Tai nuostabiai veikia!
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Meldžiu, kad savo dėmesį sutelktume į paprastumą, kuris yra Kristuje, ir leistume Jo malonei pakelti ir nešti mus.
Mano mylimi broliai ir seserys, mano draugai, džiugu šiandien būti su jumis. Mus liūdina trys tuščios vietos ant pakylos. Ilgimės prezidento Pakerio, vyresniojo Perio ir vyresniojo Skoto. Mylime juos ir meldžiame gerovės jų šeimoms.
Šį savaitgalį turėsime privilegiją palaikyti tris Viešpaties pašauktuosius, kad užimtų savo vietas Dvylikos Apaštalų Kvorume.
Jiems dėvint šventą apaštalystės mantiją, juos stiprins mūsų maldos.
Ar jums Evangelija veikia?
Neseniai pamačiau citatą, kuri privertė mane stabtelėti ir susimąstyti. Joje buvo rašoma: „Pasakyk žmogui, kad visatoje yra trilijonai žvaigždžių, ir jis tavimi patikės. Pasakyk jam, kad siena ką tik nudažyta, ir jis palies ją, kad tuo įsitikintų.“
Ar tai šiek tiek neprimena kiekvieno iš mūsų? Po neseniai atliktos medicininės procedūros kvalifikuoti gydytojai man paaiškino, ką turiu daryti, kad deramai pagyčiau. Bet prieš tai turėjau iš naujo sužinoti apie save tai, ką jau seniai žinojau: nesu labai kantrus pacientas.
Todėl nusprendžiau paspartinti tą gydymo procesą ieškodamas informacijos internete. Turbūt tikėjausi atrasti tokią tiesą, kurios daktarai nežinojo ar bandė nuo manęs nuslėpti.
Prireikė nemažai laiko, kol suvokiau, kaip tai ironiška. Žinoma, pačiam pastudijuoti nėra blogas sumanymas. Tačiau atmetęs patikimą tiesą išminties pradėjau semtis iš dažnai keistų internetinės kūrybos pareiškimų.
Kartais tiesa gali pasirodyti pernelyg lengvai suprantama, per paprasta, kad suvoktume visą jos vertę. Tad į šalį nustūmę savo patyrimus ir žinomas tiesas, ieškome mįslingesnės ar sudėtingesnės informacijos. Tikiuosi suprasime, kad bėgiodami paskui šešėlius mes vaikomės to, kas nėra svarbu ir vertinga.
Kai kalbame apie dvasines tiesas, kaip žinoti, kad esame teisingame kelyje?
Vienas iš būdų – užduoti teisingus klausimus, tokius, kurie padeda apgalvoti savo tobulėjimą ir įvertinti, kaip mums sekasi. Pavyzdžiui:
„Ar mano gyvenimas turi prasmę?“
„Ar tikiu Dievą?“
„Ar žinau, kad Dievas pažįsta ir myli mane?“
„Ar tikiu, kad Dievas girdi ir atsako į mano maldas?“
„Ar išties esu laimingas?“
„Ar mano pastangos veda mane link aukščiausių gyvenimo dvasinių tikslų ir vertybių?“
Sudėtingi gyvenimo prasmės klausimai daugelį pasaulio žmonių ir šeimų paskatino ieškoti tiesos. Dažnai tos paieškos juos atveda į Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią, prie sugrąžintosios Evangelijos.
Įdomu, ar mums, Bažnyčios nariams, taip pat nevertėtų retkarčiais savęs paklausti: „Ar mano patirtis Bažnyčioje veiksminga? Ar artina mane prie Kristaus? Ar laimina mane ir mano šeimą ramybe ir džiaugsmu, kaip žadama Evangelijoje?“
Alma uždavė panašius klausimus Bažnyčios nariams Zarahemloje, klausdamas: „Ar patyrėte šią galingą permainą savo širdyse? […] Ar galite taip jaustis dabar?“1 Tokie apmąstymai gali mums padėti iš naujo sutelkti dėmesį arba suderinti savo kasdieninius darbus su dievišku išgelbėjimo planu.
Daugelis narių džiugiai atsakys, kad narystė Bažnyčioje jiems yra labai veiksminga. Jie paliudys, kad tiek skurdo, tiek klestėjimo laikotarpiais, tiek laimėje, tiek skausme dėl savo įsipareigojimo Viešpačiui ir pašvęstos tarnystės Bažnyčioje jie atranda prasmę, ramybę ir džiaugsmą. Kasdien sutinku Bažnyčios narių, kurie trykšdami džiaugssmu savo žodžiais ir darbais parodo, kad jų gyvenimą neišmatuojamai praturtino sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija.
Tačiau pastebiu ir tokių, kurių patirtis neteikia tiek pasitenkinimo, manančių, kad jų narystė Bažnyčioje yra ne visai tai, ko jie vylėsi.
Tai mane liūdina, nes asmeniškai žinau, kaip Evangelija gali sustiprinti ir atgaivinti žmogaus dvasią – kaip gali pripildyti mūsų širdis vilties, o protą šviesos. Asmeniškai žinau, kaip Jėzaus Kristaus Evangelijos vaisiai gali įprastą ir nykų gyvenimą pakeisti į nepaprastą ir didingą.
Bet kodėl, rodos, vieniems ji naudingesnė nei kitiems? Kuo skiriasi tie, kurie dėl patirties Bažnyčioje jaučiasi lyg giedantys išperkančios meilės giesmę2, nuo tų, kurie jaučia, kad kažko trūksta?
Kai mąsčiau apie šiuos klausimus, mane užplūdo mintys. Šiandien norėčiau pasidalinti dviejomis mintimis.
Supaprastinkite
Pirma. Ar mes patys neapsunkiname savo mokinystės?
Ši puiki Evangelija yra tiek paprasta, kad net vaikas gali ją suprasti, bet tuo pačiu ir tiek gili ir sudėtinga, kad prireiks viso gyvenimo – net amžinybės – ją išstudijuoti ir ištyrinėti, kad galutinai suprastume.
Tačiau kartais mes paimame gražiausią Dievo tiesos leliją ir gražiname ją daugybe sluoksnių papuošimų, sudarytų iš žmonių sugalvotų idėjų, programų ir lūkesčių. Kiekvienas sluoksnis atskirai galbūt yra naudingas ir dera tam tikru laikotarpiu ir aplinkybėmis, tačiau kraunami vienas ant kito jie gali sudaryti tokią storą ir sunkią dangą, dėl kurios kils rizika nebematyti tos kadaise mums taip patikusios gražios gėlės.
Todėl mes, vadovai, privalome griežtai ginti Bažnyčią ir Evangeliją, kad ji liktų tyra ir lengvai suprantama, ir vengti be reikalo apkrauti savo narius.
Taip pat mes, visi Bažnyčios nariai, turime sąmoningai stengtis savo jėgas ir laiką skirti iš tiesų svarbiems dalykams: stiprinti aplinkinius ir statyti Dievo karalystę.
Viena sesuo, Paramos bendrijos mokytoja, garsėjo savo tobulai paruoštomis pamokomis. Kartą ji nutarė pasiūti dygsniuotą antklodę, kuri būtų tobula jos pamokos temos iliustracija. Tačiau iškilo gyvenimiškų trukdžių: reikėjo iš mokyklos parvežti vaikus, padėti kaimynui kraustytis, sirgo jos vyras, o jos draugė jautėsi vieniša. Artėjo pamokos diena, o antklodė buvo dar nepasiūta. Galiausiai paskutinę naktį ji beveik nemiegojo – visą naktį siuvo antklodę.
Kitą dieną ji buvo išsekusi ir sunkiai dėliojo savo mintis, tačiau drąsiai atsistojo ir mokė savo pamokos.
Antklodė buvo stulbinanti – kiekviena siūlė buvo tobula, mirgėjo spalvos ir sudėtinga kompozicija. Antklodės viduryje buvo užrašytas vienintelis žodis, vainikavęs pamokos temą: „Supaprastinkite.“
Broliai ir seserys, nereikia apsunkinti gyvenimo pagal Evangeliją.
Jis yra aiškus. Jį galėtume apibūdinti taip:
-
Dievo žodžio klausymasis su nuoširdžiu ketinimu padeda tikėti Dievu ir kliautis Jo pažadais.3
-
Kuo daugiau pasitikime Dievu, tuo labiau mūsų širdys prisipildo meilės Jam ir vieno kitam.
-
Kai mylime Dievą, trokštame sekti Juo ir savo elgesį suderinti su Jo žodžiais.
-
Kadangi mylime Dievą, norime Jam tarnauti; norime laiminti kitų gyvenimus, padėti vargšams ir beturčiams.
-
Kuo dažniau vaikštome šiuo mokinystės keliu, tuo labiau trokštame pažinti Dievo žodį.
Ir taip procesas tęsiasi: kiekvienas žingsnis veda prie kito ir teikia mums vis daugiau tikėjimo, vilties ir meilės.
Tai nuostabiai paprasta ir nuostabiai veikia.
Broliai ir seserys, jei kada manysite, jog Evangelija neveikia jūsų gyvenime taip, kaip tikėjotės, kviečiu į jį pažvelgti iš šalies ir supaprastinti savo požiūrį į mokinystę. Sutelkite dėmesį į pagrindines doktrinas, principus ir Evangelijos pritaikymą. Pažadu, kad Dievas ves ir laimins jus kelyje į visavertį gyvenimą, o Evangelija tikrai jums bus veiksmingesnė.
Pradėkite nuo ten, kur esate
Mano antras patarimas: pradėkite nuo ten, kur esate.
Kartais mes nusiviliame, nes nesame „-esni“ – dvasiškesni, gerbtinesni, protingesni, sveikesni, turtingesni, draugiškesni ar pajėgesni. Žinoma, nėra nieko blogo norėti tobulėti. Dievas sukūrė mus tam, kad augtume ir tobulėtume. Tačiau prisiminkime, kad mūsų silpnybės gali mums padėti būti nuolankiems ir atsigręžti į Kristų, kuris gali „silpnumą [paversti ] stiprybe“4. Kita vertus, Šėtonas naudoja mūsų silpnybes tol, kol nenorime net pamėginti.
Iš savo gyvenimiškos patirties žinau, kad mums nereikia būti „-esniems“, jei norime pradėti tapti tokiu žmogumi, kokiu Dievas norėtų, kad taptume.
Dievas priims jus tokį, koks esate dabar, ir pradės su jumis darbuotis. Viskas, ko jums reikia, tai geranoriška širdis, troškimas tikėti ir pasitikėjimas Viešpačiu.
Gideonas manė esąs blogas ūkininkas, menkiausias savo tėvo namuose. Bet Dievas jį matė kaip narsų karžygį.5
Kai Samuelis pasirinko Saulių tapti karaliumi, Saulius bandė jį atkalbėti. Saulius buvo iš vienos mažiausių Izraelio namų giminės. Kaip gi jis galėjo būti karaliumi?6 Bet Dievas matė jį kaip „šaunų jauną vyrą“7.
Net didis pranašas Mozė kartą jautėsi toks sutriuškintas ir nusivylęs, kad net panoro pasiduoti ir numirti.8 Tačiau Dievas nenurašė Mozės.
Mano brangūs broliai ir seserys, jei žvelgsime į save tik mirtingomis akimis, galime nepastebėti, kokie esame geri. Tačiau Dangiškasis Tėvas mato mus tokius, kokie iš tiesų esame ir kokie galime tapti. Jis mato mus kaip Savo sūnus ir dukteris, amžiną šviesą turinčias esybes su neišsenkančiu potencialu ir dieviška lemtimi.9
Gelbėtojo auka atvėrė išgelbėjimo vartus tam, kad visi sugrįžtume pas Dievą. Jo „malonės pakanka visiems žmonėms, kurie nusižemina prieš [Dievą]“10. Jo malonė yra galia, leidžianti atverti vartus į Dievo išgelbėjimo karalystes. Per Jo malonę visi būsime prikelti ir išgelbėti šlovės karalystėje.
Net žemiausia šlovės karalystė, telestialinė karalystė, „pranoks[ta] visokį supratimą“11, ir nesuskaičiuojami kiekiai žmonių paveldės šį išgelbėjimą.12
Tačiau Gelbėtojo malonė gali mums duoti kur kas daugiau. Būdami Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai mes siekiame kai ko neįsivaizduojamai didingesnio. Siekiame išaukštinimo celestialinėje karalystėje. Siekiame amžinojo gyvenimo mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Tai didžiausia iš visų Dievo dovanų.13 Celestialinėje karalystėje mes gauname „jo pilnatvės ir jo šlovės“14. Iš tiesų, viskas, ką turi Tėvas, bus atiduota mums.15
Išaukštinimas mūsų tikslas; mokinystė mūsų kelias.
Jei pradėsite nuo trupučio tikėjimo ir vaikščiosite kaip taikus Viešpaties Jėzaus Kristaus pasekėjas, jūsų širdis pasikeis.16 Visa jūsų esybė prisipildys šviesos.17
Dievas padės jums tapti kažkuo šlovingesniu, nei jūs kada nors manėte esant įmanoma. Ir jūs suprasite, kad Jėzaus Kristaus Evangelija iš tiesų veikia jūsų gyvenime. Tai veikia.
Tai veikia!
Broliai ir seserys, brangūs draugai, meldžiu, kad savo dėmesį sutelktume į paprastumą, kuris yra Kristuje, ir leistume Jo malonei pakelti ir nešti mus mūsų kelionėje nuo ten, kur esame dabar, iki šlovingos lemties mūsų Tėvo akivaizdoje.18
Kai tai darysime ir kas nors mūsų paklaus: „Kaip sekasi būti Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariu?“, galėsime oriai, nuolankiai ir džiaugsmingai atsakyti: „Nuostabiai! Ačiū, kad paklausėte! Ar norėtumėte sužinoti daugiau?“
Tai mano viltis, mano malda, mano liudijimas ir palaiminimas Jėzaus Kristaus vardu, amen.