Esame čia, kad tarnautume dėl teisaus tikslo
Kerolė F. Makonki
Pirmoji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje
Pasirinkime tarnauti dėl teisaus tikslo kaip uolios Viešpaties Jėzaus Kristaus pasiuntinės.
Esu dėkinga, kad galime burtis kartu su ištikimomis moterimis, tokiomis kaip vaizdo siužete matyta tyraširdė sesuo Liza, kuri myli Viešpatį ir tarnauja Jam, nepaisydama savo pačios sunkumų. Lizos istorija primena man, kad turime viena kitą mylėti ir matyti viena kitos sielos grožį. Gelbėtojas mokė: „Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė.“1 Nesvarbu, ar mums aštuoneri ar šimtas aštuoneri, kiekviena iš mūsų esame „brang[i] [Jo] akyse“.2 Jis mus myli. Esame Dievo dukterys. Esame seserys Sionėje. Esame dieviškos prigimties ir kiekviena turime atlikti šlovingą darbą.
Vasarą lankiau mielą jauną mamą su dukrelėmis. Ji man pasakė, kad jaučia, jog merginoms reikia tikslo, – kažko, kas padėtų joms jaustis vertinamoms. Ji žinojo, kad savo asmeninę ir amžinąją vertę galime atrasti veikdamos pagal savo dievišką paskirtį mirtingajame gyvenime. Šį vakarą šis nuostabus ir nepakartojamas choras giedojo žodžius, kurie moko mūsų tikslo. Per išbandymus ir sunkumus, net per baimę ar nevilties apsuptyje mes turime uolias širdis. Esame apsisprendusios atlikti savo dalį. Esame čia, kad tarnautume dėl teisaus tikslo.3 Seserys, visos esame vertingos šiame darbe. Visos esame reikalingos.
Šis teisus tikslas, dėl kurio tarnaujame, yra Kristaus tikslas. Tai yra išgelbėjimo darbas.4 Viešpats mokė: „Tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“5 Mes esame priežastis, dėl kurios Jėzus Kristus kentėjo, kraujavo iš kiekvienos poros ir su tobula meile atidavė savo gyvybę. Jo tikslas yra „geroji naujiena, […] kad jis atėjo į pasaulį, būtent Jėzus, kad būtų nukryžiuotas dėl pasaulio ir kad neštų pasaulio nuodėmes, ir kad pašventintų pasaulį, ir kad jį išvalytų nuo viso neteisumo; kad per Jį galėtų būti išgelbėti visi“.6 Mūsų Gelbėtojas „paženklino kelią ir vedė tenai“.7 Liudiju, kad sekdamos Jo pavyzdžiu, mylėdamos Dievą ir maloningai bei nuoširdžiai tarnaudamos viena kitai, galėsime stovėti tyros „nepriekaišting[os] priešais Dievą paskutiniąją dieną“.8 Mes pasirenkame tarnauti Viešpačiui dėl teisaus Jo tikslo, kad taptume viena su Tėvu ir Sūnumi.9
Pranašas Mormonas aiškiai paskelbė: „Kol esame šioje molio palapinėje, mes turime atlikti darbą, kad nugalėtume viso teisumo priešą ir duotume poilsį savo sieloms Dievo karalystėje.“10 Ankstyvosios Bažnyčios vadovai ir praeities pionieriai veržėsi pirmyn su didvyriška drąsa ir ryžtinga ištikimybe, kad įtvirtintų Sugrąžintąją Evangeliją ir statytų šventyklas, kuriose galima būtų atlikti išaukštinimo apeigas. Šių dienų pionieriai, turiu omenyje jus ir save, taip pat veržiasi pirmyn su tikėjimu, kad „darbuot[ųsi] [Viešpaties] vynuogyne dėl žmonių sielų išgelbėjimo“.11 Ir kaip prezidentas Gordonas B. Hinklis mokė: „Kokia didinga bus ateitis, kai Visagalis vadovaus Jo šlovingame darbe […] per nesavanaudišką [tarnystę] tų, kurių širdys pripildytos meilės pasaulio Išpirkėjui.“12 Išgelbėjimo darbe mes prisijungiame prie ištikimų praeities, dabarties ir augančios kartos seserų!
Prieš gimdamos mes priėmėme Dangiškojo Tėvo planą, „kurio dėka jo vaikai gali gauti fizinį kūną ir įgyti žemiškos patirties, kad galėtų tobulėti ir galiausiai realizuoti savo, kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojų, dieviškąją paskirtį“.13 Šią ikimirtingąją sandorą aiškino vyresnysis Džonas A. Vidsou: „Būtent tada ir ten mes sutikome būti ne tik savo pačių, bet […] visos žmonijos šeimos gelbėtojais. Tapome Viešpaties bendradarbiais. Ir taip plano vykdymas tapo ne tik Tėvo ir Gelbėtojo, bet ir mūsų darbu. Mažiausias, nuolankiausias iš mūsų yra Visagalio bendradarbis, kai siekiama įgyvendinti amžinojo išgelbėjimo plano tikslą.“14
Šiame mirtingajame gyvenime mes vėl sudarėme sandorą tarnauti Išganytojui gelbėjimo darbe. Priimdamos šventas kunigystės apeigas įsipareigojame, kad imsimės Dievo tarnystės visa širdimi, galia, protu ir stiprybe.15 Gauname Šventąją Dvasią ir siekiame jos patarimų bei vadovavimo, kad lydėtų mūsų pastangas. Teisumas sklinda po pasaulį, kai suprantame ir darome tai, ką Dievas nori, kad padarytume.
Pažįstu vieną pradinuką, kuris belaukdamas autobuso savo draugui pasakė: „Ei! Tu turėtum nueiti į bažnyčią su manimi ir sužinoti apie Jėzų Kristų!“
Stebėjau, kaip merginos Merginų organizacijos klasėje susikabina rankomis ir įsipareigoja tarnauti viena kitai, o tada planuoja, kaip galėtų tinkamai padėti kitai merginai, turinčiai sunkumų dėl priklausomybės.
Mačiau jaunas mamas, atiduodančias visą savo laiką, talentus ir energiją Evangelijos principų mokymui ir demonstravimui, kad jų vaikai, kaip Helamano sūnūs, galėtų stovėti drąsiai ir ištikimai išbandymų, pagundų ar sunkumų metu.
Bet man galbūt pats nuolankiausias yra vienišos suaugusios sesers tyru liudijimu degantis pareiškimas, kad pats svarbiausias darbas, kurį galime atlikti, tai pasiruošti santuokai ir šeimai. Nors pati to nepatyrė, ji žino, kad šeima yra išgelbėjimo plano šerdis. „Dievo laimės planas įgalina, kad šeimos tarpusavio santykiai anapus kapo ribos tęstųsi amžinai.“16 Mes gerbiame Tėvo planą ir šloviname Dievą, kai stipriname ir gerbiame tuos santykius naujoje ir nesibaigiančioje šeimos sandoroje. Mes pasirenkame gyventi tyrai ir dorai, kad progai pasitaikius būtume pasiruošusios sudaryti tą šventą sandorą Viešpaties namuose ir jos laikytis amžinai.
Mūsų visų gyvenime pasitaiko įvairių laikų ir laikotarpių. Bet, kad ir kur būtume, – mokykloje, darbe, bendruomenėje ar, ypač, namuose – esame Viešpaties įgaliotinės ir vykdome Jo pavedimą.
Išgelbėjimo darbe nėra vietos sugretinimams, kritikai ar smerkimui. Tai nėra amžiaus, patirties ar populiarumo pripažinimas. Šis šventas darbas yra sudužusios širdies, atgailaujančios dvasios ir noro panaudoti savo dieviškas dovanas bei unikalius talentus ugdymas vykdant Viešpaties darbą Jo būdu. Tai nuolankumas pulti ant kelių ir sakyti: „Mano Tėve […]. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu.“17
Viešpaties stiprybėje galime „padaryti viską“.18 Nepaliaujamai siekiame Jo vadovavimo per maldą, Raštų studijavimą ir Šventosios Dvasios kuždesius. Viena sesuo gavusi didelę užduotį rašė: „Kartais mąstau, ar ankstyvosios Bažnyčios dienomis seserys taip, kaip mes, dėjo savo galvas ant pagalvių ir meldėsi: „Kad ir ką rytdiena atneš, ar padėsi man tai įveikti?“ Tada ji rašė: „Vienas iš palaiminimų yra tai, kad turime viena kitą ir esame kartu!“19 Kad ir kokios mūsų aplinkybės, kad ir kur bebūtume kelyje išgelbėjimo link, įsipareigodamos Gelbėtojui tampame viena. Mes palaikome viena kitą Jo tarnystėje.
Galbūt neseniai skaitėte apie seserį Elą Hoskins, kuri sulaukusi 100 metų buvo pašaukta padėti jos apylinkės merginoms atlikti Asmeninio tobulėjimo programą.20 Praėjus maždaug dvejiems metams, sulaukusi 102, sesuo Hoskins užsitarnavo savo Merginos pripažinimo apdovanojimą. Merginos, apylinkės ir kuolo Merginų organizacijos bei Paramos bendrijos prezidentūros ir šeimos nariai susirinko drauge paminėti jos pasiekimo. Amžiaus, organizacijos ir vedybinės padėties ribos išnyko ištikimoje tarnystėje. Merginos dėkojo seseriai Hoskins už jos pamokymus ir teisų pavyzdį. Jos norėjo būti panašios į ją. Vėliau paklausiau sesers Hoskins: „Kaip jūs tai padarėte?“
Ji guviai atsakė: „Aš kasdien atgailauju.“
Ši švelni moteris, kupina Viešpaties Dvasios, kurią ji spinduliavo tyra šviesa, man priminė, jog turime būti švarios tam, kad šviestume šventumo grožiu, kad stovėtume su Gelbėtoju ir kad laimintume kitus. Tyrumas įmanomas per Kristaus malonę, kai atsisakome bedievystės ir pasirenkame mylėti Dievą visa galia, protu ir stiprybe.21 Apaštalas Paulius mokė: „Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties.“22 Nė viena iš mūsų nėra tobula. Visos esame padarę klaidų. Bet mes atgailaujame, kad taptume geresnės ir laikome „[Kristaus] vardą, visuomet užrašytą [mūsų] širdyse“.23 Kai su širdies tyrumu tarnaujame Viešpaties vardu, mes atspindime Gelbėtojo meilę ir suteikiame kitiems galimybę žvilgtelėti į Dangų.
Pasirinkime tarnauti dėl teisaus tikslo kaip uolios Viešpaties Jėzaus Kristaus pasiuntinės. Stovėkime kartu ir „su daina savo širdyse ei[kime] pirmyn, gyven[damos] pagal Evangeliją, myl[ėdamos] Viešpatį ir stat[ydamos] [Jo] karalystę“.24 Liudiju, kad šiame šlovingame darbe galime pažinti tyrą Dievo meilę. Galime patirti tikrąjį džiaugsmą ir gauti amžinybės šlovę. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.