Šventoji Dvasia kaip jūsų bendražygė
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Jei gyvename vertai, Dvasios palaiminimas lydi mus ne kartais, bet visada.
Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas, galėdamas drauge su jumis šią šabo dieną būti Viešpaties Bažnyčios konferencijoje. Aš, kaip ir jūs, jaučiau Dvasią – Šventąją Dvasią, liudijančią čia kalbėtų ir dainuotų žodžių tikrumą.
Šiandien ketinu sustiprinti jūsų troškimą ir pasiryžimą atsiimti krikšto metu mums pažadėtą dovaną. Kai buvome patvirtinami, girdėjome žodžius: „Priimk Šventąją Dvasią.“1 Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimai amžiams pasikeitė.
Jei gyvename vertai, Dvasios palaiminimas mus lydi ne kartais – pavyzdžiui, tokiomis nuostabiomis akimirkomis, kokias patyrėme šiandien, – bet visada. Kaip pildosi šis pažadas, žinote iš sakramento maldos žodžių: „O Dieve, Amžinasis Tėve, mes prašome tavęs tavo Sūnaus, Jėzaus Kristaus, vardu palaiminti ir pašventinti šią duoną sieloms visų tų, kurie jos valgo, kad valgytų tavo Sūnaus kūnui atminti ir liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti tavo Sūnaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė jiems.“
O tada seka šis šlovingas pažadas: „Kad jo Dvasia visuomet būtų su jais“(DS 20:77; kursyvas pridėtas).
Tai, jog Dvasia visuomet bus su mumis, reiškia, kad Ji nuolat ves ir vadovaus mums kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, Dvasia mus gali perspėti ir padėti atsispirti pagundai daryti bloga.
Vien dėl šios priežasties nesunku suprasti, kodėl Dievo tarnai stengėsi sustiprinti mūsų norą sakramento susirinkimuose garbinti Dievą. Jei su tikėjimu priimsime sakramentą, Šventoji Dvasia galės saugoti mus ir mūsų artimuosius nuo stiprėjančių ir vis dažnėjančių pagundų.
Šventosios Dvasios bendrystė gėrį padaro dar patrauklesnį, o pagundas – mažiau veiksmingas. Vien to turėtų pakakti, kad pasiryžtume būti verti nuolatinės Dvasios bendrystės.
Kaip Šventoji Dvasia sustiprina mus prieš blogį, taip Ji suteikia mums galios atskirti tiesą nuo apgaulės. Svarbiausias tiesas patvirtinti gali tik Dievo apreiškimas. Žmogiško mąstymo ir fizinių pojūčių nepakanka. Gyvename laikotarpiu, kai net išmintingiausiems sunku atskirti tiesą nuo gudrios apgaulės.
Viešpats mokė savo apaštalą Tomą, kuris norėjo gauti fizinius Viešpaties Prisikėlimo įrodymus paliesdamas Jo žaizdas, kad apreiškimas yra patikimesnis įrodymas: „Jėzus jam ir sako: Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jono 20:29.)
Namo pas Dievą mus vedančios tiesos patvirtinamos Šventąja Dvasia. Negalime nuvykti į giraitę ir pamatyti, kaip Tėvas ir Sūnus kalbasi su jaunuoju Džozefu Smitu. Joks fizinis įrodymas, joks loginis argumentas neįrodys, kad Elijas atėjo, kaip buvo pažadėta, perduoti kunigystės raktus, kuriuos dabar turi ir naudoja dabartinis pranašas Tomas S. Monsonas.
Tiesa patvirtinama tam Dievo sūnui arba dukrai, kurie užsitikrino teisę gauti Šventąją Dvasią. Kadangi apgaulę ir melą galime sutikti bet kada, mums reikia pastovios Tiesos Dvasios įtakos, kad mūsų neužvaldytų abejonės.
Būdamas Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu Džordžas K. Kenonas mus ragino nuolat siekti, kad su mumis būtų Dvasia. Jis pažadėjo, ir aš taip pat pažadu, kad jei eisime ta kryptimi, tai „mums niekada netrūks [tiesos] pažinimo“, mes „niekada neliksime abejonėse ar tamsoje“, mūsų „tikėjimas bus stiprus, [mūsų] džiaugsmui […] nieko netrūks“2.
Tos nuolatinės Šventosios Dvasios bendrystės teikiamos pagalbos mums reikia ir dėl kitos priežasties. Galime netikėtai netekti artimo žmogaus. Šventoji Dvasia liudija apie mylinčio Dangiškojo Tėvo ir prisikėlusio Gelbėtojo realumą ir suteikia vilties bei paguodos netekus artimo žmogaus. Mirus artimajam šis liudijimas turi būti gyvybingas.
Taigi dėl daugybės priežasčių pastovi Šventosios Dvasios bendrystė mums yra būtina. Mes jos trokštame, tačiau iš patirties žinome, kad nėra lengva ją išlaikyti. Kasdien kiekvienas padarome, pasakome arba pagalvojame apie ką nors, kas gali įžeisti Dvasią. Viešpats mokė mus, kad Šventoji Dvasia bus mūsų nuolatinė bendražygė, kai mūsų širdys prisipildys meilės ir kai dorybė nepaliaujamai puoš mūsų mintis (žr. DS 121:45).
Noriu padrąsinti tuos, kam sunkiai sekasi gyventi pagal Šventosios Dvasios bendrystės užsitikrinimui reikalingus aukštus reikalavimus. Kažkada jautėte Šventosios Dvasios įtaką. Gal jums tai buvo šiandien.
Su šiomis įkvėpimo akimirkomis galite elgtis kaip su Almos aprašyta tikėjimo sėkla (žr. Almos 32:28). Pasodinkite kiekvieną. Tai padaryti galite veikdami pagal pajustą įkvėpimą. Vertingiausias įkvėpimas būtų sužinoti Dievo valią jums. Jei tai dešimtinės mokėjimas arba apsilankymas pas gedintį draugą, privalote tai daryti. Kad ir kas tai būtų, darykite tai. Kai parodysite norą paklusti, Dvasia jums leis pajausti, ką dar Dievas nori, kad padarytumėte dėl Jo.
Kai paklusite, Dvasios skatinami jausmai pasireikš dažniau, vis artėdami ir artėdami link nuolatinės bendrystės. Jūsų galia rinktis tiesą augs.
Galite atskirti, ar jausmai, skatinantys veikti dėl Dievo, yra iš Dvasios, ar jūsų pačių. Kai jausmai sutampa su tuo, ką sakė Gelbėtojas ir Jo gyvieji pranašai bei apaštalai, galite drąsiai jiems paklusti. Tada Viešpats atsiųs Savo Dvasią lydėti jus.
Pavyzdžiui, jei patiriate dvasinį jausmą, skatinantį gerbti šabo dieną, ypač kai tai sunkiai sekasi, Dievas atsiųs savo Dvasią padėti jums.
Tokios pagalbos sulaukė mano tėvas prieš kelerius metus darbo reikalais išvykęs į Australiją. Sekmadienį jis buvo vienas ir norėjo priimti sakramentą. Apie pastarųjų dienų šventųjų susirinkimus jam nepavyko rasti jokios informacijos. Taigi jis tiesiog pradėjo eiti. Kiekvienoje sankryžoje jis meldėsi, klausdamas, kuria kryptimi eiti. Taip valandą laiko vaikščiojęs skirtingomis kryptimis, jis sustojo pasimelsti. Tada pajuto raginimą eiti konkrečia gatve. Netrukus jis išgirdo iš pirmo aukšto netoliese stovėjusiame gyvenamajame name sklindančią giesmę. Pažvelgęs pro langą, jis pamatė keletą žmonių, sėdinčių prie stalo, ant kurio buvo balta staltiesė ir sakramento padėklai.
Nors jums tai gali neatrodyti ypatinga, bet jam tai daug reiškė. Jis žinojo, kad išsipildė sakramento maldos pažadas: „Visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų, kuriuos jis davė jiems; kad jo Dvasia visuomet būtų su jais“ (DS 20:77).
Tai tik vienas pavyzdys, kai jis meldėsi ir per Dvasią sužinojęs padarė tai, ko iš jo norėjo Dievas. Jis metų metus tai darė, kaip ir mes tai darysime. Jis niekada nekalbėjo apie savo dvasingumą. Jis tik nuolat dėl Viešpaties darė mažus dalykus, kuriuos daryti jautėsi įkvėptas.
Jei tik kokia pastarųjų dienų šventųjų grupė prašė jį pasisakyti, jis kalbėjo. Nesvarbu, ar tai buvo dešimt ar penkiasdešimt žmonių, ir kiek jis buvo pavargęs. Kaskart, kai tik Dvasia jį paragindavo, jis liudydavo apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią bei pranašus.
Aukščiausi jo pašaukimai Bažnyčioje buvo Bonevilio kuolo Jutoje aukštojoje taryboje; ten jis ravėdavo piktžoles kuolo ūkyje ir vesdavo pamokas sekmadieninėje mokykloje. Metų metus, kai jam to reikėjo, Šventoji Dvasia būdavo su juo kaip bendražygė.
Stovėjau šalia tėvo ligoninės palatoje. Mano mama, jo žmona 41 metus, gulėjo mirties patale. Kelias valandas prie jos budėjome. Pradėjome matyti, kaip jos veide nyksta skausmo raukšlės. Rankų pirštai, prieš tai sugniaužti į kumštį, atsipalaidavo. Rankos nusileido prie šonų.
Dešimtmečius ją kamavę vėžio sukelti skausmai baigėsi. Jos veide mačiau ramybę. Ji kelis kartus trumpai įkvėpė, aiktelėjo ir sustingo. Stovėjome laukdami, ar ji dar kartą įkvėps.
Galiausiai tėtis tyliai pasakė: „Maža mergaitė sugrįžo namo.“
Jis neliejo ašarų. Tai buvo dėl to, kad Šventoji Dvasia jam seniai davė aiškiai suprasti, kas ji buvo, iš kur atėjo, kuo tapo ir kur turėjo išeiti. Dvasia jam daug kartų liudijo apie mylintį Dangiškąjį Tėvą, apie mirties galią įveikusį Gelbėtoją ir apie užantspaudavimo šventykloje su žmona ir šeima tikrumą.
Seniai prieš tai Dvasia patikino jį, kad jos gerumas ir tikėjimas parengė ją sugrįžti į dangiškuosius namus, kuriuose ji bus prisiminta kaip nuostabus pažado vaikas ir šlovingai priimta namo.
Mano tėčiui tai buvo daugiau nei vien viltis. Šventosios Dvasios dėka tai tapo realybe.
Kai kas galėtų pasakyti, kad dangiškųjų namų vaizdiniai tebuvo mieli sentimentai, miglotos netektį patyrusio vyro mintys. Bet amžinąją tiesą jis sužinojo tuo vieninteliu būdu, kuriuo ją galima sužinoti.
Visą savo suaugusiojo gyvenimą jis, būdamas mokslininkas, ieškojo materialiojo pasaulio tiesų. Jis pakankamai gerai naudojosi mokslo įrankiais, kad būtų gerbiamas kolegų visame pasaulyje. Daugelis jo pasiekimų chemijoje buvo pasekmė to, kaip jis įsivaizdavo judant molekules, o po to savo vizijas patvirtindavo laboratoriniais eksperimentais.
Tačiau ieškodamas jam ir daugeliui mūsų svarbios tiesos jis elgėsi kitaip. Tik per Šventąją Dvasią žmones ir įvykius galime matyti taip, kaip juos mato Dievas.
Ši dovana buvo jaučiama ir ligoninėje po jo žmonos mirties. Surinkome mano mamos daiktus, kad nuneštume namo. Tėtis stabtelėdavo padėkoti kiekvienai slaugytojai ir daktarui, kuriuos sutikome eidami link automobilio. Prisimenu, kaip šiek tiek sudirgęs maniau, kad gedėdami turėtume pabūti vieni.
Dabar aš suprantu, kad viską jis matė taip, kaip Šventoji Dvasia norėjo jam parodyti. Jis matė tuos žmones tarsi Dievo angelus, siųstus rūpintis jo mylimąja. Galbūt save jie laikė sveikatos apsaugos profesionalais, bet tėtis dėkojo jiems už tarnavimą Gelbėtojui.
Šventosios Dvasios įtaka vis dar buvo su juo, kai atvykome į mano tėvų namus. Svetainėje pakalbėjome keletą minučių. Tėtis atsiprašė turįs eiti į šalia esantį savo miegamąjį.
Po kelių minučių jis sugrįžo į svetainę. Jis maloniai šypsojosi. Priėjęs prie mūsų tyliai tarė: „Bijojau, kad Mildred į dvasių pasaulį atvyks viena. Maniau, kad minioje ji jausis pasimetusi.“
Tada jis džiugiai tarė: „Ką tik pasimeldžiau. Žinau, kad su Mildred viskas gerai. Ten ją pasitiko mano motina.“
Pamenu, jam tai pasakius nusišypsojau, įsivaizduodamas senelę, pašokančią savo trumpomis kojomis ir pasileidžiančią bėgte per minią, kad laiku spėtų pasitikti atvykstančią marčią.
Taigi, viena iš priežasčių, kodėl mano tėvas prašė ir gavo tokią paguodą, buvo ta, kad nuo pat vaikystės visą gyvenimą meldėsi tikėdamas. Jis gaudavo paguodžiančius ir nukreipiančius atsakymus, ateinančius į jo širdį. Jis ne tik turėjo įprotį melstis, bet ir išmanė Raštus bei šiuolaikinių pranašų žodžius. Taigi jis atpažindavo jam pažįstamus Dvasios kuždesius, kuriuos gal ir jūs jautėte šiandien.
Šventosios Dvasios bendrystė ne tik guosdavo ir nukreipdavo jį. Dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo Ji pakeitė jį. Jei priimame pažadą, kad Dvasia visuomet bus su mumis, Viešpats gali mus apvalyti, o to reikia didžiausiai iš visų Dievo dovanų – amžinajam gyvenimui (žr. DS 14:7).
Prisiminkite Gelbėtojo žodžius: „Dabar, tai įsakymas: atgailaukite, visi jūs, žemės pakraščiai, ir ateikite pas mane, ir priimkite krikštą mano vardu, idant būtumėte pašventinti Šventosios Dvasios priėmimu, kad stotumėte be dėmės priešais mane paskutiniąją dieną“ (3 Nefio 27:20).
Tie įsakymai ateina su šiuo Viešpaties pažadu:
„Ir dabar, iš tiesų, iš tiesų sakau tau: pasitikėk ta Dvasia, kuri veda daryti gera, – taip, elgtis teisingai, vaikščioti nuolankiai, teisti teisiai; ir tai yra mano Dvasia.
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: aš tau suteiksiu savo Dvasios, kuri apšvies tavo protą, kuri pripildys tavo sielą džiaugsmo“ (DS 11:12–13).
Liudiju jums, kad Dievas Tėvas gyvas, kad prisikėlęs Jėzus Kristus veda Savo Bažnyčią, kad Prezidentas Tomas S. Monsonas turi visus kunigystės raktus ir kad per Šventąją Dvasią teikiamas apreiškimas veda ir palaiko Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir jos nuolankius narius.
Aš taip pat liudiju jums, kad šiuos nuostabius vyrus, kuriuos šiandien girdėjote kalbant kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytojus, tarnauti Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariais pašaukė Dievas. Žinau, kad juos pašaukdamas Prezidentas Monsonas buvo vedamas Dvasios. Klausant jų kalbų ir liudijimų, Šventoji Dvasia patvirtino jums tai, ką dabar sakau. Juos pašaukė Dievas. Palaikau ir myliu juos, ir žinau, kad Viešpats juos myli ir palaikys tarnystėje. Visa tai darau Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.