„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų“
Kerolė M. Styvens
Pirmoji patarėja Paramos bendrijos visuotinėje prezidentūroje
Dievo įsakymai yra Jo meilės mums apraiška, o paklusnumas Jo įsakymams yra mūsų meilės Jam išraiška.
Nuvykau pas savo vyriausią dukterį Dženę padėti, kai ji grįžo namo iš ligoninės su savo trečiąja naujagime. Po to, kai nuvežėme jos vyriausiąją dukterį į mokyklą, nusprendėme, kad Dženei šiuo metu labiausiai reikia poilsio. Geriausia, ką galėjau padaryti, tai pasiimti jos kitą dukterį Chloją su savimi, kad jos mama ir naujagimė galėtų pabūti ramiai.
Pasodinau ir prisegiau Chloją jos mašinos kėdutėje, užsisegiau savo saugos diržą ir išriedėjau iš jų įvažos. Tačiau dar prieš mums pasiekiant gatvės galą, Chloja atsisegė savo saugos diržą ir atsistojusi, žiūrėdama man per petį, ėmė kalbėti su manimi! Sustabdžiau mašiną šalikelėje, išlipau ir vėl ją prisegiau kėdutėje.
Vėl pradėjome važiuoti, bet neilgai trukus ji ir vėl nebesėdėjo savo vietoje. Dar kartą padariau tą patį, tačiau šį kartą Chloja išsilaisvino dar man nespėjus užsisegti savo saugos diržo!
Tada suvokiau, kad sėdžiu šalikelėje stovinčiame automobilyje ir kovoju su trimete. Ir ji ėmė viršų!
Panaudojau kiekvieną įmanomą idėją, kad įtikinčiau ją, jog užsisegti saugos diržą mašinos kėdutėje yra pati geriausia mintis. Tačiau tai jos neįtikino! Tada nusprendžiau panaudoti „jei/tada“ metodą.
Pasakiau: „Chloja, jei liksi prisegta savo kėdutėje, tada, tik atvykusios į močiutės namus, galėsime žaisti su plastilinu“.
Atsako nesulaukiau.
„Chloja, jei liksi prisegta savo kėdutėje, tada kepsime duoną, kai atvyksime į močiutės namus.“
Atsako nesulaukiau.
Pabandžiau vėl. „Chloja, jei liksi prisegta savo kėdutėje, tada sustosime prie parduotuvės skanėstų!“
Po trijų bandymų supratau, kad tai bergždžias reikalas. Ji buvo užsispyrusi ir jokie „jei/tada“ negalėjo įtikinti jos likti kėdutėje prisisegus saugos diržu.
Negalėjome praleisti dienos sėdėdamos šalikelėje, tačiau norėjau paklusti įstatymui, o Chlojai buvo nesaugu važiuoti atsistojus. Tylomis pasimeldžiau ir išgirdau Dvasios šnabždesį: „Mokyk ją.“
Atsisukau į ją ir patraukiau savo saugos diržą nuo savęs taip, kad ji matytų. Pasakiau: „Chloja, užsisegu šį saugos diržą, kad jis saugotų mane. Tačiau tu nesegi savo saugos diržo, todėl tu nebūsi apsaugota. Ir man bus labai skaudu, jei tu susižeisi.“
Ji pažvelgė į mane. Nekantriai laukdama jos reakcijos, beveik galėjau matyti jos galvoje besidėliojančias mintis. Galiausiai jos didelės mėlynos akys pašviesėjo ir ji pasakė: „Močiute, tu nori, kad aš užsisegčiau saugos diržą, nes myli mane!“
Dvasia pripildė mašiną, kai išreiškiau savo meilę šiai brangiai mergaitei. Nenorėjau prarasti to jausmo, tačiau žinojau, jog turiu progą, tad išlipau ir prisegiau Chloją saugos diržu jos kėdutėje. Tada paklausiau: „Chloja, ar liksi savo kėdutėje? Prašau.“ Ir ji liko visą kelią iki parduotuvės, prie kurios sustojome skanėstų! Ji liko prisegta visą kelią iki mano namų, kur kepėme duoną ir žaidėme su plastilinu, nes Chloja nieko nepamiršo!
Tądien vėl važiuojant keliu, mano mintis užliejo viena Raštų eilutė: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų.“1 Turime mokyti taisyklių, vesti ir apsaugoti vaikus. Kodėl? Dėl didelės mūsų meilės jiems. Tačiau kol Chloja nesuprato, kad mano reikalavimas užsisegti saugos diržą jos kėdutėje buvo iš meilės jai, ji nenorėjo priimti to, ką manė esant apribojimu. Ji jautė, kad saugos diržas varžo jos laisvę.
Kaip ir Chloja, galime pasirinkti į įsakymus žiūrėti kaip į apribojimus. Kartais galime jausti, kad Dievo įstatymai varžo mūsų asmeninę laisvę, atima mūsų valios laisvę rinktis, riboja mūsų augimą. Tačiau, kai sieksime didesnio supratimo leisdami mūsų Tėvui mokyti mus, pradėsime matyti, kad Jo įstatymai yra Jo meilės mums apraiška, o paklusnumas Jo įstatymams yra mūsų meilės Jam išraiška.
Jei kartais pasijustumėte tarsi šalikelėje stovinčiame automobilyje, ar galėčiau pasiūlyti keletą principų, kurie, jei jų laikysitės, padės jums saugiau grįžti į tikėjimo ir paklusnumo kelią?2
Pirma, pasitikėkite Dievu. Tikėkite Jo amžinuoju planu mums. Kiekvienas esame „mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra“. Jų meilė mums pasireiškia įsakymuose. Įsakymai yra gyvybiškai svarbūs nurodymai, kad mokytų, vestų ir apsaugotų mus, kai „įg[yjame] žemiškos patirties […]“3.
Ikimirtingojoje karalystėje vadovavomės savo valios laisve, kad priimtume Dievo planą,4 ir supratome, kad paklusnumas amžinajam Dievo įstatymui buvo gyvybiškai svarbus, kad mums pasisektų. Raštai moko: „Yra įstatymas, neatšaukiamai paskelbtas danguje prieš šio pasaulio įkūrimą, kuriuo pagrįsti visi palaiminimai.“5 Jei paklūstame įstatymui, gauname palaiminimą.
Net su visomis mūsų padarytomis klaidomis, prieštaravimais ir aikštingu mokymusi, kurie lydi mūsų žemiškąją patirtį, Dievas visuomet mato mūsų amžinąjį potencialą, net jei patys jo nebematome. Galime pasitikėti Juo, „kadangi Jis nori susigrąžinti savo vaikus“6. Per savo Sūnų, Jėzų Kristų, Jis paruošė kelią. Apmokėjimas yra „išgelbėjimo plano šerdis“7.
Antra, pasitikėkite Jėzumi. Didžiausia paklusnumo ir meilės išraiška yra Jėzaus Kristaus Apmokėjimas. Pasidavęs Tėvo valiai, Jis atidavė savo gyvybę už mus. Jis sakė: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje.“8
Jėzus taip pat mokė:
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.
Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“9
Kas sekmadienį priimdami sakramentą, Gelbėtojo beribio Apmokėjimo simbolį, turime galimybę apmąstyti ir prisiminti Jo tyrą meilę. Sakramento metu stebiu, kaip tiesiasi rankos, kad perduotų duoną ir vandenį. Ir kai mano ranka siekia priimti sakramentą, sudarau sandorą, kad esu pasiryžusi priimti Jo vardą, visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų. O Jis pažada, kad Jo Dvasia visuomet bus su mumis.10
Trečia, pasitikėkite Dvasios kuždesiais. Ar pamenate, kad man bekovojant su Chloja Dvasia pakuždėjo Raštų eilutę? Tai Jono 14:15 : „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų.“ Toliau yra šios svarbios eilutės:
„Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, –
Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.“11
Kiekvienas patvirtintas ir vertas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys turi teisę į Šventosios Dvasios bendrystę. Pasninkas, malda, Raštų studijavimas ir paklusnumas labai sustiprina mūsų gebėjimą išgirsti ir jausti Dvasios raginimus.
Kai jūsų protus užvaldo abejonės ar sumaištis, Tėvas ir Sūnus siųs jums Šventąją Dvasią, kad įspėtų ir saugiai vestų jus per žemiškosios kelionės pavojus. Ji padės atminti, paguos ir pripildys jus „vilties ir tobulos meilės“12.
Ketvirta, pasitikėkite šiuolaikinių pranašų patarimais. Per savo pranašus mūsų Tėvas parūpino mums būdą, kad galėtume girdėti Jo žodžius ir žinoti Jo įsakymus. Viešpats pareiškė: „[…] mano žodis […] bus įvykdyta[s], ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat.“13
Neseniai šiuolaikiniai pranašai patarė mums atminti šabo „dieną, kad ją laikytum[e] šventa“14, ir gyventi pagal pasninko įstatymą. Paklusnumas šiam pranašų patarimui padeda mums būti paklusniems Dievo įsakymui mylėti Jį ir savo artimą, kai stipriname tikėjimą Jėzumi Kristumi, kai mylime ir rūpinamės kitais.15
Sekti Viešpaties žodžiais, kuriuos Jis perduoda per savo pranašus, yra saugu. Dievas pašaukė prezidentą Tomą S. Monsoną, Pirmosios Prezidentūros patarėjus ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius būti Jo pranašais, regėtojais ir apreiškėjais. Pasaulyje, kurį vis labiau užvaldo baimė, blaškymasis ir pyktis, galime žvelgti į juos, kad matytume, kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, pripildyti meilės, žvelgia, atsako ir reaguoja į provokuojančias problemas. Jie liudija apie Jėzų Kristų ir atsako maloningai su tyra Jėzaus Kristaus, kurio liudytojai jie yra, meile.
Po mano patyrimo su Chloja Raštuose ieškojau eilučių, kuriose minimi įsakymai ir meilė. Radau daug. Kiekviena iš tų eilučių primena mums, kad Jo įsakymai yra Jo meilės mums apraiška, o paklusnumas Jo įsakymams yra mūsų meilės Jam išraiška.
Liudiju, kad tikėdami Dievą, mūsų Amžinąjį Tėvą, pasitikėdami Jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, besivadovaudami Jo Apmokėjimu, pasitikėdami Dvasios kuždesiais ir šiuolaikinių pranašų patarimais rasime būdą palikti šalikelę ir laimingai – ne tik kantriai, bet ir džiugiai – tęsti savo kelionę namo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.