Ateikite į šventyklą
Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Jungtinių Valstijų pietuose kalnuotoje vietovėje dirbo du misionieriai. Vieną dieną beeidami kalvos kraštu jie tolumoje pamatė pašlaitės laukymėje prie trobelės besirenkančius žmones.
Jie išsiaiškino, kad ten bus laidotuvės. Buvo nuskendęs mažas berniukas. Jo tėvai buvo pasiuntę kunigo, kad „tartų žodį“ per mažylio laidotuves. Vyresnieji stovėjo antrame plane, stebėdami įvykius. Mažylis turėjo būti palaidotas prie trobelės jau iškastame kape. Kunigas atsistojo priešais sielvartaujančius tėvą, motiną bei kitus susirinkusius ir pradėjo laidotuvių pamokslą. Jei gimdytojai tikėjosi išgirsti paguodos žodį iš šio sutaną dėvinčio žmogaus, jie turėjo nusivilti.
Jis smarkiai barė juos, kad nepakrikštijo mažo berniuko, kad tai dėl vienos, tai dėl kitos priežasties atidėliojo tai, ir štai dabar jau per vėlu. Jis labai tiesmukai jiems pasakė, kad jų mažasis berniukas pateko į pragarą. Jis pasakė jiems, kad tai jų kaltė, kad tai jie kalti, – jie pasmerkė savo sūnų nesibaigiančiai kankynei.
Pamaldoms pasibaigus ir užkasus kapą, draugai, kaimynai ir artimieji išsiskirstė. Vyresnieji priėjo prie sielvartaujančių gimdytojų. „Mes esame Viešpaties tarnai, – pasakė jie kūkčiojančiai motinai, – ir turime žinią jums.“
Susikrimtusiems gimdytojams beklausant, du jauni vyresnieji padėjo jiems pažvelgti į amžinybę. Jie citavo apreiškimus ir liudijo tiems nuolankiems, susisielojusiems gimdytojams, kad yra sugrąžinti raktai tiek gyviems, tiek mirusiesiems išpirkti.
Aš nekaltinu keliaujančio pamokslininko. Iš tikrųjų, man truputi jo gaila. Nes jis darė geriausia, ką galėjo padaryti su ta šviesa, kurią buvo gavęs. Bet yra daugiau, nei jis galėjo duoti. Yra evangelijos pilnatvė.
Kelias, kurį misionieriai nurodė tiems nuolankiems žmonėms, buvo daugiau nei tik atsivertimas, atgaila ir krikštas; nes tuos, kurie eis juo, tas kelias galiausiai nuves į šventos šventyklos kambarius. Čia bažnyčios nariai, kurie padaro save tinkamus, gali dalyvauti labiausiai išaukštintose ir visų švenčiausiose išpirkimo apeigose, kokios tik buvo apreikštos žmonijai. Čia galime būti apiplauti, patepti, pamokyti, apdovanoti ir užantspauduoti. Be to, gavę šiuos palaiminimus sau, mes galime patarnauti tiems, kurie mirė negavę tokios galimybės.
Viliuosi, kad man pavyks praplėsti jūsų supratimą apie tai, kodėl mes statome šventyklas ir kodėl ten atliekame apeigas bei ceremonijas.
Privilegija lankytis šventykloje
Įžengti į šventą šventyklą yra privilegija. Jei pagal nustatytus standartus esate tinkamas, jūs būtinai turite atvykti gauti savo palaiminimus; ir po to turite sugrįžti vėl ir vėl, kad padarytumėte tuos palaiminimus prieinamus kitiems, kurie mirė neturėdami galimybės gauti juos šiame gyvenime.
Jūs neturite atvykti į šventyklą tol, kol nesate verti, kol neatitinkate Viešpaties nustatytų reikalavimų. Bet jūs turite atvykti – jei ne dabar, tai iš karto, kai tik pasiruošite.
Doktrina, kuria pagrįstas šventos šventyklos darbas, labiau nei bet kas kita išskiria ir iškelia Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią visų kitų religinių organizacijų žemėje atžvilgiu. Mes turime kažką tokio, ko neturi jokia kita religinė bendruomenė. Mes galime duoti tai, ko jos negali pasiūlyti.
Tų liūdinčių gimdytojų širdgėlą gali numalšinti tik šios Bažnyčios doktrinos. Šios doktrinos nukreiptos į šventos šventyklos apeigas.
Tvarka visame kame
Norėdamas šiek tiek paaiškinti apie apeigų svarbą, pradėsiu trečiuoju tikėjimo teiginiu: „Mes tikime, kad per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms.“
Žodis apeiga reiškia „religinė ar ceremonialinė procedūra“, „nustatytas ritualas.“1 O kokia evangelijos apeigų reikšmė? Kokios svarbios jos yra mums, kaip Bažnyčios nariams? Ar galite būti laimingas, ar galite būti atpirktas, ar galite būti išaukštintas be jų? Atsakymas: jos yra daugiau nei tik patartinos ar pageidautinos, netgi daugiau nei būtinos. Netgi daugiau nei esminės ar gyvybiškai svarbios. Jos yra lemtingos kiekvienam iš mūsų.
Kiekvienas pastarųjų dienų šventasis turi paklausti savęs: Ar mano gyvenimas sutvarkytas? Ar esu priėmęs visas evangelijos apeigas, kurios privalomos šiuo mano gyvenimo momentu? Ar jos turi galią?
Jei galite teigiamai atsakyti į šiuos klausimus, ir jei apeigos yra atliktos su sutvirtinimo galia ir įgaliojimu, jos galios amžinai. Tokiu atveju jūsų gyvenimas šiuo atžvilgiu yra sutvarkytas. Tada jūs gerai pasielgsite, jei kelsite tuos pačius klausimus dėl kitų savo šeimos narių, gyvųjų ir mirusiųjų.
Šventyklos apeigos
Apeigos, kurias atliekame šventykloje, apima apiplovimą, patepimą, endaumentą ir užantspaudavimą – tiek užantspaudavimą vaikų prie gimdytojų, tiek ir porų užantspaudavimą, paprastai vadinamą šventykline santuoka.
Čia yra trumpa išspausdintos informacijos apie šventyklos apeigas apžvalga.
Apiplovimo ir patepimo apeigos šventykloje dažnai vadinamos pradinėmis. Mūsų tikslais pakaks pasakyti tik tiek: su endaumentu susiję apiplovimai ir patepimai – dažniausiai simboliniai savo esme, bet žadantys aiškių artimiausių bei vėlesnių palaiminimų. Apie šias apeigas Viešpats sakė: „Iš tiesu sakau jums: kaipgi jūsų apiplovimai bus priimtini man, jei darysite juos ne namuose, kuriuos pastatėte mano vardui?“ (DS 124:37.)
Šių apeigų proga šventykloje būsite oficialiai aprengtas apdarais, jums bus pažadėti su tuo susiję nuostabūs palaiminimai. Apeigų metu svarbu atidžiai klausytis ir stengtis įsiminti žadamus palaiminimus bei sąlygas, kuriomis jie bus suteikti.
Suteikti palaiminimą – reiškia praturtinti, suteikti kitam kažką ilgalaikio ir labai vertingo. Šventyklos endaumento apeigų metu „gavėjai apdovanojami galia iš aukštybių“ ir „jie gauna mokymą apie Viešpaties tikslus ir planus“2.
Prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) apie endaumentą sakė: „Leiskite pateikti jums trumpą apibrėžimą. Jūsų endaumentas reiškia atlikti Viešpaties namuose visas apeigas, kurios būtinos, kad išvykę iš šio gyvenimo būtumėte įgalinti grįžti Tėvo akivaizdon, praeidami pro sargyboje stovinčius angelus ir galėdami jiems pateikti su šventa kunigyste susijusius raktinius žodžius, ženklus bei simbolius, ir, nepaisant žemės ir pragaro, gauti amžinąjį išaukštinimą.“3
Visiškam išaukštinimui būtinas endaumento palaiminimas. Kiekvienas pastarųjų dienų šventasis turi siekti būti vertas šio palaiminimo ir gauti jį.
Užantspaudavimo apeigos yra apeigos, kurios amžinai suriša šeimas. Šventyklinė santuoka yra užantspaudavimo apeiga. Šventykloje užantspauduotoms šeimoms gimę vaikai yra gimę sandoroje. Kai pora yra susituokusi civiline santuoka ir tada po metų ar daugiau užantspauduojama šventykloje, ne sandoroje gimę vaikai sujungiami su tėvais trumpomis ir šventomis apeigomis.
Mane visada žavi tai, kad šventyklos apeigos atliekamos pagarbiai ir atidžiai. Jos nėra nei sudėtingos, nei įmantrios – joms būdingas evangelijos principų paprastumas.
Bažnyčioje mes turime pakankamą įgaliojimą, kad atliktume visas apeigas, būtinas išpirkti ir išaukštinti visą žmonijos šeimą. Ir kadangi turime užantspaudavimo galios raktus, tai, ką derama tvarka surišame čia, bus surišta danguje. Tie raktai – raktai užantspauduoti ir surišti žemėje bei turėti tai surišta danguje – yra didžiausia mūsų Dievo dovana. Šia galia mes galime krikštyti ir laiminti, galime suteikti endaumentą ir užantspauduoti, ir Viešpats gerbs mūsų įsipareigojimus.
Mirusiesiems turi būti suteiktos apeigos
Anksčiau minėtas keliaujantis pamokslininkas negalėjo atsakyti į klausimą apie tai, kas atsitinka tiems, kurie mirė be krikšto. Kas jų laukia? Jei neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo žmogus gali būti išgelbėtas (ir tai tiesa), ir jei jie gyveno ir mirė net negirdėję to vardo, ir jei krikštas yra būtinas (ir taip yra), ir jei jie mirė net negirdėję pakvietimo jį priimti, kur jie dabar?
Šį klausimą sunku suvokti, bet jis tinka didžiajai žmonijos šeimos daliai. Kitaip sakant, klausimas toks: kokia gi valdžia įsteigtų vieną Viešpatį ir vieną krikštą ir tada leistų taip atsitikti, kad dauguma žmonijos šeimos niekada nepasinaudotų jos mokymais? Jei taip būtų, didžioji dauguma žmonijos šeimos turėtų būti prarasta, įskaitant tą paskendusį berniuką, – tai prieštarautų bet kokiam protingam teisingumo ir gailestingumo įstatymui.
Jei bažnyčia negali atsakyti į šį sunkų klausimą, kaip ji gali skelbtis esanti Viešpaties Bažnyčia? Jis tikrai nenori nurašyti daugumą žmonijos vien dėl to, kad jie nebuvo pakrikštyti gyvendami žemėje.
Tie, kas pripažįsta, kad jie negali atsakyti į šį klausimą, negali pretenduoti tvarkyti Viešpaties reikalus žemėje ar prižiūrėti darbą, per kurį turi būti išgelbėta visa žmonija.
Viena iš ypatybių, kuria mes skiriamės nuo likusio pasaulio ir kuri parodo mus esant Viešpaties Bažnyčia, yra tai, kad mes teikiame krikštą bei kitas apeigas mūsų mirusiems protėviams.
Kiekvieną kartą, kai tik kalbu apie tuos, kurie numirė be krikšto, darau tai kuo pagarbiausiai, nes tai susiję su šventu darbu. Nors mažai pažįstamas pasauliui, šis darbas yra nuostabus pagal savo galimybes, pranokstantis drąsiausias žmogaus svajones, dieviškas, įkvėptas ir tikras. Tai yra atsakymas.
Turint deramą įgaliojimą mirtingas žmogus gali būti pakrikštytas už asmenį, kuris neturėjo tokios galimybės prieš mirdamas. Tada tas asmuo dvasių pasaulyje gali priimti ar atmesti tą krikštą pagal savo norą.
Šis darbas patvirtina kai ką labai svarbaus – kad yra pomirtinis gyvenimas. Mirtis nėra pabaiga, kaip ir gimimas nėra pradžia. Didis išpirkimo darbas vyksta toliau anapus uždangos kaip ir čia mirtingųjų pasaulyje.
Mes esame igalioti atlikti krikštus ir kitas šventyklos apeigas už mirusiuosius, kad jiems, išgirdus skelbiamą evangeliją ir norint priimti ją, už juos būtų atliktos būtinos apeigos.
Ateikite į šventyklą
Už šį darbą yra atsakingas kiekvienas pastarųjų dienų šventasis. Turbūt joks kitas doktrinos punktas taip neišskiria šios Bažnyčios iš kitų religijų, kaip šis. Mes turime apreiškimus. Mes turime šias šventas apeigas.
Sakau visiems jums: „Ateikite į šventyklą“. Gali būti, kad jūs laukiate vienintelės gyvenime galimybės atvykti į šventyklą, kad gautumėte endaumentą, palaiminimus ir sudarytumėte sandoras su Viešpačiu. Gali būti, kad jūs ten jau buvote kartą ar du. Gali būti, kad vykstate dažnai. Netgi gali būti, kad esate šventyklos tarnautojas. Kokios bebūtų aplinkybės, ateikite į šventyklą.
Jei reikia, susitvarkykite savo gyvenimą; karštai melskitės. Jau dabar pradėkite tą kartais labai sunkią ir skausmingą atgailos kelionę. Tvirtai apsispręskite, kad padarysite viską, ką galite, kad paremtumėte šventyklos darbą ir jį palaikantį šeimos istorijos darbą bei padėtumėte kiekvienai gyvai sielai ir anapus uždangos esančiai sielai visomis turimomis galimybėmis ir priemonėmis.
Ateikite į šventyklą!
Pritaikyta iš knygelės Viešpaties šventykla (1982).