rūpiu, noriu pajusti Jo meilę.“
Ji sakė: „Vos tik paprašiau ir patikėjau, kad Jam rūpiu, pajutau nuostabiausią, šilčiausią didžiulės laimės jausmą. Negaliu to žodžiais nusakyti. Supratau, kad Jis yra su manimi ir kad Jis myli mane.“
Kadangi esate Jo vaikas, Jis žino, kuo galite tapti. Jis žino jūsų baimes ir jūsų svajones. Jis žavisi jūsų potencialu. Jis laukia, kad ateitumėte pas Jį maldoje. Ir kadangi esate Jo vaikas, ne tik jums reikia Jo, bet ir Jam reikia jūsų. Esate reikalinga tiems, kurie šiuo metu sėdi šalia jūsų. Pasauliui reikia jūsų, o dėl savo dieviškos prigimties jūs galite būti Jo patikėtinės visiems Jo vaikams. Kai tik savyje pamatome dievišką prigimtį, ją imame pastebėti ir kituose.
Tarnaujame dėl savo dieviškos prigimties
Dieviška prigimtis įkvepia mums troškimą tarnauti kitiems.
Neseniai Šeron Jubenk, Humanitarinės tarnybos ir LDS Charities direktorė, papasakojo vieną nutikimą vyresniajam Glenui L. Peisui. Praeito amžiaus devinto dešimtmečio viduryje Etiopiją ištiko didelė sausra ir badas. Norint sušvelninti padėtį, buvo įrengtos maitinimo stotelės su vandeniu ir maistu tiems, kurie galėjo iki jų nusigauti. Vienas išbadėjęs senukas iki vienos iš tų maitinimo stotelių ėjo ilgą kelią. Eidamas pro vieną kaimą jis išgirdo kūdikio verksmą. Jis ieškojo tol, kol surado kūdikį, sėdintį ant žemės šalia savo mirusios mamos. Paėmęs kūdikį senukas tęsė 40 km kelionę maitinimo stotelės link. Atvykęs pirmiausia jis pasakė ne „aš alkanas“ ar „padėkit man“, o „ką daryti su šiuo kūdikiu?“11
Mumyse esanti dieviška prigimtis įžiebia mūsų troškimą padėti kitiems ir skatina mus veikti. Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus gali padėti mums surasti stiprybės tai daryti. Ar tik Viešpats neklausia mūsų: „Ką galėtume padaryti dėl šios dukros, šio brolio, šio tėvo ar šio draugo?“
Būtent dėl Dvasios kuždesių dieviškoji abejojančiojo prigimtis su pirmu įkvėpimu atranda nusiraminimą ir gali vėl kvėpuoti.
Kai kalba pranašas, jo žodžiai sukelia mūsų dieviškosios prigimties atbalsį ir suteikia stiprybės sekti jais.
Sakramento priėmimas kiekvieną savaitę mūsų dieviškai prigimčiai įkvepia vilties, tad prisimename savo Gelbėtoją Jėzų Kristų.
Pažadu, jei stengsitės ištirti jumyse glūdinčios dieviškos prigimties gelmes, toliau aukštinsite savo brangiąją dovaną. Leiskite jai padėti jums tapti Jo dukra ir grįžti pas tą Dievą, kuris davė mums kvėpavimą.12 Jėzaus Kristaus vardu, amen.