Raštingumas gerina gyvenimą

Du pastarųjų dienų šventieji dalinasi, kaip mokymasis skaityti ir rašyti keičia gyvenimą.

Visame pasaulyje žmonės gerina savo ir kitų gyvenimą mokydamiesi raštingumo pagrindų.

Meilė mokslui

Širli Florensa Seinz iš Meksikos pasakoja apie tai, kaip jos mamos pastangos tapti raštinga palaimino kitus:

„Kai mano mama Anita Valenzuela Mendoza buvo dvejų metukų, mano senelis žuvo per avariją šachtoje, palikdamas mano senelę su aštuoniais vaikais ir menkais ištekliais. Mano senelė nemokėjo skaityti, rašyti ar skaičiuoti.

Kai mano mamai buvo šešeri, jai teko laimė lankyti mokyklą, nors ji ir neturėjo pieštukų, popieriaus ar knygų. Tačiau jai patiko mokytis. Todėl ji siuvinėjo nosines, šlavė klasę ir nešiojo malkas, kad užsitarnautų popieriaus. Namuose mano senelė susiūdavo laikraštinius lapus į sąsiuvinius mano mamai.

Mokytojai įvertino mano mamos uolumą. Nepaisydami jos susidėvėjusių rūbų ir nepaklūstančių plaukų, jie tenkino jos žinių alkį. Po pradinės mokyklos vienos jos mokytojos šeima pasiūlė mano mamai galimybę mokytis toliau. Tačiau ji negalėjo ten vykti ir formalusis jos išsilavinimas baigėsi.

Po daugelio metų, kai mano mamai buvo 27-eri, jos išsilavinimas suklestėjo, kai ji sutiko mano tėvą ir jis supažindino ją su evangelija. Jai nepaprastai patiko mokytis skaitant Raštus. Paramos bendrija taip pat suteikė jai daug galimybių tobulinti savo žinias.

Mano mama meilę mokslui įdiegė ir man. Baigiau universitetą ir pati esu pradinės mokyklos mokytoja. Per dvi kartas mūsų šeima buvo didžiai palaiminta dėl to, kad būdama mergaitė, mano mama išmoko skaityti ir rašyti. Jos skaitymo įgūdžiai atvėrė jai duris suprasti bei priimti Jėzaus Kristaus evangeliją. Dėl to buvo palaiminti visi mano mamos palikuonys.“

Evangelijos raštingumo klasė

Sesers Seinz istorija nėra unikali. Kai žmonės išmoksta skaityti ir rašyti, jie gali augti evangelijos pažinime ir palaiminti kitų gyvenimus. Pagrindinių raštingumo įgūdžių mokymasis padėjo Paului Imietehe iš Nigerijos, atsivertusiajam į Bažnyčią, geriau suprasti evangeliją ir dalintis ja. Jis prisimena:

„Aš prisijungiau prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Varyje, Nigerijoje. Tapęs Bažnyčios nariu supratau, kad man reikia išmokti skaityti ir rašyti. Kai mano kunigystės vadovai pavesdavo man pasakyti kalbą ar sukalbėti maldą, aš neateidavau į bažnyčią. Man būdavo gėda.

Kai persikėliau į Abują, pamačiau Bažnyčios knygas ir žurnalus, pajutau didelį poreikį išmokti skaityti ir rašyti. Aš norėjau skaityti tuos leidinius, kuriuos kiti nariai skaitė ir džiaugėsi. Dauguma Bažnyčios narių mielai reikšdavo savo mintis, liudijo apie evangeliją, ir aš taip pat panorau išmokti išreikšti savo stiprius jausmus apie evangelijos tikrumą. Tada aš supratau, kad turiu išmokti skaityti ir rašyti.

Vieną sekmadienį nusprendžiau apsilankyti sekmadieninės mokyklos evangelijos raštingumo klasėje. Pirmąją dieną klasėje pastebėjau, kad kiti mokiniai daugiausia buvo seserys ir jaunesni berniukai. Aš buvau vienintelis suaugęs vyras klasėje. Man kilo pagunda išeiti, bet mano stiprus noras mokytis sulaikė mane ten. Mūsų mokytojas paskatino kiekvieną iš mūsų skaityti iš evangelijos raštingumo vadovėlio ir iš Raštų.

Aš labai stengiausi išmokti skaityti. Aš skaičiau Raštus ir Bažnyčios žurnalus. Mano supratimas išaugo, kai buvau pašauktas antruoju patarėju Idu skyriaus Sekmadieninės mokyklos prezidentūroje. Pradžioje abejojau savo sugebėjimais. Bet kai buvau įšventinamas, skyriaus prezidentas išsakė palaiminimą, kad aš galėsiu išaukštinti šį pašaukimą. Įšventinimo metu mane apėmė pasitikėjimo jausmas.

Po dviejų savaičių buvau paskirtas mokyti suaugusiųjų sekmadieninėje mokykloje. Nors nerimavau ar sugebėsiu, aš ruošiausi ištisą savaitę po darbo ir netgi darbe per pertraukas. Kai atėjo sekmadienis ir laikas mokyti, aš mintyse trumpai pasimeldžiau ir paprašiau Dangiškąjį Tėvą vadovauti man. Kai atvėriau burną kalbėti, buvau nustebintas, kad žodžiai liete liejosi. Maniau, kad užsikirsiu, bet to neįvyko.

Dauguma klasės narių yra labiau išsilavinę nei aš, bet jų atsakymai ir veido išraiška drąsino mane. Jaučiausi ramus visą pamoką.

Evangelijos raštingumas sukėlė manyje stiprų troškimą siekti aukštesnio formalaus išsilavinimo. Jis taip pat padėjo man geriau suprasti evangeliją ir padėjo man geriau tarnauti kitiems.

Pagal profesiją esu skulptorius ir dirbu statybos kompanijoje, kur pritaikau savo medžio apdirbimo įgūdžius. Nigerijoje yra toks posakis: „Kirvis, kuriuo apdirbame medį, yra toks svarbus, kad nešiojame jį abiem rankom ir ant peties.“ Kirvis per daug svarbus, kad padėtume jį ant žemės. Tai galėčiau pasakyti ir apie Bažnyčią bei evangelijos raštingumą. Aš nešioju tai abiem savo rankom bei ant peties ir negaliu padėti ant žemės.

Esu dėkingas už savo skyriaus vadovus, kurie paskatino mane mokytis, ypač broliui Lorencui Monyei, savajam evangelijos raštingumo mokytojui.“

Brolis Imietehe išmoko skaityti ir rašyti evangelijos raštingumo klasėje. Dėl to išaugo jo pasitikėjimas ir sustiprėjo jo liudijimas apie evangeliją. Nuo to laiko jis palaimino daugelio savo skyriaus narių gyvenimus.

Ar galite padėti?

Evangelijos raštingumo vadovėlį Ye Shall Have My Words (34476) galima gauti anglų, prancūzų, portugalų ir ispanų kalbomis. Tie, kam jis labiausiai padėtų, negali skaityti šių žodžių. Ar galite jiems padėti?

Mes galime padėti

„Padariau nedidelį raštingumo pasaulyje tyrimą. Vienas milijardas iš šešių milijardų žmonių žemėje negali skaityti ar rašyti… Kokia tragedija – kokia akivaizdi, apmaudi ir niūri tragedija. Negalėti skaityti, suprasti, rašyti – kokia tragedija. Mes galime padėti panaikinti šį prakeiksmą. Galima pakeisti šią netoleruotiną padėtį.“

Presidentas Gordonas B. Hinklis, Teachings of Gordon B. Hinckley (1997), 314.