Būkite pavyzdžiu ir šviesa

Prezidentas Tomas S. Monsonas

Sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu turėsime galimybę būti šviesa kitų gyvenime.

Broliai ir seserys, kaip gera vėl būti kartu su jumis. Kaip jau žinote, nuo praeito susitikimo balandžio mėnesį liūdėjome netekę trijų mūsų mylimų apaštalų: prezidento Boido K. Pakerio, vyresniojo L. Tomo Perio ir vyresniojo Ričardo G. Skoto. Jie sugrįžo į savo dangiškuosius namus. Ilgimės jų. Esame labai dėkingi už jų parodytą Kristaus meilę ir už mums visiems paliktus įkvėptus mokymus.

Nuoširdžiai sveikiname naujus apaštalus: vyresnįjį Ronaldą A. Resbandą, vyresnįjį Garį E. Styvensoną ir vyresnįjį Deilą Dž. Renlandą. Šie vyrai yra pasišventę Viešpaties darbui. Jie yra gerai paruošti eiti šias svarbias pareigas, kurioms yra pašaukti.

Neseniai skaitydamas ir apmąstydamas Raštus įsiminiau porą ištraukų. Abi jas žinome. Pirmoji yra iš Kalno pamokslo: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“¹ Antrąją ištrauką prisiminiau apmąstydamas pirmosios prasmę. Ji yra iš apaštalo Pauliaus laiško Timotiejui: „Būk tikintiesiems pavyzdys žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistumu.“²

Manau, kad antroji ištrauka paaiškina, bent didesne dalimi, kaip įgyvendinti pirmąją. Pavyzdžiais tikintiesiems tampame pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją gyvendami žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu ir skaistumu. Jei taip darysime, tai mūsų šviesa švies kitiems.

Kiekvienas iš mūsų į žemę atėjome turėdami Kristaus Šviesą. Jei seksime Gelbėtojo pavyzdžiu ir gyvensime, kaip Jis gyveno ir mokė, tai mūsų šviesa skaisčiai švies mumyse ir nušvies kelią kitiems.

Apaštalas Paulius išvardija šešias tikinčiojo savybes – savybes, kurios leis šviesti mūsų šviesai. Pakalbėkime apie kiekvieną jų.

Pirmiausia pakalbėsiu apie dvi pirmąsias savybes – būti pavyzdžiu žodžiu ir elgesiu. Mūsų sakomi žodžiai gali pakylėti ir įkvėpti arba įskaudinti ir pažeminti. Šiandieniame pasaulyje gausu nešvankybių, kurios, rodos, pasitinka mus už kiekvieno kampo. Sunku neišgirsti, kaip atsainiai ir neapgalvotai tariami Dievybės vardai. Atrodo, kad grubūs išsireiškimai tampa neatsiejama televizijos, filmų, knygų ir muzikos dalimi. Į vieną surišamos tiek šmeižikiškos pastabos, tiek pikta retorika. Kalbėkime vieni su kitais meilingai ir pagarbiai, visuomet savo kalbą išlaikydami švarią ir vengdami užgaulių ar skaudžių žodžių bei komentarų. Sekime pavyzdžiu Gelbėtojo, kuris visos Savo tarnystės metu kalbėjo tolerantiškai ir švelniai.

Kita Pauliaus minima savybė yra meilė, kuri apibrėžiama kaip „tyra Kristaus meilė“³. Esu įsitikinęs, kad mūsų įtakos sferoje yra vienišų, sergančių ir į neviltį puolusių žmonių. Turime progą jiems padėti ir pakylėti jų dvasią. Gelbėtojas teikė vilties ją praradusiems, stiprino tuos, kurie buvo nusilpę. Jis gydė ligonius; Jo dėka luošieji vaikščiojo, aklieji regėjo, o kurtieji girdėjo. Jis netgi prikėlė iš mirusiųjų. Visos Savo tarnystės metu Jis rodė meilę kiekvienam stokojančiam. Sekdami Jo pavyzdžiu laiminsime tiek kitų, tiek ir savo gyvenimus.

Taip pat turime būti pavyzdžiai dvasia. Manau, kad tai reiškia stengtis gyvenime būti maloningam, dėkingam, atlaidžiam ir geram. Šios savybės suteiks dvasios, galinčios palytėti mūsų aplinkinius. Daug metų turėjau progą bendrauti su daugybe tokią dvasią turinčių žmonių. Būdami su jais patiriame išskirtinius jausmus – jausmus, kurie skatina norėti būti šalia jų ir sekti jų pavyzdžiu. Jie spinduliuoja Kristaus Šviesą ir padeda pajusti Jo meilę mums.

Kad pailiustruočiau, kaip kiti pamato iš tyros ir mylinčios dvasios kylančią šviesą, papasakosiu jums vieną seną nutikimą.

Tąkart Bažnyčios vadovai susitiko su pareigūnais Jeruzalėje, kad aptartų žemės nuomos sutartį – žemės, ant kurios bus statomas Bažnyčios centras Jeruzalėje. Kad gautų reikiamus leidimus, Bažnyčia turėjo sutikti, kad centre būsiantys mūsų nariai neužsiims misionieriška veikla. Sudarius sutartį, vienas Bažnyčią ir jos narius gerai pažįstantis Izraelio pareigūnas pridūrė žinąs, kad Bažnyčia laikysis susitarimo nemisionieriauti. „Bet, – tarė jis, turėdamas omenyje centrą lankysiančius studentus, – ką darysime su šviesa jų akyse?“⁴ Tad tegul toji ypatinga šviesa visuomet šviečia mumyse, kad ją atpažintų ir vertintų kiti.

Būti pavyzdžiu tikėjimu reiškia pasikliauti Viešpačiu ir Jo žodžiu. Tai reiškia, kad turime turėti ir puoselėti tokius įsitikinimus, kurie nukreiptų mūsų mintis ir veiksmus. Mūsų tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Dangiškuoju Tėvu turės įtakos viskam, ką darome. Šių dienų sąmyšio, prieštaringos sąžinės ir kasdieninio gyvenimo suirutės apsuptyje patvarus tikėjimas taps mūsų gyvenimo inkaru. Atminkite, kad prote vienu metu negali būti ir tikėjimas ir abejonė, nes viena išveja kitą. Pakartosiu tai, kas nuolat sakoma: jei norime įgyti ir išlaikyti tikėjimą, turime skaityti, studijuoti ir apmąstyti Raštus. Būtina per maldą bendrauti su Dangiškuoju Tėvu. Negalime ignoruoti šių dalykų, nes priešininkas ir jo pulkai neatlyždami ieško plyšio mūsų šarvuose, ar tikėjimo nuosmukio. Viešpats pasakė: „Stropiai ieškokite, visada melskitės ir būkite tikintys, ir viskas išeis jums į gera.“⁵

Galiausiai turime būti tyri, tai reiškia, turime būti švarūs kūnu, protu ir dvasia. Žinome, kad mūsų kūnas yra šventykla, ir turime su juo elgtis pagarbiai. Savo protą turime užpildyti pakylėjančiomis ir tauriomis mintimis, ir neleisti jų niekam užteršti. Kad Šventoji Dvasia būtų mūsų nuolatinė bendražygė, turime būti verti. Broliai ir seserys, tyrumas suteiks proto ramybės ir padarys mus vertus gauti Gelbėtojo pažadus. Jis pasakė: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą.“⁶

Jei būsime geri pavyzdžiai žodžiu, elgesiu, meile, dvasia, tikėjimu ir tyrumu, tai būsime verti vadintis pasaulio šviesa.

Leiskite jums, ir ypač mūsų jaunimui, pasakyti, kad pasauliui vis tolstant nuo mylinčio Dangiškojo Tėvo mums duotų principų ir nurodymų, mes tikrai išsiskirsime iš minios, nes būsime kitokie. Mes išsiskirsime, nes rengsimės kukliai. Mes išsiskirsime, nes nekalbėsime nešvankybių ir nevartosime mūsų kūnus žalojančių medžiagų. Mes išsiskirsime, nes vengsime nepadoraus humoro ar vulgarių pastabų. Mes išsiskirsime, nes būsime nusprendę į savo mintis neįsileisti tų žiniasklaidos dalykų, kurie yra niekingi ir žeminantys, ir kurie iš mūsų namų ir mūsų gyvenimų išvys Dvasią. Mes tikrai išsiskirsime su morale susijusiais pasirinkimais – pasirinkimais, kurie bus paremti Evangelijos principais ir standartais. Tai, kas mus išskiria iš pasaulio daugumos, taip pat suteiks mums tokios šviesos ir tokios dvasios, kuri švies vis tamsėjančiame pasaulyje.

Būti kitokiam ir minioje būti vieninteliam dažniausiai yra sunku. Natūralu baimintis to, ką kiti pagalvos ar pasakys. Paguos šie žodžiai iš Psalmyno: „Viešpats mano šviesa ir išgelbėjimas, tad ko turėčiau bijoti? Viešpats mano gyvenimo tvirtovė, tad prieš ką turėčiau drebėti?“⁷ Jei Kristų padarysime savo gyvenimo centru, tai mūsų baimes pakeis drąsa.

Gyvenimas niekam iš mūsų nėra lengvas, ir kartais mus užgriūnantys žadą atimantys iššūkiai ir sunkumai užgesina mūsų šviesą. Tačiau, padedami Dangiškojo Tėvo ir kitų, galime atgauti tą šviesą, kuri vėl apšvies tiek mūsų, tiek kitų, kuriems jos reikės, kelią.

Tai pailiustruosiu jaudinančiais žodžiais iš vieno prieš daugelį metų perskaityto eilėraščio:

„Nakty išvydau pašalietį
Su užgesintu žibintu.
Sustojęs leidau užsidegti
Nuo manojo šviesių liepsnų.

Vėliau pakilo siaubo vėjas
Ir žemę maišė su dangum,
O kai tos negandos praėjo,
Likau su užgesintu žibintu!

Bet tąsyk grįžo pašalietis
Su įžiebtuoju žibintu!
Jis ištiesė man brangią liepsną –
Tad dega vėl širdis džiaugsmu!“8

Mano broliai ir seserys, kasdien aplink mus yra daugybė progų švytėti, kad ir kur būtume. Sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu turėsime galimybę būti šviesa kitų gyvenime – ar tai būtų mūsų šeimos nariai ir draugai, ar mūsų bendradarbiai, ar šiaip pažįstami, ar visiškai nepažįstami.

Kiekvienam iš jūsų sakau, kad esate Dangiškojo Tėvo sūnus ir dukra. Iš Jo akivaizdos į šią žemę trumpam atėjote tam, kad atspindėtumėte Gelbėtojo meilę ir mokymus bei drąsiai šviestumėte taip, kad visi matytų. Jei pasibaigus mūsų laikui žemėje būsite padarę savo dalį, gausite šlovingą palaiminimą sugrįžti ir gyventi su Juo per amžius.

Kokie raminantys yra šie Gelbėtojo žodžiai: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“⁹ Liudiju apie Jį. Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, mūsų Užtarėjas pas Tėvą. Jis – mūsų Pavyzdys ir mūsų stiprybė. Jis yra toji „šviesa, kuri šviečia tamsoje“¹⁰. Kad visi, girdintys mano balsą, prisiektų sekti Juo ir tokiu būdu taptų šviesa pasauliui – to meldžiu Jo šventu vardu, paties Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.