Tru-ksta Maiklo
Kas myli Dievą, turi mylėti ir savo brolį (1 Jono 4:21).
Paremta tikra istorija
S˘tai ir bokštas!“ – šūktelėjo Natali. Jai patiko eiti į bažnyčią. Sekmadienis buvo jos mėgiama savaitės diena. Tik vienas dalykas liūdino ją – kad jos brolis Maiklas nusprendė neiti į bažnyčią su šeima.
Tyliai sėdėdama sakramento susirinkime Natali galvojo apie Maiklą. Kai jis eidavo į bažnyčią, Natali patikdavo sėdėti šalia jo ir vartyti savo iliustruotas knygeles apie Jėzų. Po sakramento susirinkimo Maiklas paimdavo ją už rankos ir nuvesdavo pas pradinukus. „Pasimatysime vėliau, sese“, – visada sakydavo jis. Bet Maiklas jau ilgą laiką nebeina į Bažnyčią.
Natali norėtų prisirišti jį savo šokdyne ir atvilkti į bažnyčią savo mažame raudoname vežimėlyje. Bet ji žinojo, kad jam tai nepatiktų. Ką gi dar ji gali padaryti?
Pradinukų organizacijoje sesuo Čang linksmai pasveikino savo klasę. „Aš taip džiaugiuosi, kad jūs visi vėl čia šiandien, – pasakė ji. – Esu laiminga matydama jūsų besišypsančius veidus. Bet ko gi trūksta?“
Natali apžvelgė kambarį. Ji pakėlė ranką: „Džedo, – pasakė ji. – Šiandien nėra Džedo.“
„Tu teisi, – tarė sesuo Čang. – Džedo nebuvo ir praeitą savaitę.“
„Gal jis serga“, – išsakė savo nuomonę Lisa.
„Gal jis kelionėje“, – spėjo Boidas.
„Gal jis tiesiog nenorėjo ateiti“, – tyliai pasakė Natali.
„Mums reikia pranešti jam, kad jį mylime ir ilgimės, kai jo nėra“, – tarė sesuo Čang.
„Kaip galime tai padaryti?“ – paklausė Natali.
„Mes tai pasakysime jam, – pasakė sesuo Čang. – Dažnai maži dalykai gali daug ką pakeisti. Aš padariau atviruką jums pasirašyti, ir kiekvienas iš jūsų galite nupiešti ypatingą piešinį Džedui.“
Natali nusprendė nupiešti piešinį apie kalną ir medžius, nes žinojo, kad Džedas mėgsta gamtą. Ir tada Natali paklausė mokytoją, ar ji galėtų nupiešti kitą paveikslą, kurį galėtų nusinešti namo.
Kai Natali parėjo iš bažnyčios namo, ji rado Maiklą savo kambaryje besiklausantį muzikos. „Sveika, sese, – pasveikino jis ją. – Kas atsitiko?“
Natali įteikė jam sulankstytą popieriaus lapą. „Padariau tau atviruką.“
„Man? – nusišypsojo Maiklas. – Kodėl? Juk ne mano gimtadienis ar panašiai.“
„Sesuo Čang padėjo man parašyti žodžius. Ten sakoma: „Aš ilgiuosi tavęs, kai neateini į bažnyčią su mumis. Myliu tave.“ Ir aš pasirašiau.“
„Ačiū, – švelniai atsakė Maiklas. – Tai graži atvirutė. Tu šauniai padirbėjai.“
„Prašom.“ Natali apsikabino brolį ir nuskubėjo padėti mamai ruošti pietus. Ji jautėsi laiminga. Ji taip mylėjo savo brolį, o dabar ir jis tai žino.
Kitą sekmadienį, Natali buvo tokia laiminga, kai Maiklas nusprendė eiti į bažnyčią. Ji laikėsi jo rankos, ir jie įžengė į sakramento salę. Per pamaldas ji tyliai sėdėjo šalia jo. Natali pamatė Džedą, sėdintį už dviejų eilių ir vos pastebimai jam pamojavo.
Natali patinka eiti į bažnyčią, ypač kai ten susitinka visus savo draugus ir šeimos narius. Ji nusprendė, kad nuo šiol, jei ji ko pasiges, ji taip ir pasakys, nes kartais maži dalykai gali daug ką pakeisti.
„Tai mūsų pareiga… žiūrėti, kad kiekvienas pakrikštytasis būtų padrąsintas ir pajustų nuostabią šios mūsų Viešpaties evangelijos šilumą.“
President Gordon B. Hinckley, “Find the Lambs, Feed the Sheep,” Liahona, July 1999, 124.