Ištvėrimas iki pradžios
Tai pareikalavo septynerių metų, bet buvo verta laukti
Kas yra tie mokytojai?“ – paklausiau savo draugės, kai 2000 metų vasario šeštadienio rytą ėjome gatve. Tada mums buvo po keturiolika.
„Jie yra mano draugai ir čia yra su tam tikra misija“, – atsakė ji. Iki tol niekada nebuvome kalbėję apie religiją, nors ir buvome geriausios draugės. Ji pasakė man, kad einame į anglų kalbos pamokas, kurias jos draugai dėsto nemokamai. Ji žinojo, kad man bus įdomu, nes aš lankiau mokyklą, kur buvo sustiprinta anglų kalba.
Kai įėjome į pastatą, mano dėmesį patraukė paveikslai ant sienų. Ar tai bažnyčia? Ji nebuvo panaši į bulgarų stačiatikių bažnyčią, – iki tol tik joje buvau buvusi. Dauguma žmonių bet kurią kitą bažnyčią laiko sekta. Be to, kai Bulgariją iki 1989 metų valdė komunistai, religiniai tikėjimai buvo smerkiami. Todėl daugelis žmonių tebežiūri į religiją, kaip į kažką nenormalaus.
Mano draugė paklausė manęs, ar norėčiau rytojaus dieną ateiti į bažnyčią. Aš atsakiau „taip“ – daugiau iš smalsumo nei iš dievobaimingumo. Žinojau, kad jei ji ten eina, ten nėra nieko blogo.
Ėmiau lankyti bažnyčią reguliariai. Norėjau daugiau sužinoti apie jos mokymus. Norėjau suprasti, kodėl tie jaunuoliai su vardiniais ženkleliais paliko savo šalį, kad atvyktų į Bulgariją ir pasinertų čia į priešišką religinę aplinką. Nors tada nebuvau religinga, kažkas skatino mane toliau lankyti Bažnyčios veiklas. Man patiko draugiška misionierių dvasia ir šiltos narių šypsenos.
Susidraugavau su skyriaus merginomis. Buvau nustebinta jų tikėjimo ir didelio noro tarnauti kitiems. Prisimenu, kaip pirmą kartą sukalbėjau maldą Merginų klasėje. Iki tol niekada nesimeldžiau ir nežinojau, kokia galinga gali būti malda. Iki tol nebuvau pajutusi to stipraus ryšio su mūsų Dangiškuoju Tėvu, kuris užsimezga per maldą. Iki tol nežinojau, kad esu Jo dukra. Nuo to laiko nesiskiriu su malda. Kiekvieną kartą, kai turiu įveikti sunkumus, žinau, kad galiu prašyti savo Dangiškąjį Tėvą vadovavimo. Dažnai tos maldos pripildo mano akis ašarų, nes galiu pajusti Šventosios Dvasios patikinimą, kad Dievas myli mane. Ėmiau pasitikėti Viešpačiu.
Kada atėjo paauglystės pagundos, aš jau turėjau tvirtą tikėjimą Jėzumi Kristumi, kuris teikė man stiprybės įveikti tas pagundas. Mačiau, kaip Šėtonas gundė mano bendraamžius pasaulietiniais dalykais ir kaip maži kompromisai vedė prie didesnių. Buvo nelengva stovėti už savo principus, bet mano ryšys su Dangiškuoju Tėvu, kurį palaikiau per maldą, padėjo man laikytis atokiai nuo pagundų. Aš buvau nusprendusi gyventi pagal išgelbėjimo plano principus. Be jokios abejonės žinojau, kad ateis laikas, kai būsiu palaiminta.
Deja, tada negalėjau prisijungti prie Bažnyčios. Mano tėvai stipriai priešinosi, ypač tėtis. Bet aš galėjau jį suprasti. Jo tėvai niekada nesivedė jo į bažnyčią; jis užaugo, kai šalį valdė komunistai. Tačiau aš žinojau, kad Viešpats yra paruošęs kelią man prisijungti prie Bažnyčios atėjus laikui. Aš jau žinojau, kad tas kelias bus labai sunkus. Bet iš Raštų buvau išmokusi, kad sunkumai išeis mums į gera.
Lankiau seminariją, o vėliau institutą. Lankiau Bažnyčios veiklas ir net pradėjau vykdyti Asmeninio tobulėjimo programą. Nekantriai laukdavau Merginų organizacijos veiklų. Niekada neužmiršiu valandų, kurias praleidome kepdamos, darydamos atvirukus ar knygų skirtukus, puošdamos mūsų klasę ar žaisdamos, o taip pat nuostabios mūsų draugystės dvasios. Kiekviena veikla padėjo man suprasti dievišką savo prigimtį ir vaidmenį gyvenime.
Vienas iš sunkiausių Asmeninio tobulėjimo projektų buvo mintinai išmokti apaštalų liudijimą „Gyvasis Kristus“1. Pažvelgusi į tekstą pagalvojau, kad bus sunku jį įsiminti. Po poros savaičių, aš jau žinojau, kodėl tas projektas buvo įtrauktas į Tikėjimo vertybes. Tai buvo tikėjimo ir kantrybės išbandymas, praturtinantis išbandymas. Apaštalų liudijimas padėjo sustiprinti mano tikėjimą ir liudijimą. Prisimindama jų įkvėptus žodžius apie Kristaus dievišką gyvenimą ir tarnystę, aš įsidrąsinau pati liudyti apie Jį.
Kai man buvo maždaug 16-ka, mes dalyvavome veikloje, kur pabuvome nuolatiniais misionieriais. Mes pasidalinome poromis ir savaitę laiko gyvenome kaip misionieriai. Tai buvo pirmas kartas, kai supratau, kaip svarbu dalintis savo liudijimu su kitais. Ši veikla padėjo man suvokti ne tik tai, kaip sunku yra tarnauti Viešpačiui, bet ir džiaugsmą, kurį patiriame dalindamiesi evangelija ir stebėdami, kaip Kristaus mokymai keičia kažkieno gyvenimą. Tai padėjo man suprasti, ką reiškia „būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur“ (Mozijo 18:9).
Būdama „aktyvi nenarė“, kaip visi mane vadino, aš išmokau kantrybės ir vilties, kad ateis diena, kai tapsiu Bažnyčios nare. Aš žinojau, kad tai buvo mano tikėjimo ir kantrybės išbandymas. Man buvo įdomu, kiek dar ilgai turėsiu laukti, kol būsiu apvalyta ir pradėsiu naują gyvenimą.
Ta diena atėjo beveik po septynerių metų nuo to laiko, kai mano draugė nusivedė mane į bažnyčią tą šaltą 2000 metų vasario rytą. Aš pasikrikštijau būdama 21-rių misijos namuose Sofijoje. Mano krikšto diena buvo viena iš laimingiausių dienų mano gyvenime. Tą akimirką jaučiau didžiulę, išperkančią savo Dangiškojo Tėvo meilę. Dar stipriau ją jaučiau kitą dieną, priimdama sakramentą. Negalėjau sulaikyti ašarų. Manyje deganti Dvasia sakė man, kad buvo verta laukti. Pagaliau galėjau džiaugtis Šventosios Dvasios dovana ir kitais narystės Bažnyčioje palaiminimais.
Esu dėkinga už palaiminimą žinoti apie sugrąžintąją evangeliją. Žinau, kad tikėjimu ir kantrybe galime įveikti gyvenimo išbandymus. Nėra didesnės ir labiau praturtinančios privilegijos nei būti vienintelės tikros Bažnyčios žemėje nariu. Niekas negali suteikti didesnės laimės nei mūsų žinojimas, kad, kaip verti Bažnyčios nariai, mes vėl galėsime gyventi su Dievu.