Pavėžėjimas į Bažnyčią
Kai man buvo septyneri, mano mama ir tėtis susidraugavo su mūsų apylinkės mažiau aktyvia šeima, kurioje buvo motina ir du jos sūnūs. Mano vyresnysis brolis Džonas ir aš buvome to paties amžiaus kaip tie du berniukai, Robinas ir Šenonas, todėl manėme, kad mums derėjo ištiesti jiems draugystės ranką.
Ta šeima neturėjo automobilio, todėl mano tėtis pasisiūlė paimti juos iš namų gretimam miestelyje ir pavėžėti į bažnyčią ir iš jos. Prisimenu, kai tėtis modavo mano broliui ir man važiuoti su juo paimti mūsų draugų. Tada aš nenorėdavau, bet nepaisant mano nenoro, tėtis ir toliau juos vežiojo, kol jie ėmė aktyviai lankyti bažnyčią ir įsigijo savo automobilį. Robinas ir Šenonas netrukus buvo pakrikštyti ir patvirtinti, o jų mama pradėjo dalyvauti Paramos bendrijoje. Tuo metu nesuvokiau, kokias teigiamas pasekmes sukels šis tarnavimas.
Keli mėnesiai prieš man pradedant lankyti aštuntą klasę mano tėtis mirė. Mano sielvartą apsunkino dar ir tai, kad buvau nepatenkintas savo fizine išvaizda ir neturėjau draugų. Mane pradėjo imti neviltis ir pietų pertraukas aš praleisdavau vaikščiodamas namo ir atgal, kadangi negalėjau sėdėti vienas.
Tais pačiais metais šeima, su kuria draugavome, persikėlė į mūsų apylinkę ir Šenonas ėmė lankyti mano mokyklą. Mes tapome artimais draugais. Jaučiausi priimtas ir man nebebuvo taip liūdna. Žinojimas, kad kažkam patiko su manimi draugauti, sustiprino mano pasitikėjimą ir savo vertės suvokimą. Man jau nebereikėjo vienam leisti pietų pertraukos.
Mokyklos metais mūsų draugystė sustiprėjo. Kai mūsų vyresnieji broliai išvyko į universitetą ir misijas, Šenonas ir aš atstojome vienas kitam brolius. Savo Ereliškų skautų apdovanojimus atsiėmėme toje pačioje apdovanojimo ceremonijoje, įstojome į tą patį universitetą, tą pačią vasarą išvykome į misijas ir po to studijuodami gyvenome viename kambaryje. Abu Solt Leik Sičio šventykloje vedėme nuostabias moteris ir mūsų pirmieji vaikai gimė vienas po kito trijų mėnesių skirtumu.
Prieš pat Šenono vestuves vieną vakarą ėmėme kalbėti apie mūsų vaikystę. Aš papasakojau jam, kaip jis padėjo man įveikti mano nepasitikėjimą savimi ir tėvo mirtį. Pridūriau, kad būtent jo draugystė padėjo man susitvarkyti savo gyvenimą. Tada Šenonas man pasakė, kad jei mano tėtis nebūtų vežiojęs jo šeimos į bažnyčią, jis nelankytų bažnyčios, netarnautų misijoje ir nebūtų užantspauduotas šventykloje.
To pokalbio metu mane stipriai paveikė Dvasia, kai supratau, kaip paprastas pavėžėjimas į bažnyčią palaimino mūsų gyvenimus. Mąstydamas apie Šenono draugystę supratau, kad mano tėtis ne tik padėjo išgelbėti Šenono šeimą, bet taip pat paruošė draugą, kuris padėjo išgelbėti jo paties sūnų.