Atminkime, kuo pasikliovėme

Vyresnysis Alenas D. Heinis

Iš Septyniasdešimties

Mūsų viltis vėl gyventi su Tėvu priklauso nuo Jėzaus Kristaus Apmokėjimo.

Kai man buvo devyneri, į mūsų namus pasisvečiuoti kelias savaites atvyko mano baltaplaukė pusantro metro ūgio senelė iš mamos pusės. Jai būnant pas mus, vieną popietę aš su dviem vyresniais broliais sumanėme kitoje gatvės pusėje lauke išsikasti duobę. Nežinau, kodėl tai darėme. Berniukai tiesiog kartais kasa duobes. Šiek tiek išsipurvinome, bet tai nesukėlė mums jokių nemalonumų. Kiti kaimynų berniukai pamatė, kaip mums smagu kasti duobę ir puolė padėti. Tada kartu dar labiau išsipurvinome. Žemė buvo kieta, todėl atsitempėme sodo žarną ir norėdami suminkštinti žemę ant duobės dugno papylėme šiek tiek vandens. Šiek tiek išsitepėme purvu, bet duobė pagilėjo.

Kažkas iš mūsų grupelės nutarė, kad duobę reikia paversti baseinu, todėl ją sklidiną pripylėme vandens. Būdamas jauniausias ir stengdamasis pritapti, leidausi įkalbamas pabandyti į ją įšokti. Tada tikrai išsipurvinau. Aš neplanavau išsipurvinti, bet viskas būtent tuo ir baigėsi.

Kai ėmė darytis šalta, ruošdamasis eiti namo, perėjau gatvę. Prie priekinių durų mane pasitiko senelė ir nesutiko manęs įsileisti. Ji pasakė, kad jei mane įleis, prinešiu purvo į ką tik jos išvalytus namus. Taigi, padariau tai, ką tokiomis aplinkybėmis padarytų bet kuris devynmetis – nulėkiau link galinių durų, bet ji buvo greitesnė, nei maniau. Pykau, trypiau kojomis ir reikalavau įleisti į namus, bet durys liko uždarytos.

Buvau šlapias, purvinas, sušalęs ir, vadovaudamasis vaikiška vaizduote, maniau, kad galiu mirti savo paties kieme. Galiausiai paklausiau, ką turėčiau daryti, norėdamas užeiti į namus. Dar prieš išgirsdamas atsakymą jau stovėjau kieme, o senelė prausė mane vandeniu iš žarnos. Praėjus beveik amžinybei senelė pareiškė, kad esu švarus ir įsileido namo. Namuose buvo šilta ir aš galėjau apsirengti sausais, švariais drabužiais.

Remdamiesi šiuo gyvenimišku palyginimu, pagalvokite apie Jėzaus Kristaus žodžius: „Ir niekas nešvarus negali įeiti į jo karalystę; todėl į jo atilsį neįeina niekas kitas, kaip tik tie, kurie išplovė savo apdarus mano krauju dėl savo tikėjimo ir atgailos už visas savo nuodėmes ir ištikimybės iki galo.“¹

Buvo nemalonu ir nejauku stovėti už durų, kai senelė prausė mane vandeniu. Amžina tragedija būtų negauti galimybės sugrįžti ir būti su mūsų Dangiškuoju Tėvu, nes nusprendėme pasilikti purvinoje nuodėmių duobėje. Neturėtume apgaudinėti savęs dėl to, ko mums reikia, kad grįžtume ir pasiliktume Dangiškojo Tėvo akivaizdoje. Turime būti švarūs.

Prieš ateidami į šią žemę, kaip Dievo dvasiniai sūnūs ir dukros dalyvavome didžiojoje taryboje.² Visi buvome dėmesingi ir nė vienas neužsnūdo. Toje taryboje mūsų Dangiškasis Tėvas pateikė planą. Kadangi planas išsaugojo mūsų valios laisvę ir reikalavo, kad mokytumės ne vien iš Jo, bet ir iš savo patirties, Jis žinojo, kad darysime nuodėmes. Jis taip pat žinojo, kad dėl nuodėmės tapsime nešvarūs ir negalėsime sugrįžti Jo akivaizdon, nes ten, kur Jis gyvena, švariau net už mano senelės išvalytus namus.

Kadangi mūsų Dangiškasis Tėvas mus myli ir Jo tikslas yra „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“³, į Jo planą įtrauktas vaidmuo Gelbėtojo, – to, kuris galėtų padėti tapti švariems, nepriklausomai nuo to, kiek išsipurvinome. Manau, kai mūsų Dangiškasis Tėvas pranešė, kad reikia Gelbėtojo, visi atsigręžėme į Jėzų Kristų, Pirmagimį dvasioje, Tą, kuris augo ir tapo beveik kaip Tėvas.⁴ Manau, jog visi žinojome, kad tai turėjo būti Jis, kad nė vienas iš mūsų nesugebėtų to padaryti, ir kad Jis gali ir padarys tai.

Getsemanės sode ir ant kryžiaus Golgotoje Jėzus Kristus kentėjo ir kūnu, ir dvasia, virpėjo iš skausmo, kraujavo iš kiekvienos poros, maldavo Savo Tėvą patraukti nuo Jo tą karčią taurę⁵, bet visgi Jis ją išgėrė⁶. Kodėl Jis tai padarė? Jo žodžiais tariant, Jis norėjo pašlovinti Savo Tėvą ir užbaigti savo „paruošimus žmonių vaikams“⁷. Jis norėjo laikytis savo sandoros ir suteikti mums galimybę sugrįžti namo. Ką Jis nori, kad mes darytume savo ruožtu? Jis paprasčiausiai prašo, kad išpažintume savo nuodėmes ir atgailautume, kad mums nereikėtų kentėti taip, kaip Jis kentėjo.⁸ Jis kviečia mus tapti švarius, kad neliktume lauke už mūsų Dangiškojo Tėvo namų durų.

Nors pageidautina gyventi laikantis nuodėmės vengimo modelio, Jėzaus Kristaus Apmokėjimo požiūriu nėra jokios reikšmės, kokias nuodėmes padarėme ir kaip giliai pasinėrėme į tą duobę iš palyginimo. Nesvarbu, kad mums gėda ar nejauku dėl padarytų nuodėmių, kurios, kaip sakė pranašas Nefis, mus „taip lengvai apninka“⁹. Nesvarbu, kad kažkada savo pirmagimystės teisę iškeitėme į lėkštę viralo.¹⁰

Svarbu, kad Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, iškentė „visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus“, kad „savo kūnu sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse“¹¹. Svarbu tai, kad jis noriai nusižemino¹² ir atėjo į šią žemę, ir nusileido „žemiau visko“¹³, ir iškentė „stipresnius suspaudimus“, nei kuris nors žmogus kada nors galėtų.¹⁴ Svarbu, kad Kristus užtaria mus prieš Tėvą, „sakydamas: Tėve, pažvelk į kentėjimus ir mirtį to, kuris nepadarė nuodėmės, kuriuo tu buvai labai patenkintas; […] todėl, Tėve, pasigailėk šitų mano brolių, kurie tiki mano vardą, idant jie ateitų pas mane ir turėtų nesibaigiantį gyvenimą.“¹⁵ Štai kas iš tiesų svarbu ir kas visiems mums turi suteikti atsinaujinusią viltį ir apsisprendimą dar kartą pabandyti, nes Jis mūsų nepamiršo.¹⁶

Liudiju, kad Gelbėtojas niekada nenusisuks nuo mūsų, kai atgailaudami nuolankiai Jo ieškosime, niekada nelaikys mūsų beviltiškais, niekada nesakys: „O ne, ir vėl tu“, niekada neatstums dėl nesugebėjimo suprasti, kaip sunku išvengti nuodėmės. Jis gerai visa tai supranta, net ir liūdesio, gėdos ir nevilties jausmus, kurie yra neišvengiama nuodėmės pasekmė.

Atgaila yra tikra ir ji veikia. Tai ne išgalvota patirtis ir ne „pasimaišiusio proto“¹⁷ padarinys. Ji turi galios nuimti naštas ir pakeisti jas viltimi. Ji gali vesti į galingą širdies permainą, dėl kurios būsime „nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“¹⁸. Būtina, kad atgaila nebūtų lengva. Amžinosios svarbos dalykai retai būna lengvi. Bet rezultatas to vertas. Kaip savo paskutinėje kalboje kreipdamasis į Bažnyčios Septyniasdešimčių narius liudijo prezidentas Boidas K. Pakeris: „Mintis yra tokia: Apmokėjimas nepalieka jokių žymių ir jokių pėdsakų. Kas ištaisyta, yra ištaisyta. […] Apmokėjimas nepalieka jokių pėdsakų, jokių žymių. Jis tik gydo, ir ką jis išgydo, lieka išgydyta.“¹⁹

Taigi mūsų viltis vėl gyventi su Tėvu priklauso nuo Jėzaus Kristaus Apmokėjimo, nuo vienos nekaltos Esybės pasiryžimo prisiimti Sau – nors teisingumas Jam nekėlė jokių reikalavimų – bendrą visos žmonijos prasižengimų naštą, taip pat ir už tas nuodėmes, už kurias Dievo sūnūs ir dukros be būtinybės pasirenka kentėti patys.

Mes, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, Gelbėtojo Apmokėjimui priskiriame didesnę galią nei dauguma kitų žmonių, nes žinome, kad jei sudarysime sandoras, nuolat atgailausime ir iškęsime iki galo, Jis mus padarys paveldėtojais drauge su Juo²⁰ ir drauge su Juo gausime viską, ką turi Tėvas.²¹ Tai žemę sukrečianti doktrina, ir ji yra tikra. Jėzaus Kristaus Apmokėjimas Gelbėtojo pakvietimą „būkite tokie tobuli, kaip jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas“²² padaro ne beviltiškai nepasiekiamą, o visiškai įmanomą.

Raštai moko, kad visi turi būti „teisiami pagal šventąjį Dievo teismą“²³. Tą dieną nebus jokios galimybės pasislėpti minioje arba rodyti į kitus teisinantis, kodėl esi nešvarus. Esu dėkingas, jog Raštai taip pat moko, kad Jėzus Kristus, Tas, kuris kentėjo už mūsų nuodėmes, mūsų Užtarėjas pas Tėvą, vadinantis mus Savo draugais, iki galo mus mylintis, Jis galiausiai bus mūsų teisėjas. Vienas iš dažniausiai nepastebimų Jėzaus Kristaus Apmokėjimo palaiminimų – kad „Tėvas […] visą teismą pavedė Sūnui“²⁴.

Broliai ir seserys, jei jaučiatės nusiminę arba dvejojate, ar kada nors jums pavyks išbristi iš pačių išsikastos dvasinės duobės, prašau atminti, kas stojo „tarp [mūsų] ir teisingumo“, „prisipild[ė] užuojautos žmonių vaikams“, sau prisiėmė mūsų nedorybes ir prasižengimus ir „patenkino teisingumo reikalavimus“²⁵. Kitaip tariant, atminkite, kaip ir Nefis dvejonių metu, „kuo pasitikėjo[te]“²⁶, patį Jėzų Kristų, o tada atgailaukite ir dar kartą patirkite „tobulą vilties skaistumą“²⁷. Jėzaus Kristaus vardu, amen.